Atgal á sàraðà  
Žygeivių keliais
Iš VDU etnologų gyvenimo

dr. Egidija Ramanauskaitė
Etnologijos ir folkloristikos katedros dėstytoja

Ekspedicija - magiškas žodis, kurį dažniausiai Vytauto Didžiojo universitete galima išgirsti Etnologijos katedroje. Kokia tai magija? Tai ir mokslinis darbas, tautos kultūros paveldo kaupimas, mokymasis suprasti Lietuvą ir ją pajausti. Tai liaudies papročių, dainos ir muzikos, pasakojimų, žaidimų, mitologijos šaltinis.

Etnologams rūpi ir šiuolaikinės, ypač jaunimo, kultūros formos: nuo "metalistų" gyvenimo būdo, technomuzikos, religinių judėjimų, šiuolaikinių raganių ir mistikų iki menininkų sambūrių, kultūros elito gyvenimo. Kiekvieną individualų kultūros tekstą reikia užrašyti, nufotografuoti, nufilmuoti, žodžiu, paversti gyvu diskusijų šaltiniu ir, be abejo, - kultūros dokumentu.

Ką šiandienos kultūra priešpastato pilkėjantiems jausmams ir rytdienos baimei? Apie tai buvo progos pamąstyti keliaujant po Lietuvą per įvairius kultūrinius sambūrius nuo Molėtų iki Šatrijos kalno. Ir ką gi? Ši kultūra priešpastato glaudų siaurų žmonių ratelių bendravimą, ryškių formų estetiką, aiškius kultūros žanrus, meninius žmonių gyvenimus, išsiskiriančius savo požiūriais į pasaulį, ritualų išraiška, emociniais išgyvenimais. Jos kūrėjai - įvairaus amžiaus žmonės. Laimę turėti savo žmonių būrelį, kuriame, anot F.Šilerio, gali būti tuo, kuo norėtum būti, patiria ją išbandžiusieji. Šiandienos kultūros žmogui būdinga ieškoti savo vertybių, jų realizavimui suburti bendraminčių grupes, sukurti savo simbolinius pasaulius.

File0.pngNuotr. Ekspedicijos dalyvės tvarko akmenų taką, kuriuo "ateidavusios protėvių vėlės"...

Visą lapkritį savaitgaliais ant Lietuvos piliakalnių ir pilkapių liepsnojo Vėlinių ugnys, žadindamos tolimosios praeities atmintį. Nė vienas iš mūsų natūraliai tos atminties nesame patyrę. Tačiau žinojimas apie tai, jog pilkapiuose ilsisi gyvoji istorija, kasmet kviečia ten sugrįžti. Palikę kasdienio gyvenimo beprotystę, į Lietuvos laukus išeina žygeiviai. Pasirodė, jog tik vienkiemių tyloje, kojų padais pajaučiant kiekvieną rupios žemės grumstą, galima suprasti ką nors apie Lietuvą, kitaip apmąstyti miestą ir visą vienintelio žmogaus gyvenimo netobulumą. Gyvenimas, matyt, duotas tam, kad turėtume jį įveikti, o įveikę - norėtume prisiminti. Kultūros atmintis yra begalinė, todėl kiekvienas pasirenka savąjį jos pažinimo būdą. Vienas tokių būdų - prakalbinti istoriją gyva jos kultūros kalba. Ta kalba - lietuvių folkloras. Begalybę gyvenimiškos išminties, aplinkos pajautimo sudėjo žmonės į savo dainas. Tos dainos - dvasinė istorija. Gal todėl jos taip stulbinančiai natūraliai skamba pilkapiuose. Jos lyg gyvieji praėjusių ir dar tebeeinančių istorijos vingiais kartų pokalbiai. Ir patikėkit - tos kartos supranta viena kitą, prabildamos vieningais simboliniais išminties kodais. Tokią galimybę gyvai pajausti istoriją ir susikuria sau grupės žmonių, besivadinančių žygeiviais. Dabartinė vyresnioji žygeivių karta šeštame dešimtmetyje pradėjo tylią rezistenciją prieš ideologiją, siekusią nugramzdinti užmarštin mažųjų tautų istorijas. Lietuvos žygeivių sąjungos Panevėžio skyriaus išleistoje žygeivių istorijoje (Traktatas apie Žygeivius, 1997) rašoma, jog žygeivystės ištakos - Vilniaus universiteto turistų sekcija, įkurta 1952 metais. Oficialus organizacijos tikslas buvo "auklėti jaunuosius socializmo statytojus...". Tarp nerašytų priesakų, kuriuos studentai perduodavo iš kartos į kartą, randame: "Pažink Lietuvą - savo tėvynę, domėkis jos istorija ir kultūra. Prižiūrėk ir saugok laisvės paminklus. Gerbk ir prižiūrėk protėvių kapus...". 1968 m. kartu su žygeivių judėjimu susiformavo jam giminingas ramuvos judėjimas. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę atgimė ir "Žygeiviai", ir "Ramuva". Žygeivių organizacijos narių įvairiuose Lietuvos miestuose dabar yra apie pora tūkstančių. Šiandien vyriausiems jų - per šešiasdešimt, o jauniesiems - virš dvidešimties. Ir toliau minami takai per girias ir piliakalnius.

Pasvalio rajone, Moliūnuose, Miesteliškių pilkapyje su "vėlių taku", Panevėžio žygeiviai paskutinį kartą buvo prieš dešimtį metų. Akmenys suspėjo apaugti miško samanomis, ant šono pasviro didžiulis medinis kryžius. Šis senkapis saugomas valstybės, tačiau paminklinės lentos kažkam prireikė namų ūkio reikmėms, beliko tik cementinis stulpas. Valstybė jau seniai, matyt, nuo nepriklausomybės atkūrimo, užmiršo pilkapius. Išlikę užrašai byloja, jog jie buvo saugomi LTSR. Tad kam jie šiandien berūpi? Kas sutvarko piliakalnius, nuvalo samanas nuo akmenų, pabarsto smėliu vėlių takus? Kas ir kaip siekia išlaikyti istorinę atmintį? Kokios senosios dainos šiandien tebeskamba? Ką jos reiškia šiandienos miesto žmogui? Kodėl vieniems svarbu išlaikyti istorinę kultūrinės-meninės atminties giją, o kitiems įdomesnės techninės kūrybos formos? Tiek vienos, tiek kitos sudaro šiuolaikinę Lietuvos kultūrą, dažnai susilieja tarpusavyje, išvirsta į naujas prasmes. Šios temos rūpi ne vien patiems kultūros kūrėjams, bet ir kultūrologams, istorikams, etnologams...
"Tiesiog ant akmenio auga žolė,/ Tiesiog pro mirtį plaka širdis,/ Kai saulė leidžiasi,/ Kai uždaromas langas,/ Bet uždegamas žiburys. Šie Kazio Bradūno žodžiai užrašyti Panevėžio žygeivių "Vėlinių" lankstinuke.

File1.pngNuotr. "Nuvalytas takas buvo papuoÅ¡tas žvakių ugnelėmis, vėlėms  padengtas vaiÅ¡ių stalas"

Ekspedicijos dalyviai, sutvarkę pilkapį, išgirdo pasakojant, jog seni žmonės mano, kad vėlinių naktį vidury laukų išlikusio pušų gojelio prieglobstyje į žemę susmigusių akmenų taku ateidavusios čia besiilsinčių protėvių vėlės, pasėdėdavusios ant didžiausio akmens ir vėl pakildavusios į dausas. Nuvalytas takas buvo papuoštas žvakių ugnelėmis, ant vaišių akmens padėta duona, rudens gėlės. Keista, kad vis stiprėjantis vėlyvo vakaro vėjas tų ugnelių neužgesino. Gal čia prasideda romantizuota mistika, kurios labai trūksta mums - miestiečiams. Toliau keletas pilkapio istorijos žodžių. Tikslių palaidojimo Miesteliškių pilkapyje datų nežinoma. Tačiau išlikę simboliai mena pagoniškas ir krikščioniškas tradicijas. "Pabūdami šį vakarą prie vėlių apšviesto tako, prisiminkime 1863 metų sukilėlius, 1918-ųjų savanorius, knygnešius, kurių keliai čia susikirto, pokario partizanus, tuos, kurie negrįžo iš Sibiro. Visus, kurie ilsisi mūsų Tėvynės žemėje", - kalbėjo vyresniosios kartos žygeivis. O toliau - ritualinis duonos pasidalijimas, nupiltas šlakelis naminio alaus vėlių atminimui ir nepaprasto grožio senovinės vėlinių dainos. Taip mes kuriam istorijos atmintį. Čia mūsų meninis gyvenimas ir estetinis pojūtis, pagrįstas žiniomis ir istorijos dokumentais. Čia ilsisi mūsų protėviai, o čia štai mes - pas juos atvykę. Matyt, visa esmė tame, jog žmogus negali mokytis vien iš knygų. Reikia kalbėtis su praeitimi, bendrauti tarpusavyje, kurti mūsų visų esamąjį ir būsimąjį laiką. Bendravimui svarbus dvasinės erdvės pajautimas. O kokia ji turėtų būti? Kiekvienam kitaip. Tačiau tikriausiai be emocinių išgyvenimų, be estetinio suvokimo ir ištarimo "kaip gražu!" nepilnavertė racionalėjančio miesto žmogaus kasdienybė. Ypač giliai tai pajaučia jaunimas. Ne veltui prof. Stasys Šalkauskis minėjo, jog jaunystė - gyvosios dvasios amžius.

Žygeivystė - ne vien poreikis išsaugoti praeitį. Čia geriau suprantami tokie dalykai, kaip bičiulystė, ištvermė. Čia susiburia draugų grupės, kurias tvirtai susieja Lietuvos laukų dvasia. Šių būrelių žmones vienija daina, juokas, išdaigos. Linksmai atrodė ir mūsų eisena juodą vakarą per dirvonų platybes. Pasišviesdami videokameros lempa keliaujam vorele per šviežiai suartus laukus, patys lyg vėlės savo takeliu, - net dainos nutilo... Voros gale mina taką operatorius, pergyvendamas, kad videosiužetas gali išeiti drebantis, - taip nuo šalčio sugrubo rankos. Ir pradingstam nakties tamsybėj, laukų platumoj. Toli už nugarų pasilieka medžių gojelis vidury lauko su bebaigiančiom degti žvakelėm ir laužu. Žygeiviai dar gers arbatą, kiti liks nakvoti artimiausiame vienkiemyje, o mums dar reikia parvažiuoti į Kauną. Pajautęs, kad keleiviai žvilgčioja į dainynėlį, vairuotojas išjungia radiją, uždega salono šviesas. Sušylam ir vėl tyliai rauda vėlinių dainos... Toks etnologų gyvenimas. Juk ekspedicija, kaip ir žygeivystė, - bendravimo menas, bendrumo erdvė, kurią ne taip lengva sukurti kasdienio akademinio gyvenimo aplinkoje.

Nuotraukos autorės



(c) Universitas Vytauti Magni