Atgal á sàraðà  
Lapkritis - Gruodis

Ruduo, surinkęs nuo žemės derlių ir paslėpęs žalumą po šiurkščiu apsiaustu, nužingsniavo praeitin, o Laikas, nerūpestingai kilnodamas šlapias kojas, pasitiko Žiemą. Šaltukas surakino beužmiegančiai gamtai rankas ir raudoniu pagyvino žmonių veidus. Prieš Gruodį žemėje viešėjęs Lapkritis paliko mūsų širdyse degančios žvakių jūros rimtį bei... nukritusias kai kurių studentų viltis nusiskinti gražiausius vaisus nuo sunkiai pasiekiamos aukštojo mokslo medžio šakos. Bet atskriejęs žvarbus šiaurės vėjas vėl jas pūstelėjo aukštyn: artėja SESIJA! Tikrą studentą išduoda nuo nemigos paraudę akys. Ech, ir vėl spaudžia neatsparius, ypač pirmakursio pečius, mokslo našta ir iš neviltiesm inčių perpildytą galvą prie Gruodžiu dvelkiančio grindinio lenkia. Susikaupimą blaško ir visokios į Vytauto Didžiojo universitetą kelią radusios naujovės, ir pro auditorijos langą į susimąsčiusią žmogystą žvelgiantys 2000-tieji...

Draugų būrys, jaukūs namai, dovanos po eglute, atostogos... Tai toks kontrastas nerimui dėl naujų reformų (ne studento naudai), dėl artėjančių egzaminų, dėl registracijos... Beje, pastarasis rūpestis - beveik visiems devyniems šimtams pirmakursių - tikra painiava!.. Mintys, kad jau susipažinai ir perkandai neįprastą universiteto tvarką, tiesiog tampa nerealia, prieškalėdine vizija...

Keli egzaminai per dieną, šūsnys užrašų ir... visos mokslo žinios staiga susivienija su už lango siaučiančiu uraganu ir... dumia tolyn nuo tavęs... Kol visko nesustingdo šaltis...
- O kur Saulė? - pasigirsta tylus balsas iš niekur...
- Pamiršk! - atsako jam jau užmirštas Ruduo...
- Ji nedrįsta išsklaidyti tamsiaplaukių debesų snaudulio ir nusišypsoti pasauliui... Tik retkarčiais ji ištiesia atvėsusias rankas į žemę... Pamirški šilumą!.. Jau paskutinis metų mėnesis svečiuojasi ir trečiuoju tūkstantmečiu alsuojantis dangus saujomis žeria snaiges...

Deimantė



(c) Universitas Vytauti Magni