Atgal á sàraðà  
Kalėdos

File12.pngSveiki sulaukę šventų Kalėdų.

Taip anksčiau visi lietuviai sveikindavosi. Tuomet prasidėdavo linkėjimai: laimės, sveikatos... Paprastai nepamirštama palinkėti džiaugsmo. Tad visiems linkime daug ir tikro džiaugsmo.

Ne kartą ir ne vienas yra kaltinęs religiją, ypač krikščionybę, kaip džiaugsmo paneigėją arba bent džiaugsmo mažintoją. Ši proga nėra labai tinkama ginčams ir diskusijoms. Bet priekaištai turi ir savo gerąją pusę; jie duoda temų.

Džiaugsmų būna labai įvairių. Džiaugiamasi sveikata, skaniu valgiu, gera apranga. Džiaugiamasi atlikus darbą, pasiekus kokį nors užsibrėžtą tikslą. Pirmoje grupėje yra pojūčių džiaugsmai, antroje - kūrybiniai džiaugsmai. Gana dažnai, o gal ir visuomet, kūrybiniam džiaugsmui pasiekti būna paaukojami pojūtiniai džiaugsmai.

Krikščionybės tikslas nėra pojūčių džiaugsmas; neskelbia ji nė kūrybinio džiaugsmo. Krikščionybė nepaniekina šitų džiaugsmų, nes jie yra žmogiški. Krikščionybė šiuos džiaugsmus priima ir juos įjungia į savo gyvenimą.

Tačiau krikščionybės skelbiamas džiaugsmas yra skirtingas. Krikščioniškas džiaugsmas kyla iš tikėjimo ir remiasi tikėjimu. Tikroji Tiesa, didžioji Tiesa prabilo žmonėms. Didysis gėris prisiartino prie žmonių. Tikrasis Gėris ir Grožis tapo žmogumi. Tikinčiajam (suprantam, ne tik teoriškai pripažįstančiam Aukštesnę Būtybę, bet ir gyvenančiam tikėjimu) ši tiesa yra nuostabios vilties, neišsemiamos energijos šaltinis. Dievas išgelbėjo žmoniją. Jis prižadėjo išgelbėti kiekvieną, kurs tik Juo tiki ir pasitiki. Štai jo pažadas: "Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli". (1 Kor. 2, 9). Dangus ir žemė praeis, Dievo žodžiai nepraeis.

KALĖDOS - tai metinis prisiminimas, kad gimė Išgelbėtojas. Jis jau yra čia. Jis tapo žmogumi. Jis yra su žmonėmis. Jis - Emanuelis. Dar reikės Didžiojo Penktadienio, kad būtų pasiekta Velykų pergalė. Dar reikės Sekminių Ramintojo, kad būtų realizuota visa pilnybė. Tačiau išgelbėjimas jau yra užtikrintas, džiaugsmas yra garantuotas.

Magnificencijai VDU rektoriui, senatui, fakultetų dekanams, profesoriams ir dėstytojams, studentams ir studentėms, visam pagalbiniam VDU personalui Kalėdų švenčių proga tikro krikščioniško džiaugsmo linki

VDU kapelionas



Sveikinimai

File4.pngNuoširdžiai sveikinu Universiteto bendruomenę su Šv. Kalėdomis ir Naujaisiais 2000-iais metais. Tegul šventinių žvakių šviesa įžiebia Jūsų ir Jūsų artimųjų širdyse viltį, santarvę, meilę ir tikėjimą savo darbų bei užmojų sėkme. Kūrybingų ir sėkmingų Naujųjų Metų!
Rektorius prof. Vytautas Kaminskas

File4.png
Mieli kolegos, brangūs studentai,

Nenumaldomai artėja 2000-ji, nešdami mums ne tik šventinius džiaugsmus, bet ir kaip niekada daug papildomų kasdieninių ir nekasdieninių rūpesčių.

Nežiūrint į nieką, linkiu Jums visiems sėkmingos semestro pabaigos, daug laimės, linksmų šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų. Tegul paskutinieji antrojo tūkstantmečio metai būna prasmingi ir įsimintini ne tik sunkumais, kuriuos turime bendrai įveikti, bet ir džiaugsmais, kurie, šventai tikiu, taipogi laukia mūsų.
VDU Senato pirmininkas
prof. Romualdas Juknys


File4.pngGerbiami akademinės šeimos nariai, mieli bendradarbiai,

Sveikinu visus universiteto darbuotojus su Šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais, suprasdamas, kad tūkstantį metų jau nepasikartos jų akimirkos šlovė, šventumas ir žavesys.

Ruošdamiesi įžengti į viltingai švarų Trečiojo tūkstantmečio rūmą, nusipurtykime dulkes ir purvą, dūlėsius ir prakaitą, pragaištingą drumzlinų idėjų tvaiką. Raskime drąsos šioje nenusakomai varganoje valstybės situacijoje prisistatyti atsiveriančiai Naujai, dar laike nevaikščiotai žemei, kaip fortūnos numylėtiniai - laimingi šeimose, reikalingi darbe, reikšmingi visuomenėje.

O jei kartais Å¡ykÅ¡tėtų dėmesio universiteto darbų kasdienybei spauda, neskubėtų televizijos prožektoriai filigraniÅ¡kai iÅ¡ryÅ¡kinti kiekvieną darbo minutę audžiamo akademinio audinio visumos, -  neskubėkime lipdytis miesto ir institucijos provincialumo etikečių. Privalome tikėti, kad Centras yra ten, kur gyvename ir dirbame, privalome, nekildami puikybėn, žinoti, kad Centras esame mes patys, kiekvienas bÅ«damas savo funkcinėje vietoje.

Telydi mus visus laimės kūdikių sėkmė, ieškančiųjų aistra ir kūrybos kvaitulys. Mokėkime pleventi viršūnėse ir nardyti gelmėse, nes tik aukštumos ir apačios leidžia iš esmės pažinti kančios ir džiaugsmo sklidiną gyvenimą.

Su meile -
PERSONALO SKYRIAUS vedėjas
Valentas  Kavaliauskas


File1.pngTegul į duris pasibeldžia ne kartą
Širdy išnešiotos gražiausios svajonės,
Palydint senuosius mes norim Jums tarti:
Naujųjų keliais tik laimingos kelionės…

ŪKIO TARNYBOS DIREKCIJA sveikina Ūkio tarnybos darbuotojus ir visą universiteto bendruomenę su Šv.Kalėdom ir Naujaisiais 2000-aisiais metais. Tegul ateinantys metai būna kūrybingi, kupini vilties ir stiprybės, nugalint iškilusius sunkumus!


File4.pngTeaplanko Jūsų namus Kūčių vakaro ramybė, šventų Kalėdų palaima.
O kai laikrodis suskaičiuos paskutines šio tūkstantmečio minutes, linkime Jums laimingų Naujųjų 2000 metų!
Tebūna jie dideli savo džiaugsmais ir maži nusivylimais!
Finansų tarnyba


File4.pngVisiems studentams:
iš visos širdies sveikinu su artėjančiom šventėm ir linkiu, jog niekas - net neigiami egzaminų pažymiai - netemdytų šių švenčių gražumo...
Gintarė Abramavičiūtė

File4.png
Sveikinu Motiną Tėvynę, tuos, kurie tiki, tuos, kurie neabejingi, tuos, kurie rašo diplominius apie terorizmą. Sveikinu tuos, kuriuos "pramušė" ant gerumo.
Vilius Mackonis

File4.png
Brangūs dėstytojai, mieli kolegos studentai!

Kad ir kaip bebūtų sunku, kad ir kaip mus visus skriaustų, mes privalome išlikti stiprūs ir pasitikintys savimi. Tiesiog džiaukimės gyvenimu. Tikėkime, kad ateinantis tūkstantmetis kiekvienam iš mūsų atneš žavių akimirkų ir stiprybės.

Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga norime Jums palinkėti laimės, meilės, sveikatos, vilčių išsipildymo, šypsenų, atlaidumo ir, aišku, optimizmo.

Linksmų Jums švenčių!!
VDU Studentų atstovybė

File4.pngMIELI SKAITYTOJAI

Visuomenė vis labiau ir labiau linksta gyvenimą, vertybes matuoti skaičiais. Peržengus į kitus metus, datos užrašymas dar ilgokai bus įdomus ir malonus – pasikeis visi skaičiai… Tačiau kaip vertybė niekad nevirs banalia verte, taip ir mūsų gyvenime, tikėkimės, keisis tik skaičiai (į gerąją pusę).

Sveikiname visus savo Skaitytojus su artėjančiomis šventėmis ir linkime, kad jos įvyktų šventame laike. Laike, kuris atgaivina ir paguodžia, sutelkia dar vienam žingsniui žmogiškoje istorijoje.

P.S. Atsiprašome, kad (dėl objektyvių priežasčių) negalėjome savo skaitytojų pasiekti laiku. Tikimės, kad, pasikeitus skaičiams, ir kitais metais galėsime kartu su Jumis dalintis Universiteto bėdomis bei džiaugsmais
“UVM” redakcija


File4.pngNiekas niekados nepraeina

Štai dar kartą priartėjo laikas, įsakmiai reikalaujantis suglausti buvusio gyvenimo įvykius, atradimus, faktus ir daryti išvadas. Teks padaryti, juolab kad skaičiai, žymintys būsimuosius metus ir būsimąjį tūkstantmetį, kerimai įspūdingi bent tiems, kurie dar tiki skaičių magija ir mano, kad Laiko juosta, sužymėta reliatyvistinėmis įkarpėlėmis, ir yra Laikas, lengvai uždaromas kalendoriuose, laikrodžių dėžutėse ar mūsų kraujagyslėse.

Viskas bus padaryta. Tik kažin ar dažnas supras, kad tie reikalavimai - suglausti buvusio gyvenimo įvykius ir prieiti išvadas - beveik niekados nenukreipia mus vidun, į savo esaties gelmes.

Esu iš tų, kuriems Universitetas tapo likimo svarbia dalimi. Man ne vis viena, kaip atrodo mūsų rūmai, katedros, auditorijos, bibliotekos, rūbinės, archyvai, sandėliai. Man ne vis viena, kaip atrodo mūsų žmonės - nuo Rektorato aukštumų iki budinčiųjų. Bet svarbiausia: ar Rektoriaus ir jo aplinkos, atlaikančios rūsčios realybės gniuždantį slėgį, akyse vis dar gali pamatyti pasitikėjimą ir dėkingumą už drauge kuriamą ypatingo pašaukimo bendriją, už atsparumą ir už maudžiantį kaltės jausmą, kad per lėtai sutelki jėgas svarbiausių tikslų įgyvendinimui.

Esu iš tų, kurie tiki: jei Universiteto vadovų akyse vietoj reiklaus pasitikėjimo ir dėkingumo atsiras rūstis ir nuovargis, augti ir tobulėti bus neįmanoma.

Augti ir tobulėti neįmanoma bus ir tada, kai pajusime savyje ir aplinkoje laikinumo užkratą.

Bet norėjau savo mintis nukreipti vidun ir kalbėti apie gyvenimą, tai yra apie vienintelę galimybę žemiškoje kelionėje būti savimi.

Koks niekingas ir neišmintingas yra kai kurių filosofų tvirtinimas, jog žmogus pradeda mirti jau tada, kada, palikęs Motinos begalybę, įkvepia pirmąjį oro gurkšnį ir gležnos plaučių alveolės prisipildo aitriai pasauliu dvelkiančia atmosfera.

Koks nusikalstamas tokių filosofų teigimas, jog ne gyveni, kurdamas save ir atiduodamas pasauliui dvasios švytėjimą, o tik augini savo karsto lentoms medį, pamažu gilini savo kapo duobę...

Kažkada tuo tikėjau ir nepastebėjau, kaip žodis po žodžio, teiginys po teiginio atėminėjau iš gyvenimo svarbiausius įgaliojimus ir įteikinėjau juos mirčiai. Įteikinėjau nuolankiai ir nusižemindamas.

Ir mirtis suįžūlėjo: ji neigė linksmumą, pastangas būti savimi, neigė darbus ir apskritai žemiškojo buvimo prasmę. Ji tyčiojosi iš žavėjimosi grožiu, kilnumu, valia ir džiaugsmu gyventi. Ji net iš Meilės ir Tikėjimo tyčiojosi, švilpaudama užpūtinėjo atminimo liepsneles, kikeno iš ilgesio ašarų ir tyliai kuždančios sielos: tavo esaties niekas nesunaikins.

Kaip visa tai sukausto ir atstumia gyvenimo galias, paniekina jas ir nusikalstamai jų atsižada. Kaip visa tai suklaidina ir atitolina nuo to šviesaus, kuriančio ir gyvenimą ginančio valingumo, kuris niekam neleidžia išardyti ar paniekinti asmenybės, o atveria didingą žmogaus galią, kurią jau seniai vadiname prometėjiškumu.

Kaip visa tai įteisina nuožmų ir negailestingą laikinumą, kuris sutampa su vadinama mirties išmintimi.

Tačiau nėra tokios išminties, o vien laikinumo ir tamsos pastangos palikti žmoguje niekados neatsitraukiančią baimę, kuri, klastingai žaisdama nuolankumu ir romumu, sunaikina spindinčią žmogiškumo aukštumą - prometėjiškumą.

Visos tos isteriškos pranašystės apie artėjančios Apokalipsės atspindžius danguje, didėjančiose kraujo ir kančios dėmėse yra pavojingos ne vien todėl, kad prisidengia absoliučiu žinojimu ir metafizine karūna. Liūdna matyti minias, suklupusias prieš tą šėtonišką gundymą - išduoti gyvenimą palaikantį valingumą, gyvenimo prasmę ginantį genialumą, išduoti savo kasdienybę.

Ar galiu paprašyti: niekados nepaniekinkime kasdienybės, kad ir kokia pilka ji būtų, nes tik iš jos gelmių iškyla dėkingumas kantriesiems, veržliausiems ir tikintiems, jog tik kasdienybėje sutvirtėja galia įveikti beprasmybę ir laikinumą?

Nepaniekinti kasdienybės būtina dar ir todėl, kad ji vienintelė tiki, jog niekas niekados nepraeina. Kaip ir mūsų gyvenimas, mūsų pastangos apginti gėrį. Kaip ir mūsų laikas, kartais liūdnas ir pasimetęs, bet niekados netampantis neviltim ir beprasmybe.

Niekados!

Robertas Keturakis



(c) Universitas Vytauti Magni