Atgal á sàraðà  
Ar aukštasis mokslas - valstybės prioritetas?

Prof. Vytautas Kaminskas
Vytauto Didžiojo universiteto rektorius

Vienas svarbiausių veiksnių, įtakojančių aukštojo mokslo kokybę ir plėtros galimybes, yra aukštųjų mokyklų finansavimo lygis. Pastaraisiais metais Lietuvos aukštųjų mokyklų lėšose pagrindinę dalį (vidutiniškai apie 80%, technikos profilio – 70%, menų – per 95%) sudaro valstybės biudžeto asignavimai (1 pav.). Biudžeto asignavimų mokslui ir studijoms kitimo tendencijos parodytos 2-3 pav. Apie realų skiriamų lėšų padidėjimą ar sumažinimą galima spręsti tik atsižvelgus į infliacijos dydį – tai charakterizuoja mažesni stulpeliai 2 ir 3 pav.

Asignavimų tendencijų analizė leidžia tvirtinti, kad jau 1999 m. valstybės biudžete lėšos šiai sferai nepagrįstai sumažintos. Iki šių metų mokslui ir studijoms skiriamų lėšų kasmetinis prieaugis visada buvo didesnis už valstybės biudžeto planuojamų išlaidų prieaugį. Įvertinus tai, kad 1999 m. biudžeto išlaidų planuotas augimas, lyginant su 1998 m., buvo didesnis kaip 11%, o asignavimai mokslui ir studijoms buvo padidinti tik apie 1%, aukštosios mokyklos nuskriaustos 50 mln. litų. Būtina priminti, kad 1998 m. ir 1999 m. biudžeto įstatymų koregavimai “kainavo” aukštojo mokslo sferai 28 mln. litų. Be to, praeitais metais valstybė liko “skolinga” dar 4,3 mln. litų. O kokia skola bus šiais metais? Preliminarūs duomenys rodo, kad ji bus penkeriopai didesnė.

Numatomą mokslo ir studijų finansavimą pirmaisiais naujojo tūkstantmečio - Vakaruose vadinamo žinių arba informacinės visuomenės amžiumi - metais net sunku komentuoti. Lėšų mažinimas daugiau kaip 75 mln. litų, lyginant su 1999 m. valstybės biudžetu, sukels neabejotiną universitetų griūtį. Aukštosios mokyklos (žr. 4 a,b pav.) paliekamos be lėšų pastatų šildymui, elektros energijai, ryšiams, transportui, vadovėliams, mokslo žurnalams, tyrimams, įrengimams, medžiagoms ir pan. Apie 13 mln. Lt trūksta net stipendijų fondui, nes valstybės finansuojamų studentų skaičius padidėjo, lyginant su 1999 m., daugiau kaip 8%.

Ar ne keistokai skamba aukščiausių valstybės pareigÅ«nų kalbos apie prioritetą aukÅ¡tajam mokslui, kai lėšos Å¡iai sferai mažėja net 18%, nors visos valstybės biudžeto iÅ¡laidos mažinamos tik 5,5%? Kažin ar rasime Europoje valstybę, kurioje aukÅ¡tosioms mokykloms ir mokslo tyrimams skiriama tik truputį daugiau kaip 1% nuo bendrojo vidaus produkto (žr. 5 pav.). BÅ«tina pastebėti, kad Vokietijoje iÅ¡ atskirų žemių ir federalinio biudžetų aukÅ¡tajam mokslui ir tyrimams skiriama apie 2,25% BVP. Skandinavijos Å¡alyse Å¡is procentas dar didesnis. Pagal realų (įvertinus infliaciją) finansavimo lygį 2000-taisiais metais  tarsi sugrįšime į 1994-1995 metus. Bet valstybės finansuojamų studentų skaičius per tą laikotarpį padidėjo ketvirtadaliu. Ar galime kalbėti apie valstybės prioritetą aukÅ¡tajam mokslui, jei aukÅ¡tosios mokyklos per pastaruosius dvejus metus praras daugiau kaip 150 mln. Lt ?

Aukštosios mokyklos per visą beveik dešimties metų Nepriklausomybės laikotarpį praktiškai negauna iš valstybės biudžeto lėšų studijų ir mokslo įrangos atnaujinimui. Todėl prieš keletą metų buvo parengtas Lietuvos aukštųjų mokyklų kompiuterinės, laboratorinės ir auditorijų įrangos atnaujinimo projektas, kuriam pavyko “pramušti" 27 mln. litų finansavimą iš valstybės vardu gaunamų paskolų. Tačiau po pirmojo etapo, kai 1998 m. buvo skirta 8 mln. litų, finansavimas sustabdytas. Visiškai nesuprantama, kodėl iš 2000 metais valstybės vardu planuojamų gauti beveik 700 mln. litų paskolų nesurandama 8 mln. litų antrajam šio projekto etapui? Valstybės investicijų, kurioms numatoma skirti beveik 2 mlrd. litų, prioritetus geriausiai iliustruoja 7 pav. (mokslui ir studijoms tenka tik 15 mln. Lt). Negi mūsų valstybės politikams neaišku, kad projekto įgyvendinimas nors laikinai pristabdytų vis didėjantį atotrūkį tarp Lietuvos ir užsienio universitetų studijų ir mokslo įrangos? Sustabdytas finansavimas ir tarpuniversitetiniams distancinio mokymo, bibliotekų informacinės sistemos kūrimo projektams. Ar be modernių informacijos technologijų mes būsime suprantami Europai ir pasauliui XXI-ajame amžiuje?

Nepakankama ir vis mažėjanti valstybės parama aukÅ¡tajam mokslui verčia universitetus didinti studentų, kurie dalinai ar pilnai apmoka savo studijas, skaičių (žr. 6 pav.). Å iais mokslo metais už studijas moka 24% studijuojančiųjų (dieninėse studijose – 18%, vakarinėse ir neakivaizdinėse – 43%). Studijų mokestis jau tapo pagrindiniu Å¡altiniu lopant kiaurus stogus, įrengiant bibliotekas, auditorijas, laboratorijas, kompensuojant darbo užmokesčio trÅ«kumą. Ar ateinančiais metais už studentų lėšas teks Å¡ildyti ir apÅ¡viesti  pastatus? Galima ir alternatyva – perkelti mokslo metus į Å¡iltesnį metų laikotarpį, Å¡altaisiais mėnesiais iÅ¡leidžiant studentus "pasižmonėti" į Å¡iltesnius kraÅ¡tus.

Aukštųjų mokyklų dėstytojų ir mokslo darbuotojų su mokslo laipsniais atlyginimai įšaldyti nuo 1998 m. pradžios. Situacija, kai valdymo institucijų (ministerijų, departamentų) tarnautojų vidutinis atlyginimas viršija universiteto profesoriaus atlyginimą, docento atlyginimas beveik prilygsta vidutiniam mokytojų atlyginimui, o asistento atlyginimas, nors ir padidintas šių metų viduryje nuo 577 litų iki 866 litų, yra mažesnis už vidutinį šalies atlyginimą, negali būti toleruotina civilizuotoje valstybėje. Net nesmagu prisiminti, kad 1992-1993 metais profesoriaus atlyginimas prilygo ministro, docento – dvigubam, o asistento – viengubam vidutiniam šalies atlyginimui. Mažinant lėšas darbo užmokesčiui 2000 metais daugiau kaip 10 mln. litų arba beveik 5%, užprogramuotas dėstytojų ir darbuotojų skaičiaus mažinimas aukštosiose mokyklose. Tuo tarpu lėšos valdininkų darbo užmokesčiui didinamos daugiau kaip 4%. Dėl mažų atlyginimų jau dabar gabiausi universitetų absolventai arba nesirenka mokslininko karjeros, arba, apgynę daktaro disertacijas, palieka savo Alma Mater. Todėl nesunku prognozuoti (žr. 8 pav.), kad po 5-10 metų aukštosiose mokyklose nebeliks kvalifikuotų dėstytojų.

Visa tai ne tik aukštojo mokslo sferai, bet ir valstybės ateičiai jau kelia grėsmę, apie kurią, beje, jau daug kartų įspėti buvę ir esantys premjerai, ministrai, Seimo nariai. Paskutiniame rektorių susitikime su JE prezidentu Valdu Adamkumi buvo pasiūlyta, kad Lietuvos politinės partijos prezidento iniciatyva pasirašytų memorandumą, kuriuo pripažintų, kad švietimui ir aukštajam mokslui, kaip prioritetinėms valstybės sferoms, negali būti mažinami valstybės biudžeto asignavimai. Deja, kol kas tai – tik vizija, nes politikai negali, o gal nenori, surasti mokslui ir studijoms būtinų 1,35–1,5% BVP. Tad ar bus Europos Sąjungai miela Lietuva su intelektualiai ir materialiai nuskurdusiais universitetais žinių visuomenės amžiuje?

P a s t a b a: Straipsnis, pateiktas Internete, pataisytas pagal naujausius duomenis.

File2.png
File24.png
File25.png
File33.png







File27.png




File29.png
File30.png











File22.png
File16.png





(c) Universitas Vytauti Magni