Atgal á sàraðà  
Pavasarėja
File2.pngPavasaris. Baltaskvernė mirtis kaukšėdama lediniais dantimis geriasi į ištroškusią gyvybės žemę. Medžiai nepatikliai gūžiasi ir laukia galutinės gyvybės pergalės prieš mirtį. Pavasaris – pats nuostabiausias metas, vilties ir laukimo įtampa sprogdina iš vidaus ne tik medžius, bet ir žmonių širdis…

Po atostogų teprabėgo vos mėnuo ir galvos dar neprikimštos reikalingos ir nelabai informacijos, dar yra vietos jose ir toms mintims, kurios studentui leidžia pasijusti žmogumi, o ne kietuoju kompiuterio disku. Sesijos negandos atrodo tokios tolimos ir virtualios, kad ne visiems išlaiko nervai…

Laikraščiai rašo, kad Kaunui gresia socialinis sprogimas, o pasauliui – pasaulio pabaiga. Taip, taip ir bus – vienas pasaulis baigsis ir prasidės kitas. O koks jis bus, nežino niekas. Net visažiniai laikraščių rašytojai negali nieko pasakyti. Tikriausiai teks pasikliauti savimi, o ne laikraščiais, o gal laikraščių iš viso nebeliks? Kokia baisi mintis… Bet ji gali pasiūlyti galimą šios nestabilios situacijos pakeitimo, o gal paaiškinimo variantą: kai nebeliks laikraščių, Kaune atsiras be galo daug bedarbių, kurie negalėdami kitaip savęs išreikšti sukels kurtinantį socialinį sprogimą. Tada Kaune prasidės pasaulio pabaiga, tikriausiai Kaune ji ir baigsis…

Na, bet tiek to – svarbiausia, kad būtent dabar prasideda naujasis pasaulis. Saulė pargriaus visus žiemos triūsus ir galėsime juoktis iš to, kas vienaip ar kitaip yra juokinga. Ir tada mūsų širdyse prasiskleis naivios optimizmo gaidelės, ir bus tai džiaugsmo diena. Gaudeamus igitur…

Rimantas


(c) Universitas Vytauti Magni