Atgal á sàraðà  
Gegužė – vasaros pranašas
File0.pngGegužė – paskutinis pavasario mėnuo ir, beje, pats gražiausias... Gražiausias, nes būtent dabar žydi vyšnios, obelys ir ievos, geltonuoja ryškiaspalvės pienės, skleidžiasi alyvų bei kaštonų žiedai, žibutes keičia pakalnutės. Oras... jis gegužę prisodrintas ne tik žydinčių sodų kvapų, bet ir artėjančios vasaros dvelksmo... Rodos, jau dabar jauti jūros ošimą, artėjančių atostogų šėlsmą... Rodos, jau turėtum džiaugtis kas rytą vis skaistesne saule, už lango triukšmaujančiais (o gal čiulbančiais) paukščiais, kurių dėka jau kuris rytas nereikia žadintuvo... Rodos, jau turėtum džiaugtis, šypsotis, mylėti, bet… kaip suderinti pavasario bei artėjančios vasaros nuotaiką su paskaitomis, pareigomis, darbu, kaip išlikti tokiai pat valingai ir rimtai... Juk ne taip jau paprasta “kalti” informatiką ar kokį kitą “sausą” mokslą, kai už lango toooks oras... o draugai kaip tik dabar važiuoja prie ežero... Juk ne taip jau paprasta sėdėti prie kompiuterio ir bandyti suregzti protingą kursinio sakinį, kurį, beje, tik dabar pradėjai, kai tuo metu visi eina tiesiog pasivaikščioti... Laisvės alėja. Chm, Laisvės alėja... Daugeliui ji Gegužę tampa tiesiog podiumu... O kaip tuomet jaustis toms, kurių kojos nėra tokios dailios, kad galėtų apsitempti trumputį sijonuką, ar liemuo ne toks grakštus, kad dėvėtų paskutinio mados klyksmo drabužius... Na, o finansinės šio reikalo pusės jau net neverta minėti... Juk taip norisi Versace džinsų ar kvepalų, Mexx, Sixty, Miss ar Morgan suknelių, Lorenzo ar Elephant batų arba Emporio Armani akinių... Taip ir tramdai įvairius viduje šėlstančius jausmus, kintančias nuotaikas...

Kai grįžti po paskaitų, paruoÅ¡i visas užduotis, padarai seniai užmirÅ¡tus darbus, jau, rodos, ir galėtum iÅ¡eiti pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru, pasidžiaugti pavasariu, bet… tik prie durų suvoki, kad jau gerokai po devynių, o čia nors ir ne Niujorkas, bet ir ne močiutės kaimas, po kurį nors ir visą naktį gali klaidžioti, žinodama, kad  tau tikrai nieko nenutiks.
Tiesa, pavasaris o juo labiau Gegužė – puikus metas įsimylėti, flirtuoti, pažadinti žiemos miegu užnūdusius jausmus, juo labiau dabar, kai rengiamos įstatymų pataisos, nedrausiančios įsimylėti, t.y. gerokai “nukrypti į šoną” net ir šeimas sukūrusiems... Įdomu, kaip tuomet viskas atrodys?.. Įsimylėjęs sutuoktinis galės drąsiai išeiti pas naują mylimąjį, o įžeistų ar įskaudintų neliks... Juk to nedraus įstatymas... Tuomet kyla visiems iki skausmo nusibodęs, gal jau net banalus klausimas – kas yra meilė? Į kurį iki šiol, tikiuosi, ne aš viena nerandu atsakymo... gal per daug prisiskaičiau Utes Ehrhardt, Melissos Bank, Helen Fielding ar Evos Wlodarek knygų... Ir supratau tai, ko daugelis iki šiol vis dar nesupranta, kad mylėti – tai jokiu būdu netapti kažkieno nuosavybe, daiktu ar juo labiau žaisliuku, kad nebūtina eiti visur kartu, žiūrėti tuos pačius filmus ar bendrauti su tais pačiais žmonėmis... Kad pomėgiai, pažiūros ir draugai negali kisti net ir sutikus TĄ vienintelį... Keista, bet mano pažiūros daugeliui tiesiog nepriimtinos...

Tad ar ne geriau gražų, saulėtą gegužės rytą pabusti nuo paukščių čiulbėjimo, plačiai praverti langą (nakčiai jo atviro geriau nepalikti, ypač jei gyveni viena ir ne devintame aukšte), išsivirti kavos, perskaityti spaudą, apsirengti tuo, kas tau labiausiai tinka, ir žaviai žingsniuoti į paskaitas (žinoma, juk joms pasirengta, naktį ramiai miegota – brangus laikas veltui neišvaistytas) ir tikėtis, kad šiandien būtinai pavyks nustebinti dėstytoją savo žiniomis, gauti geriausius įvertinimus. O vakare... kur kas geriau nueiti su draugais į kiną, teatrą ar tiesiog naktinį klubą, nei rymoti prie telefono ir laukti to... vienintelio skambučio... arba bijoti, kad išrinktasis ims kada nors ir pasinaudos naujuoju įstatymu... Suprantu, kad pavasaris, o tuo labiau gegužė – metas, skirtas mylėti, bet kas uždraus visą savo laiką, energiją bei meilę dovanoti ne kam kitam, bet... SAU. Egoistė? Narcizė? Ne! Tiesiog ŠIUOLAIKIŠKA!..

Svajūnė


(c) Universitas Vytauti Magni