Atgal á sàraðà  
Tikra poezija (gali būti, yra) visas gyvenimas

Robertas Keturakis
1988 m. Poezijos pavasario laureatas

File0.pngŠiųmetinio Poezijos pavasario neaplenkė tylus prieraišumas ir dar tylesnis lūkestis: gal per daugelį poetų ir jų eilėraščių dūzgimą ims ir netikėtai sutaps mano neišreiškiamųjų būsenų maudulys ir poezijos daugialypės prasmės?

Ir kas tada atsitiks?

Galimas dalykas – ims ir išbluks beprasmybė. Šiųmetinį Poezijos Pavasarį aplenkė jau kurį laiką žinomas, tačiau vis dar neįsibrėžiantis ugninėmis raidėmis ant žemės ar dangaus reikalavimas (o gal įspėjimas?): kur prašapo pasaulio visybę aprėpiantis ir kartu jo trilypumą suvokiantis žmogus? Kodėl nedrįstama (o gal nesugebama?) bent vienu eilėraščiu suvartyti nusistovėjusius poezijos pagrindus, negailestingame buities klampume nujausti ne tik estetinį, bet ir egzistencinį turinį?

Tačiau pasirodanti Poezijos Pavasario konferencijos medžiaga liudija ką kita. Harvey L. Hixas, amerikiečių poetas ir filosofas, profesoriaujantis Kanzaso menų institute, tyrinėjantis postmodernizmo filosofiją, už eilėraščių knygą “Rational Numbers” pelnęs T.S. Elioto premiją, dalyvavęs šiuometiniame Poezijos Pavasaryje, poezijai uždeda ypatingo patikimumo ženklą.

Štai keletas jo teiginių.

Eilėraštis yra ir fikcija, ir istorijos dokumentas. Kalba turi ypatingą sugebėjimą atskleisti tiesą apie pasaulį sakant ką nors klaidinga. A.Einšteinas, aiškindamas reliatyvumo teoriją, auditorijai pasitelkia “minties eksperimentą”. Sakysim: sėdi dundančiame traukinyje keleivis, o ant kalvos stovintis žmogus stebi prošal lekiančius vagonus. Keleivis pro langą išmeta akmenį. Žmogus ant kalvos mato: akmuo ant žemės krinta parabole. Keleivis pastebi, kad akmuo krinta tiesia linija. Einšteinas šiuo eksperimentu patikrina tam tikrą tiesą apie pasaulį: erdvė nėra absoliuti, ji reliatyvi stebėtojo judėjimo atžvilgiu.

Istorijos atžvilgiu tiesą galima atskleisti per fikcinius pasakojimus ir poezijoje. W.B. Yeatso eilėraštyje “Antrasis atėjimas” numatomi būsimieji istoriniai įvykiai: “koks grubus žvėris, jo valanda vėl ateina, rėplioja link užgimstančio Beatliejaus”. Tai buvo pasakyta prieš kruviniausius pasaulinius karus.
Istorijoje svarbu ne įvykiai per se, bet žmogiškas įvykių išgyvenimas. Manau, kad tai turi galvoje Aristotelis teigdamas: poezija yra filosofiškesnė ir svarbesnė negu istorija.

Istorija: kas jau įvykę. Poezija: kas dar įvyks. Istoriniai naratyvai vardija įvykius. Poezija suteikia įvykiams žmogišką prasmę.

Žmogiškoji prasmė tampa istorija, kai peržengia savo patirtį ir įžengia į kito patirtį. Tai įvyksta ne išvardijant tikrus įvykius, bet per vaizduotės veiksmą, persikėlimą į kitų patirtis.

Ir čia pat H.L. Hixas pridūrė: liūdna, tačiau poezija JAV nėra taip vertinama, kaip Lietuvoje. Mes neturime tokios nacionalinės šventės, prilygstančios Poezijos

Pavasariui, todėl dėkoju už galimybę jame dalyvauti.

O aš, jums visa tai papasakojęs, galiu pasakyti: už galimybę dalyvauti Poezijos Pavasaryje mums nereikia dėkoti. Ir išmokti bent vieną šiųmetinio PP laureato eilėraštį nebūtina. Ir atsiminti, ką skaitė Maironio Namų sodelyje Bernardas Brazdžionis, neprivalu. Bet perskaityti, kad ir tokią eilutę V.Sventicko pastabose* reikėtų: “…Neduok, Dieve, susitikti tikrą gyvenimą…”.

Betgi susitinki, ir kartais jis nešasi ne bulvių traškučius, o St. Stacevičiaus knygą “Toli kriokliai”.
Ir ką jūs pasakysite!

* Poezijos pavasaris 2001.–Vilnius, Vaga.–P.165


(c) Universitas Vytauti Magni