Atgal á sàraðà  
Iš "bravoro" į seminariją
File1.png
Lietuvos žemėj, Šeduvoj išvydau šį pasaulį.
Ėjau mokslus gimnazijoj, seminarijos aulėj.
Ošiančią jūrą, girias pamilau, ir žvaigždes.
Nevėžio pakrantėmis aš bėginėjau, Kupos ir Lėvens.
Apleisti tėvynę brangiausią nebuvo manoji valia;
Svetimų valstybių pasai – dabartinė dalia.

Pietų Kryžiaus kraštuose nuo karščio ir šalčio virpėjau.
Ordinis Carthusensis galvojau tapti nariu.
“Vykdyti tavo, o Dieve, valią” – savo šūkiu turiu,
Ignacijaus Lojolos konstitucijoms ištikimybę pažadėjau,
Lietuvos viceprovincijai priskirtas buvau.
Aludario darbą palikęs anksčiau,
Svarbesniems gyvenimo dalykams atsidėjau.

Zodiako ženklai nenusprendžia likimo žmogaus.
Apvaizda TĖVO dangaus mus ves, vadovaus.
Roma man buvo lopšys kunigystės kilnios,
Eichtaettas – išminties Akviniečio gilios.
Mergelės Marijos išgelbėtas ir globotas šventos,
Būsiu laimingas, ištvėręs iki galo;
Alfa ir Omega – mano idealas.
                                                (suraÅ¡yta 1975)

VDU turi jau ketvirtąjį kapelioną. Kas gi jis? Turbūt jau supratote skaitydami paties kapeliono parašytą akrostichą. Jame atsispindi dalis šio žmogaus gyvenimo: Lietuva, Čilė, Roma, Argentina, JAV ir vėl Lietuva.

Daugeliui mūsų atrodo, kad kunigas – tai žmogus, kuris tik daug meldžiasi, dažniausiai kalba apie Dievą ir tikėjimą, moko, kaip gyventi, kitaip sakant “pamokslauja”. Taip nėra. Mūsų pašnekovas – kunigas LEONAS POVILAS ZAREMBA, VDU kapelionas, įdomus, nuoširdus ir labai paprastas, sugebantis išklausyti ir patarti žmogus.

Su kapelionu kalbėjosi I k. žurn. mag. Vaida Stagniūnaitė.

Gerb. Kapelione, pakalbėkime apie Jūsų gyvenimą ir kelią į kunigystę…
        
Kai manęs kas nors paklausia apie mano gyvenimą, susimąstau: ar tai bus įdomu skaitytojui arba klausytojui. Esu skaitęs daugelio žymių žmonių biografijas, kurie jas pradėdavo teisindamiesi, kad pasakoja apie save tik kieno nors priversti, nes jų gyvenimas jiems neįdomus. Man atrodo, jog mano gyvenimas bus neįdomus kitiems, o ne man pačiam. Ir visa tai todėl, kad daugeliu atvejų įžiūriu Dievo pirštą.

Jau nuo pat mažens galvojau būti kunigu. Tačiau taip pat svajojau apie karininko, cukrainės pardavėjo, vairuotojo profesiją, labai domėjausi astronomija. Vokiečių okupacijos metais norėjau stoti į universitetą, deja, tuo metu jį okupantai buvo uždarę. Tuomet mano gyvenimas pakrypo kita linkme.

Gavęs pasiūlymą dirbti laborantupraktikantu Panevėžio alaus “bravore” “Kalnapilyje”, jį priėmiau ir ten praleidau beveik ištisus metus. Motinos prašomas pažadėjau negerti ir pažadą tęsėjau – ten dirbdamas neišgėriau nė vienos stiklinės. (Tuo tarpu oficialiai kiekvieną savaitę mums leisdavo parsinešti 14 butelių alaus, nes tai įeidavo į algą. Aš tuo alumi vaišindavau kitus.) Būtent tuo metu galutinai apsisprendžiau stoti į kunigų seminariją. Matydamas geriančius žmones, mąsčiau, jog mano gyvenimo idealas turi būti kitoks – pasirinkau kunigystę.

Kaip minite eilėraštyje, likimas taip lėmė, kad Jums teko išvykti iš Lietuvos. Kur teko gyventi ir kokia buvo Jūsų veikla užsienyje?

Įstojau į kunigų seminariją Lietuvoje, tačiau, dar būdamas seminaristu, išvykau tęsti mokslų į užsienį. Lietuvoje, seminarijoje, buvau baigęs tik tuos kursus, kuriuose dėstoma filosofija. Po to vienerius metus studijavau Eichtaetto kunigų seminarijoje, vėliau likusius trejus metus praleidau Romoje. Ten ir baigiau studijas. Negalėdamas grįžti į Lietuvą, kurią tuo metu nuo pasaulio atskyrė sovietinės okupacijos nulemta geležinė uždanga, išvykau į Pietų Ameriką, vėliau – į Šiaurės Ameriką. Teko dirbti Čilėje, Argentinoje, Urugvajuje, Brazilijoje, Kanadoje, JAV. Taigi pakeliauti teko, tačiau visuomet buvau vyresniųjų siunčiamas. Daugiausia dirbau su lietuviais, nors už Atlanto beveik visos parapijos mišrios – dalis lietuvių ir dalis kitų tautybių žmonių. Teko dirbti ir jaunimo centre Čikagoje.
        
Mano pareigos buvo labai įvairios:  klebono padėjėjas vikaras, klebonas, jėzuitų provincijolas.
        
Jūs esate jėzuitas. Kaip pasirinkote šį kelią?
        
Į jėzuitų ordiną įstojau būdamas jau kunigu. Po ketverių kunigystės metų įsijungiau į Pietų Amerikoje esančios Čilės provinciją. Tuo metu dar nežinojau, kad išeivijoje susibūrusi atskira lietuvių jėzuitų grupė viceprovincijos teisėmis. Vėliau mane ten pervedė.
Kodėl taip nusprendžiau? Tiesiog norėjau tobulesnio gyvenimo. Apie tai gali tik vienas Dievas pasakyt. Tačiau padaręs tokį žingsnį nesigailiu.
        
Kada vėl grįžote į Lietuvą po įvairių “kelionių” už Atlanto? Ką dirbote sugrįžęs?

Kai Lietuva tapo nepriklausoma, buvo galima į ją atvykti. Tuomet mano norai sutapo su viršininkų valia. Jie man pasiūlė vykti į Kauno kunigų seminariją ir ten padirbėti dėstytoju bei dvasios tėvu. Buvo nurodytas labai aiškus terminas – vieneri metai. Aš ir rengiausi apriboti savo buvimą tais metais, ieškojau Lietuvoje knygų, kurias galėčiau išsivežti į JAV. Tačiau tas terminas vėliau buvo pratęstas. Ir štai aš jau 9 metai esu Lietuvoje – nesigailiu ir neliūdžiu. Dėstau VDU Katalikų teologijos fakulteto studentams.

Taip pat esate VDU kapelionas. Ar užėmęs šias pareigas jau radote paruoštą dirvą šiam darbui? O gal turėjote perimti kokias nors tradicijas ar viską kūrėte pats?
File3.pngSu kolega kun. A.Jegelavičium visuomet yra apie ką pakalbėti

Kapelionai VDU buvo ir anksčiau. Pirmasis jų – mons. V.Kazlauskas, buvęs Lietuvos programų vedėjas Vatikano radijuje, vėliau kun. A.Jagelavičius ir kun. K.Rugevičius. Taigi aš esu jau ketvirtasis VDU kapelionas.

Turėjau perimti kai kurias prieš tai buvusių kapelionų tradicijas. Pavyzdžiui, budėjimo laikas liko tas pats. Juk visi, kuriems reikia, žinojo kuriomis dienomis ir valandomis jie bus priimami. Taip pat išliko ta pati intencija – noras padėti tiems, kurie kreipiasi.

Kokia buvo VDU koplyčios atsiradimo  istorija?

Šiais laikais net oro uostuose yra koplyčios arba susitelkimo kambariai. Beje, Vilniuje taip pat, pats esu ten buvęs ir meldęsis. Daugelyje universitetų užsienyje taip pat yra patalpos, kuriose studentai galėtų susikaupti, pamąstyti.
        
VDU koplyčią šių mokslo metų pradžioje pašventino Kauno arkivyskupas metropolitas S.Tamkevičius. Prie koplyčios – patalpos, skirtos maldai ir susikaupimui. Įkuriant šią koplyčią daug prisidėjo VDU rektorius prof. V.Kaminskas ir Katalikų teologijos fakulteto dekanas mons. doc. V.S. Vaičiūnas. Esu jiems labai dėkingas už tai.
        
Ar studentai noriai lankosi koplyčioje ir kreipiasi įvairiais klausimais į Jus?

Koplyčioje neturime tabernakulio, kuriame laikomas Švč. Sakramentas, kryžius taip pat labai paprastas. Čia gali ateiti visi. Koplyčia atidaryta darbo dienomis, kaip ir universitetas. Matau, jog studentai ateina – susikaupt, pabūt tyloj…

VDU mokosi apie 5000 studentų, palyginus su šiuo skaičiumi, ateina tikrai labai nedaug. Bet vis tik ateina. Vienas Dievas težino, kiek aš galiu patarti, padėti. Tikiuosi, jog tie pokalbiai turi savo vertę. Ant mano kabineto durų yra užrašytas laikas (antradienis, ketvirtadienis, penktadienis: 15.30 – 16.30). Bet retai kas pastebi paskutinį sakinį – “susitarus galima bet kada” – kadangi nurodytas laikas gali būti ne visiems patogus, o gal kiti nenori bendrauti kabinete, tuomet galima tiesiog pasikalbėti gatvėje.
        
Susikaupimo valandėles ar kitokius susitikimus organizuojate JÅ«s pats ar bÅ«na pageidavimų ir iÅ¡ studentų?  Ar stengiatės ką nors daryti, kad pritrauktumėte kuo daugiau studentų į susitikimus?

Kartais organizuoju pats, kartais paprašo studentai. Pavyzdžiui Advento ir Gavėnios metu kiekvieną savaitę buvo aukojamos Šv. Mišios. Taip pat buvo paminėtos vienos nužudytos studentės mirties metinės. Kartais susitikimo arba Šv. Mišių paprašo ateitininkai.

Koplytėlė nedidelė, negalime laukti, kad čia susirinktų minios žmonių. Kiek ateina, tiek ir užtenka.

Juk yra paskelbtas susitikimų laikas. Tačiau niekas nėra verčiamas, o apie kontrolę negali bÅ«ti nė kalbos. Tiesiog kyla studentui ar studentei mintis pasikonsultuoti kokiu nors klausimu: tikėjimo, mokslo, gyvenimo ar sakramentų – mielai praÅ¡om ateiti, tam aÅ¡ ir esu. Tačiau viskas palikta pačių studentų valiai ir norui. Iniciatyva turi bÅ«ti iÅ¡ jų pusės. Kol  kas tokia galimybe mažai kas naudojasi.
        
JÅ«s aplankėte labai daug užsienio Å¡alių. Gal galėtumėte palyginti ten gyvenančių ir Lietuvos studentų dvasinius poreikius. Ir ką patartumėte jaunimui?File2.png  
Atsakyti gana sunku, nes nesu buvęs kapelionu kituose universitetuose nei Lietuvoj, nei užsienyje. Tačiau esu kalbėjęs su kitur dirbančiais kapelionais arba su tais, kurie žino situaciją. AÅ¡ pats studijavau daugiausia teologijos kryptį turinčiuose institutuose ar fakultetuose, be to, ir studentu buvau jau prieÅ¡ gerą pusÅ¡imtį metų. Taigi palyginti nelengva. Viskas priklauso nuo tautinio charakterio, epochos. Kalbantis su kitais kapelionais, darosi aiÅ¡ku, jog pirminis studento uždavinys ir jo planai – studijos. Taigi natÅ«ralu, kad religija lieka antroje ar trečioje vietoje.      
Tačiau studentas gyvena konkretų gyvenimą, susiduria su įvairiomis problemomis. Aš sakyčiau, kad gerai daro tie, kurie pasitaria, pasikonsultuoja. Jeigu kas mano, kad gali išgyventi, vadovaudamasis vien savo protu ir jėgom, gali padaryti daug klaidų. Ir padaro. Yra naudinga išgirsti vyresnio žmogaus, turinčio didesnę patirtį, nuomonę ar patarimus. Galų gale sprendimus visada daro pats studentas. Siūlyčiau VDU studentams dažniau pasitarti, paklausinėti, nebūtinai pas mane ateiti, aplink juk daug vyresnių žmonių.
        
Gerb. Kunige, ar galima būtų teigti, jo koplyčia ir kapeliono pareigos yra reiklingi VDU? Ir kas galėtų pasikeisti ateityje?

Aš esu įsitikinęs, kad tai yra labai naudinga. Juk daugelyje šalių, netgi ir ne katalikiškų, net kariuomenėse yra kapelionai.

Kituose kraštuose universitetai yra tarsi parapijos. Tuomet universiteto kapelionas turi pilną teisę teikti krikšto, jungtuvių, laiminimo ir daugelį sakramentų. VDU kapelionas tokių teisių neturi. Galbūt ateityje jungtuvės tarp studentų galėtų įvykti universiteto koplyčioje. Dabar to dar nėra.

Jūsų dvasinio gyvenimo kelias nebuvo lygus, kiek metų jau juo einate?
Kaip tik per Kardinolų konsistoriją buvau Romoje ir aplankiau tas pačias vietas, kur gavau kunigystės šventimus. Tai buvo lygiai prieš 53 metus. Visą laiką buvau patenkintas ir nesijaučiau nusivylęs nei savo pašaukimu, nei pačia kunigyste.
        
Ko palinkėtumėte visai mūsų Universiteto bendruomenei: vadovybei, dėstytojams, kitiems darbuotojams bei studentams.

Pirmiausia norėčiau pasveikinti antrai kadencijai išrinktą rektorių prof. V.Kaminską. Visam Senatui ir Universiteto tarybai linkiu gražaus prasmingo darbo.

Žinoma, visa ko centras, mūsų viltys – studentija. Jiems palinkėčiau pasisekimo, kad gilintų savo žinias, gerai išnaudotų laiką – juk universitetas yra mokslo šaltinis.

Taip norėčiau išreikšti padėką visiems kitiems nepaminėtiems darbuotojams, be kurių būtų sunku gyventi universitete.

Dėkojame už nuoširdų pokalbį. Linkime, kad studentai dažniau kreiptųsi į Jus – VDU Kapelioną, turintį didžiulę ir nuostabią gyvenimišką patirtį. Tikimės, jog ateity VDU koplyčioje bus ne tik aukojamos Šv. Mišios, bet ir laiminamos studentų santuokos bei teikiami kiti sakramentai.


(c) Universitas Vytauti Magni