Atgal á sàraðà  
Fotografijos paroda: "Rankos prieš kompiuterį"

Nepraėjus nė porai mėnesių nuo parodos kavinėje “Laviltė” mūsų dėstytojas ir laikraščio fotografas Alvydas Vaitkevičius jau stebina parodėle fotopaslaugų firmoje “Fotocentras”. Jaučiama, ir autorius tam pritaria, kad toks buvo išankstinis sumanymas – iš tos pačios fotosesijos nuotraukų surengti dvi stilistiškai visai skirtingas fotografijų parodas. Autoriui tai buvo įdomu ne tik kaip kūrėjui praktikui, bet kaip ir fotografijos teoretikui. Taigi paroda “Fotocentre” yra jau pernai rodytos tokiu pavadinimu parodos kokybiškai naujas variantas, gluminantis spalvingumu, gražumu arba bjaurumu, jaunatviška ekspresija ir natūralistiniu vulgarumu…

O štai ką apie tai galvoja ASTOS BUCKIŪNAITĖS (Menų fak. II k. studentės) lyrinė herojė, susitapatinusi su parodoje pateikiamų nuotraukų meniniu įvaizdžiu.
File0.pngMėlynoji akis   File4.pngLÅ«pų medus
Saldu…
Spalvota…
Spalvotai saldu…
Vaivorykštės spektro spalvos susilieja į margą sirupą ir ištirpina paskutinius cukraus gabalėlius burnoje.
Lėtai aplaižau lūpas.
Lėtai, lėtai.
Gundančiai.
Pridedu medumi kvepiantį pirštą prie lūpų ir efemerišką atvaizdų mozaiką užlieja tirštas geltonis…
Dar vienas spragtelėjimas kairiuoju pelės klavišu, ir vaizdas monitoriaus ekrane paskęs rausvuose tonuose…
Lyžteliu ausies kaušelį.
Kairįjį.
Labai žaismingai.
Lengvai.
Erotiškai.
Mmm, kvepia žemuogėmis, avietėmis, o gal mėlynėmis.
Skanu.
Lyžtelėsiu dar kartą, bet gal kiek vėliau…
Image…
Imaging…
Kurk ir įsivaizduok…
Bejausmė, dvejetaine sistema “mąstanti” mašina paverčia mane beveik Picasso moterimi… Deformuotos mano kūno dalys, bemaž įsispraudžiančios į joms skirtas vietas, išsilieja į negrabias akvarelines dėmes, praranda formą ir begėdiškai demaskuoja trapų rūbą.
Bet aš juokiuosi.
Juokiuosi iš savo keturių (?) kojų, kurios išdykėliškai tyso viena šalia kitos.
Galėčiau drąsiai pažvelgti Šyvai į akis – mudu būtume išties puiki pora: jis šešiarankis – aš dvirankė, užtat keturkojė.
Ir dar su raguotu vikingų šalmu ant galvos.
Ragai – galios simbolis.
Aš galinga (galėčiau įtaisyti ragus, jei tik panorėčiau).
Aš – moteris iš virtualaus spalvų miražo.
Ir dėl to galiu juoktis.
Viliokiškai juoktis.
Arba išnirti iš fatališkai juodo fono.
Viens, du, trys mano atvaizdai.
Panašūs kaip du vandens lašai.
Ne, verčiau kaip trys vandens lašai.
Trys identiški mano veidai.
Kompiuteris naikina mano tapatybę.
Skandina mane šleikščiai sentimentalių atspalvių mišinyje.
Klonuoja mano portretą.
Be gailesčio jį tiražuoja.
Lyg loterijos bilietus.
Ir nežinia, kuris iš jų laimingas.
Bet tu tik pirk ir neklausinėk.
Just shopping.
Nes viskas čia yra fotoshopas.
Pelės rodyklė ekrane taškas po taško tyrinėja mano atvaizdą, smalsiai šmirinėja jo paviršiumi, palikdama jame Chupa Chups ledinukų skonio ir kičo pėdsakus.
Bet aš vis dar esu tikra.
Reali.
Apčiuopiama.
Ta, kuri dar neprarado lytėjimo ir skonio pojūčių.
Atkišu lūpas.
Lyg bučiniui.
Lyg ir ne…
Žaidžiu.
IÅ¡dykauju.
Man linksma.
Pro pravertas lūpas begėdiškai kyšteli liežuvio galiukas.
Pajuntu dviprasmybės skonį.
Jame nėra nieko, kas mane nustebintų.
Tiesiog archetipinis seksualinis dirgiklis.
Nuo priešistorinių laikų.
Jokia elektroninė operacinė sistema nepajėgia įveikti instinkto.
Ir man tai patinka.
Aš galiu gundyti, o kompiuteris – ne.
Tss, tik niekam šito nesakyk…
Nors mano pirštas, prispaustas prie lūpų, nebūtinai reiškia vien tik šį ženklą…
Galbūt tai aliuzija į… kažką daugiau…
Aš nebijau būti banali, nebijau būti ‘pop’, nebijau būti sentimentali ar net truputį gašli.
Aš galiu iki kvaitulio mėgautis ryškiaspalviais jaunystės aromatais.
Nes aš esu Moteris.
Aš – Lemtis.
Aš – tavo Fata Morgana.


(c) Universitas Vytauti Magni