Atgal á sàraðà  
File0.pngNuojauta neapgauna
Flavijaus Piliponio nuotr. ("Nemunas" 2001 m. 7-8 Nr.)



Rimantas Viedrynaitis

Nuojauta neapgavo. Kai lipau iš prakaitu ir dar kažkuo nepadoriu atsiduodančio mikroautobuso, iš karto supratau – ši diena bus tokia, kaip ir visos… Visos? Na, negalima sakyti, kad visos dienos tokios puikios, bet ši man pasirodė kaip tik tokia.

Priešais save išvydau idealiai nušluotu šaligatviu artėjančią Asmenybę, nė kiek ne mažiau idealią nei pats šaligatvis. Išėjęs į antrą juostą bandžiau ramiai ir pagarbiai prasilenkti, bet tuo metu, kai nuolankiai nudelbiau akis, pajutau aštrų, šiek tiek salsvą skausmą tarpumentėje – nuojauta manęs neapgavo…

Asmenybės negerbia inteligentų ir juos niekina, o ir už ką juos gerbti, už ką mylėti, juk jie tokie nepadoriai mandagūs ir įžeidžiai malonūs, kad tūlai Asmenybei pasišlykštėjimas drebina ne tik rankas, bet ir kojas, liemenį, galvą beigi pagurklį – visai kaip Rio karnavale.

“Nieko, – pagalvojau – yra buvę dar geriau. Tas smailus daiktas tarpumentėje dar tik pradžia. Rytoj galėsiu perskaityti spaudoje su visomis žiauriai atviromis smulkmenomis, kaip užpuoliau niekuo dėtą Asmenybę, visi mane smerks ir badys pirštais, o kitos Asmenybės rėš prakalbas miesto aikštėse apie suįžūlėjusius inteligentus ir jų grėsmę visuomenės stabilumui, štai tada išsipildys slaptoji mano svajonė – išgarsėti…”

Asmenybės nuspėjamos, juk jos taip šventai tiki savojo ego pranašumu ir yra be galo panašios, tokios mielai naivios ir vaikiškai arogantiškos, kad inteligentas negali susilaikyti jų nepaglostęs savo dėmesingumo pertekliumi, negali praeiti kaip niekur nieko pro šalį, jis privalo būti nuolankiai ir didžiai dėmesingas, atidus ir paklusnus… O nuoširdumas? Ne, tas tai jau tikrai nereikalingas, juk visos bėdos kaip tik tada ir prasideda, kai pasirodo tas nelemtas supratimo palydovas.

Kaip sakė vienas garsiausių šių laikų mąstytojų, AB “Nagai, dantys, plaukai” valdybos pirmininkas ir reklaminės kampanijos “Be skausmo išduriame akis” iniciatorius Kvadratas Akinys, nelaimės vaikšto būriais – tuo jos panašios į Panevėžio fauną. Bet kas, – paklausiu aš retoriškai, – jeigu ne nelaimės mus daro tikrais inteligentais? Nelaimės yra artimos kiekvieno nevykėlio palydovės, jos seka iš paskos ir griūna iš priekio, jos neapleidžia net tada, kai visos laimės nusigręžia, kai lieki vienui vienas su dviem konkrečiais smūgiais perskeltu pakaušiu… Tik taip grūdinasi plienas!

Nuojautos neįpareigoja. Joms nereikia paklusti, jos gali išsipildyti arba ne, jos savarankiškos kaip prie dienos horoskopo palinkusi Asmenybė. Ir ką galima pasakyti apie tokias savarankiškas esybes, kaip nuojautos ir Asmenybės? Apie jas reikia pagarbiai tylėti, juk kam bus geriau, jeigu atskleisi visas kortas, prisipažinsi esąs nevertas gyventi pirmuonis, kam, klausiu jau nebe retoriškai, kam bus geriau? Ir atsakau – niekam (ne)bus geriau. Tai kam dar kalbėti, kam reikia nervuoti visus save gerbiančius asmenis, jau geriau tylėti ir vilktis kita gatvės puse, ten, kur nevaikšto Asmenybės, bet tai primena kažką nemalonaus iš bendros mūsų istorijos…

Kartais apima liūdesys dėl įsisąmoninto savo nevertumo patirti tiek daug dėmesio iš Asmenybių, jau geriau jos nepastebėtų, praeitų pro šalį kaip kamuoliniai žaibai – spindintys ir nenuspėjami, paslaptingi ir grėsmingi, jau geriau būti vienam su savo nelaimėmis ir laimėmis, geriau būti…

Didžiausia palaima – vaikščioti vienam tuščiais šaligatviais, bet kai pagalvoji, kad gali nebūti Asmenybių, nebūti nelaimių, pasidaro nepakeliamai sunku ir atsiveria begalinė tuštuma. Ką darytų inteligentas be paranojiškų Asmenybės išpuolių, ką darytų be mielųjų nelaimių – numirtų nepakeliamoje vienatvėje ir savo paties sąžinės prarajose.

Niekas negali pasakyti, kas yra ir kas nėra nuojauta, bet ji – neapgauna, kaip neapgauna akys sergančio regėjimo sutrikimais žmogaus. Rytinio mikroautobuso klimatas tebuvo nereikšminga užuomina į nereikšmingus kasdieninius pasikartojimus, bet, keistas dalykas, visi tie nereikšmingumai staiga pasirodė velniškai reikšmingi ir kilo įtarimas, kad kaip tik jie – niekingi nereikšmingumai – yra to, ką didingai vadiname prasme, branduolys. Beliko prikąsti liežuvį ir laukti, kol suvoktas turinys apims visą suaižėjusią, daugiabriaunę esybę, kol pats suprasiu, ką taip aiškiai ir skausmingai supratau narstydamas savo žingsnių aritmijas.

Ir ta pati diena prabėgo dar begalę kartų negailestingai trindama susidėvėjusį sielos epidermį ir smelkdamasi prie gyvuonies, prie atviro pulsuojančio kasdienybės nervo. Amžinasis sugrįžimas neužliūliuoja kaip vangi jūra, jis aitrina, aštrina ir artina savęs atpažinimo akimirką, laiką be trukmės ir užsimiršimo pertrūkių…

Niekas taip nepaguodžia, kaip nugaroj įstrigęs peilis – tada pajunti, kad gyslomis teka konkretesnis skystis negu vanduo, kad esi pakeliui į netrunkantį laiką ir viskas dar prieš akis. Nuojauta neapgauna – gyvenimas vertas gyventi…


(c) Universitas Vytauti Magni