Atgal á sàraðà  
Prof. Justinas Pikūnas ir jo knygos

Rimantas Viedrynaitis, Nijolė Kreimerienė

File9.pngProfesorius Justinas Pikūnas (1920 g.) – žymus išeivijos lietuvių mokslininkas – savo mokslinį kelią pradėjo Vytauto Didžiojo universitete, kur 1941–1943 metais studijavo filosofiją. 1944 metais pasitraukęs iš Lietuvos prof. J.Pikūnas sugebėjo nepalūžti ir tęsti savo studijas. 1945–1949 metais jis studijavo Miuncheno Maximilian Ludowig universitete bei Psichologijos institute ir 1949 m. apgynė filosofijos daktaro (Ph.D.) disertaciją (psichologijos spec.). 1949–1950 metais gilino žinias garsiajame Sorbonos universitete ir Politikos mokslų institute Paryžiuje. Nuo 1951 iki 1987 metų prof. J.Pikūnas dirbo Detroito universitete Psichologijos katedroje – 1956 metais jis tapo šio universiteto docentu, o 1961 – profesoriumi. Jau 1958 metais prof. J.Pikūno pavardė buvo įtraukta į žymiausių Amerikos mokslininkų vardyną, o 1998 metais Justino Pikūno vardu pavadinta viena naujai atrastų žvaigždžių.
File11.pngMokslinė veikla nesutrukdė prof. J.Pikūnui nuolat dalyvauti išeivijos lietuvių organizacijų veikloje. Jis aktyviai reiškėsi Ateitininkų organizacijoje, nuo 1960 metų yra Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, 1971–1980 metais buvo Detroito universiteto Lietuvių studentų sąjungos moderatorius, 1977 metais išrinktas Lituanistikos instituto tikruoju nariu, 1978–1980 buvo Amerikos lietuvių katalikų federacijos pirmininkas, 1990–1992 metais Mičigano tarybos “Amerikiečiai už Lietuvos laisvę” kūrėjas ir tarybos narys. 2000 metais jauLietuvoje už nuopelnus savo gimtajam kraštui prof. J.Pikūnas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinu.
File17.pngPakalbintas prof. J.Pikūnas teigė, kad psichologijos mokslas arba greičiau psichologinė praktika padarė didžiulį perversmą Vakarų pasaulyje, o ypač JAV, tačiau Lietuvoje, bent jau kol kas, šis perversmas dar neįvyko. Galbūt kaltas “lietuviškas konservatyvumas”, baimė pasikalbėti su kitu žmogumi, ieškoti išeičių iš kartais atrodančių beviltiškų situacijų. Nors Bažnyčia deda tikrai daug pastangų atgauti žmonių pasitikėjimą, visgi grąžinti žmones į bažnyčias yra gana sunku. Tačiau galbūt įmanomas tam tikras vidurio kelias, kai naujausi psichologijos atradimai ir sugebėjimas įkvėpti žmonėms viltį, parodyti, kad jie išties yra reikalingi, mylimi, kad visuomenė, kartais primenanti liulančią, abejingą masę, nėra “viskas” ir ja niekas nesibaigia. Psichologijos mokslas, anot jo, gali būti suderintas su krikščionišku artimo meilės puoselėjimu.
File15.pngŽinoma, daryti gerus darbus nereiškia mylėti, tačiau asmenybė, paskyrusi visą savo gyvenimą žmogaus dvasios paslapčių įžvalgoms, priverstinėje emigracijoje būrusi aplink save ir rėmusi tokios pat nelaimės ištiktus tautiečius, dalyvavusi daugybėje egzodo organizacijų ir tuo pat metu privertusi užsienio akademikus pripažinti neabejotinus savo talentus, vargu visa tai darė vien dėl “geresnio gyvenimo anapus”.

Net turėdamas didžiulį pripažinimą ir geras gyvenimo sąlygas JAV prof. J.Pikūnas buvo vienas pirmųjų, atskubėjusių į naujai atsikūrusią Lietuvą. Dar sovietmečiu (1977 m.) aplankęs Lietuvoje likusius giminaičius, jis grįžo į Lietuvą 1992 metų rudenį ir pradėjo dėstyti psichologijos kursus Lietuvos universitetuose: Vytauto Didžiojo universitete, taip pat kurį laiką dirbo Vilniaus ir Klaipėdos universitetuose.

Nuo 1994 metų Lietuvoje pasirodė net 7 prof. Pikūno knygos, kuriose autorius pateikia patirtį, sukauptą per ilgus darbo užsienio universitetuose metus. 1994 m. VDU išleido knygą “Asmenybės vystymasis: kelias į savęs atradimą”. 1996 m. leidykla “Humanistas” ėmėsi išleisti profesoriaus mokinės doktorantės A.Diržytės iš anglų kalbos išverstą jo knygą “Pikūno grafoskopinės skalės (PGS) vadovas”.

Nuo 1998 metų profesorius J.Pikūnas ėmė tampriai bendradarbiauti su Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centru, kurio direktorius Valdas Kubilius labai geranoriškai sutiko, kad Centras imtųsi leisti jo knygas. Tais pačiais metais (1998) Centras išleido keliose leidyklose jau pabuvojusią, bet taip ir neišleistą jo knygą “Meilės psichologija”. 1998 m. buvo taip pat išleistas “Pikūno grafoskopinės skalės vadovas” ir kaip priedas – psichologinių tyrimų priemonių komplektas. 2000 m. – jo knygos “Asmenybės vystymasis: kelias į savęs atradimą” antrasis pataisytas ir papildytas leidimas (su bendraautore dr. Aldona Palujankiene) ir monografija “Roschacho metodikos asmenybei tirti integruotoji sistema”. Be to, Centras 2001 m. pakartotinai išleido pataisytą ir papildytą “Pikūno grafoskopinės skalės (PGS) vadovą”.

Knyga apie prof. J.Pikūną
File19.pngGražų Pasaulio lietuvių kultÅ«ros, mokslo ir Å¡vietimo centro bendradarbiavimą su prof. J.PikÅ«nu savotiÅ¡kai apvainikavo  profesoriaus garbingo jubiliejaus proga Centro iÅ¡leista istorikės dr. Aldonos Vasiliauskienės knyga “Mokslo ir idealo keliu” (2000), kurioje labai iÅ¡samiai nuÅ¡viestas profesoriaus gyvenimo kelias, ypač didelį dėmesį skiriant jo, kaip psichologijos profesoriaus, pedagoginei veiklai JAV Detroito universitete, moksliniams pasiekimams ir visuomeninei veiklai. Å i knyga buvo pristatyta visuomenei praeitų metų gruodžio 11 dieną VDU Mažojoje salėje. Vakaro metu kalbėję Å¡ios knygos recenzentai – istorikas dr. Saulius Kaubrys ir psichologė dr. Aldona Palujanskienė – pateikė savo įžvalgas apie knygą, pabrėždami, kad pagaliau turime knygą apie mokslininką psichologą. Paprastai Å¡ios profesijos žmonės labiau linkę tyrinėti ir raÅ¡yti apie kitus, o jų pačių lyg niekas ir nepastebi. Buvo pabrėžta, kad Å¡i knyga bus įdomi ne tik žmonėms, kurie domisi mÅ«sų tautos iÅ¡kilių asmenybių darbais ir nuopelnais Tėvynei, bet ir studentams, kurie gilinsis į psichologijos mokslo raidos ir istorijos dalykus.

Antroji vakaro dalis buvo skirta knygos “Mokslo ir idealo keliu” autorės dr.. A.Vasiliauskienės pagerbimui. Jai buvo įteikta “Giedros”korporacijos įsteigta “Lietuvės moters, pasižymėjusios krikščioniškų idealų tarnyboje” premija. Ją įteikė šios korporacijos atstovės – Jadvyga Damušienė ir iš JAV atvykusi Rita Venclovienė. Gerb. J.Damušienė, pabrėžusi, kad dr. A.Vasiliauskienė yra 12toji šios premijos laureatė, plačiau papasakojo apie “Giedros” korporaciją. Tai buvo Vytauto Didžiojo studenčių ateitininkių draugovė, įsteigta 1927 metais, kurios tikslas – rengti savo nares susipratusiomis katalikėmis, patriotėmis ir deramomis savo profesijos atstovėmis. Buvęs VDU rektorius filosofas prof. S.Šalkauskis giedrininkėms buvo parinkęs šūkį – “Į kalnus, į viršūnes”. Po karo Čikagoje atgaivinta “Giedra” ėmėsi labdaros darbų. Tarp kita ko buvo nutarta kartą per dvejus metus pagerbti premija labiausiai katalikų bažnyčiai ir visuomenei nusipelniusią moterį.

Vakarą, kuriame taip pat buvo pristatytos visos Lietuvoje išleistos prof. J.Pikūno knygos, užbaigė styginių kvartetas “Collegium”.

Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro iniciatyva buvo surengti prof. J.Pikūno susitikimai su skaitytojais Miroslavo vid. mokykloje ir Šiaulių universitete.


(c) Universitas Vytauti Magni