Atgal á sàraðà  
Labas vakaras…

Seniai ketinau Tau parašyti. Nežinau kodėl, bet jaučiu, kad laiško Tu lauki. Kartais mūsų žvilgsniai susitinka prasilenkiant universiteto koridoriais. Sykį pastebėjau Tave minioje, plūstelėjusioje iš teatro į žvarbų miesto vakarą. Mes abi nuskubėjome autobusų stotelės link: Tu – pirma manęs, nedidukė, liekna, trumpoku rudeniniu paltuku. “Tavo” autobusas atvažiavo greičiau. Įšokai ir mašina nutolo, sklaidydama į šalis blyškius liepų lapus.

Pabandžiau įsivaizduoti Tave, grįžtančią namo, kambarį, kuriame Tu gyveni. Jis turėtų būti mažutis ir jaukus. Kur nors ant stalo – kompaktinių plokštelių šūsnis, kurioje Tu sugrįžusi pirmiausia susirasi Vivaldį. Lentynėlė su knygomis, spėju – Rasselu, Čestertonu, Biblija, Anderseno pasakų rinktine… Įžiebi stalinę lempą, susirieti sofos kamputyje.

O apie ką Tu mąstai naktimis? Apie draugų išdavystes? Tėvus, kurių pasauliai tolsta nuo Tavojo šviesos greičiu? Apie studijas, kurių virpėdama laukei ir kuriomis kuo toliau, tuo labiau nusivili? O gal apie savo draugą, kuris… kuris prieš mėnesį iškeliavo Amžinybėn savo valia, iš vakaro atsiuntęs Tau laiškelį su prierašu: “Visada ateina laikas, kai tenka atsisveikinti. Nesvarbu, su kuo, – svarbu, kad visam laikui…”?

Nepajėgdama nustumti skaudžių savo minčių, vartaisi iki aušros, jausdama, kad, deja, ir nauja diena nieko išganingo nepasiūlys…

O gal aš klystu? Gal Tavo skausmo priežastis kur kas „materialesnė”? Neįsižeisk – nenorėjau Tavęs įskaudinti. Tu vilki kukliais (gal kitų padėvėtais?) drabužiais. Jie tvarkingi. Tikriausiai juos lygini, valai, bet… tokia skaudi panieka blyksteli pro šalį laiptais žemyn skubančios kursiokės akyse! Žinoma, tai nelabai svarbu… Kiek galėdama taupai, bet kuo toliau, tuo labiau įsitikini – greit už studijas susimokėti NEIŠGALĖSI!

O gal aš ir vėl apsirikau – gal Tave slegia visai kas kita. Šiaip ar taip – nesigraužk vienumoje. Jeigu tik pajusi, kad su savo problema nesusidoroji, parašyk į redakciją. Aš išklausysiu Tavęs ir kartu ieškosime išeities. Jeigu prireiks, surasime kitų žmonių, kurie galėtų Tau pagelbėti (galbūt – ir universiteto vadovai). Juk žmonių išmintis byloja: „Nėra padėties be išeities”! Aš už Tave vyresnė, turiu šiek tiek daugiau patirties, be to (kas labai svarbu) – moku saugoti paslaptis. Mano vardas – Lina

P.S    (Redakcijos adresas:uvm@fc.vdu.lt)


(c) Universitas Vytauti Magni