Atgal á sàraðà  
Tikiu, kad būsite dosnesni

Robertas Keturakis

Tie, kuriems tenka apibendrinti kad ir buitiškiausių reikalų spiečių, kasdien mirgėjusių akyse iki nuobodžio, žino, kaip sunku skirti esmes, svarbiausius dalykus, tiesą, kurios niekas nebandys paneigti.

Dar sunkiau yra apžvelgti laiko tarpsnį, virtusį mūsų gyvenimu, o gal ir praeitimi.

Yra pasakyta: tai, kas per ilgai stoviniuoja arti žmogaus, netikėtai tampa priešiškumu.

Ši tiesa Knygų knygoje ištariama paprasčiau: žmogaus namiškiai yra jo priešai. Nesugebėčiau paaiškinti, kodėl tokiam paprastumui visąlaik priešinuos. Gal todėl, kad per lengvai ši tiesa atsiskleidžia – tarytum prariektas duonos kepalas: iškart jauti, koks raugas, ir iškart matai, kokia tai yra duona – soti ir skani ar suplėkusi ir paniekinta.

Per ilgai greta žmogaus ir žmoguje lūkuriuojantis gyvenimas taip pat gali virsti priešiškumu. Nereikia painioti to priešiškumo su atsibodusiu, nupigintu gyvenimu, kuris yra mums dovanojamas kaip neaprėpiamų galimybių laikas. Ir būtina kartais skaudžiai pagalvoti, kodėl mes dažnai imame teisintis, suversdami savo ydas ir nelaimėlių rypavimus pirmiausia namiškiams, savo klupčiojančiam gyvenimui ir savo laikui.

Pražūtingas yra toks pasiteisinimas, nes per jį išduodi save, net nebandžiusį suprasti – kur, kada, kaip ims giedruoti šviesusis, viltingasis išsipildymas.

Naktis. Didėjančios šaltos gruodžio žvaigždės. Nemiga.

Rašyk, paraginau save, ekspromtu, negalvok, kad šiuos sakinius atidžiu žvilgsniu perbėgs Rektorius ar studentas, neseniai patikėjęs man savo eilėraščius, kuriuose žvarbo daug bedvasių žodžių. O gal niekas neskaitys? Rašyk be pastangų aprėpti esmes, visus, kurių 2001 metais nepraradai, tik dar labiau prisirišai, nes ėmei jausti kaip save – be savimylos ir pranašo pretenzijų.

Savimeilė yra nuostabiausias iliuzionistas, regis, be jokių pastangų sugebantis betarpiškumą pakeisti kvaziintelektualumu. Taip cirke, į gilią skrybėlę įmetus lyg šiltą kamuoliuką triušį, ištraukiamas koks nors PENTIUM su monitoriais ir spausdintuvais.

Pavargau nuo tokių iliuzionistų miklumo.

Nemiga – kaip sąžinės sąskaitų pradžia. Tik jaučiant laiko slinktį, kaip savo gyvenimą, kaip stulbinantį, paslaptingą Visatos didingumą, kaip jos nenuilstamą skridimą su tavo kantriai bėgančia širdimi (atsimenate? – į išsipildymą), tik didėjančių šaltų žvaigždžių naktį taip atsiveria siela.

Tyli laikrodis. Tarp žvaigždžių, nelyg smulkaus ižo kąsniai, ima slinkti baltieji nakties debesys.

Praėjusiųjų metų erdvė ir laikas – kiek daug ten giedruoja grožio, gerųjų naujienų ilgesio, kūrybinio nerimo, vilties.
Ir kiek daug ten kančios ir šešėlių, skaudžių praradimų ir žiaurumo, kaip šiurpiai gilėja Dantės pragaro dugnas, užklotas ledu, po kuriuo mėlynuoja gyvi veidai, pakelti į mus ir per vis didėjančią kančią norintys pravirkti, bet negalintys, nes jų akis ledu suveržė klaikus speigas.

Atsivėrusi siela siekia ir juos, mėlynuojančius pro pragaro dugno ledą. Siekia visus, kurie buvo ir yra, kurie bus už šitų minčių ir už mano gyvenimo. Būsimieji yra gražesni ir talentingesni, nes jie – svarbiausia mano vilčių dalis.

Staiga įsiveržia netikėta mintis: universiteto aplinka, dvasios ir proto pasitikėjimas žmogiškumo genialumu, kūrybinis nerimas ir tikėjimas, kad niekados nebūsime išduoti tamsai, nelauktai atitveria nuo pražūtingos, dramatiškos, agresyvios realybės.

Kalėjimai, maišais uždengti žmogžudžių veidai, tarytum jie būtų vedami į kartuves, gatvėje klūpančių ištiesti nuo šalčio patamsėję delnai – tai pralaimėjusiųjų realybė.

Yra dar melo realybė – jos plėšrumas klastingas.

Yra bejėgiškumo realybė. O už jos…

Tačiau aš noriu ne suvestinę pateikti. Man rūpi galia, kuri viską suglaustų į vieną buvimą – mano paties buvimą.

Sąžinė yra toji galia.

Tik sąžinė gali įveikti nužmogėjimą ir pragarą.

Laikrodis vis dar tyli. Baltieji nakties debesys didėja, uždengdami žvaigždes.

File1.pngNorisi visus paliesti, suprasti ir būti visų suprastam. Šventovės ir didmiesčiai, kalnai ir okeanai, girios ir dykumos, kapinynai ir dingusiųjų be pėdsakų aimana, budinčiųjų veidai greta tylinčių auditorijų, koridorių, laboratorijų, bibliotekų ir posėdžių salių, kur buvo stengiamasi įspėti likimus ar pakeisti juos paragrafų nenumaldomumu, vienišieji ir laimingieji, maldai sudėtos rankos skersvėjų išgairintoje celėje ir mylinčiųjų šnabždesys – kiek jie priklauso begaliniam gyvenimo almėjimui, nesibaigiančiam gyvenimo keliui?

Kiek jiems priklausau aš?

Jaučiu, kad šiomis akimirkomis mano siela yra aukščiau žodžių, regalijų, vietos visuomenėje, palankumo ar priešiškumo, viso mano darbo. Jis, pasirodo, buvo vien ruošiamasis tam vieninteliam (žingsniui, žodžiui, darbui, o gal tylėjimui), kuris iškamuotais ženklais iškildavo kasdienybės sumaišty ir tyliai atsitraukdavo.

Naktis apmiršta. Girdžiu pabudusio laikrodžio trepsėjimą. Tamsėja baltieji debesys.

Artėja kartus liūdesys: tiek nedaug išlaisvinau savyje šviesumo ir drąsos, tiek nedaug dalinausi su kitais, tiek nedaug pasakiau, ką jaučiau, ką privalėjau pasakyti. Vieno prašau – paskutinio dešimtmečio, be kurio nepasieksiu – svarbiausių, siekiamiausių, skirtų man vienam. Lemiamo dešimtmečio, galinčio įtvirtinti sąžinės likimiškumą, atskleisti mano gyvenimu nulemtą nors mažytį šviesos blyksnį. Jei jis suspės pasiekti kitų apgintą sąžinės likimiškumą, nebus gėda atsisukti į jus ir prisipažinti, kad laikas aplenkia mane, nes jis reikalingesnis kitiems.

Tad ir linkėjimas bus paprastas: išlikit gailestingi žmogui. Beje, šis linkėjimas, Sofoklo paliktas FILOKTETO trečiojoj epeisodijoj prieš 2500 metų, mano papildytas vien tik baltaisiais nakties debesimis.

Tikiu, kad jūs būsite dosnesni.


(c) Universitas Vytauti Magni