Atgal á sàraðà  
Vėlinės

VDU Kapelionas
                                        File0.png        Kai atsiklaupsi prie gėlės,
        Jau nesuspėjusios pražysti,
        Kada vėlus ruduo tylės,
        Klausydamas, kaip ima kristi

        Pirmos snieguolės ant kapų
        IÅ¡ begalinio, Å¡alto mėlio ...
        Jau nesuÅ¡ildysi kvapu
        To Å¡vento žemės lopinėlio.
                                                K.BradÅ«nas

Vėlinės – diena, skirta mirusiems prisiminti. Tiesa, mūsų dienomis dauguma žmonių mirusiuosius prisimena ne Vėlinių dieną, bet per Visų šventųjų šventę. Nelengva trumpai pasakyti, kodėl taip daroma. Atrodo, tam yra ir istorinių, ir psichologinių priežasčių. Katalikams Visų Šventųjų šventė yra džiaugsmo diena, pavyzdingų herojų prisiminimas, džiugios vilties paskatinimo proga. Per Vėlines tikintieji meldžiasi už savo mirusius giminaičius, geradarius, draugus. Vėlinių nuotaika skirtinga. Yra aiškus liūdesio atspalvis, susimąstymas, rimtis. Tikrai netinka sujungti šias dvi šventes, šiuos minėjimus.

Paprastai Vėlinių proga lankomos kapinės, aptvarkomi ten palaidotųjų kapai, jie puošiami gėlėmis ir žvakutėmis. Gal kai kurie tai daro vien tik todėl, kad yra toks paprotys. Daug negalvojama, nesvarstoma. Kiti taip elgiasi sąmoningai. Atmintis veikia labai stipriai. Mirusių mylimų asmenų veidai, jų žodžiai, pamokymai tartum savaime iškyla atmintyje. Norisi kaip nors ryškiau parodyti jiems pagarbą ir dėkingumą. Net ir netikintys arba mažiau tikintys susikaupia ir nesistebi, kad tikintieji parodo savo mirusiems labai daug išorinės pagarbos.

Įdomu, kad daug poetų savo eilėraščiuose mini Vėlines. Bet dažniausiai tos eilės būna trumpos. Gal tik vienas Adomas Mickevičius yra parašęs stambų veikalą, skirtą Vėlinėms.

Pradėjęs rašyti šį straipsnį poezijos eilutėmis, noriu šias mintis taip pat ir užbaigti:

Jau naktys šaltos, Viešpatie,
Ir danguje jau virpa tie
Tavo altorių žiburėliai.
Šventi šventųjų Vėlines,
Ant mūs kapų pavėlinęs
Žvakelę pastatyt klajūnei vėlei.
Ji skundžiasi sušalusi.
O tiek ugnies aukštai Tu lieji.
Ir dunkso ten kažkur uraluose
Kapeliai mūsų apsnigtieji.
                                A.Jasmantas


(c) Universitas Vytauti Magni