Atgal á sàraðà  
Politika istoriko akimis

Rimantas Viedrynaitis
File6.png
File4.png

Balandžio 30 dieną mūsų universiteto Politikos ir diplomatijos instituto direktorius doc. dr. ANTANAS KULAKAUSKAS atšventė gražų jubiliejų. Ta proga nutarėme pakalbinti šį mūsų bendruomenės narį. Jis visų pirma patikslino: „Beje, mano tėvai (motina dar gyva) sakė, kad esu gimęs viena diena anksčiau nei įrašyta oficialiuose dokumentuose, t.y. ne balandžio 30, o 29 d. Mat į šį pasaulį atėjau be oficialių įstaigų (ligoninės) ir netgi medikų pagalbos, o apie šį įvykį valdžiai pranešė tėvas, tad registruojant jį, tyčia ar netyčia, buvo padaryta vienos dienos paklaida”.
File6.png

Kas Jus paskatino iš karto po vidurinės mokyklos baigimo rinktis istoriko specialybę? Galbūt ir Jūsų atžalos pasirinko istoriko kelią?

Studijuoti istoriją apsisprendžiau gana anksti. Jau šeštoje klasėje istorija buvo mano mėgstamiausias dalykas. Mokiausi Ignalinos rajone, Šiūlėnų kaimo aštuonmetėje mokykloje. Tikriausiai susidomėjimui istorija nemažai įtakos turėjo ir mano istorijos mokytojas Gediminas Bakšys, kuris atvyko į mūsų aštuonmetę mokyklą direktoriauti ir dėstyti istorijos bei fizinio lavinimo. Jis buvo labai griežtas mokytojas, jam dėstant istorija tapo vienu iš „baisiausių dalykų”. Mokykloje atsirado net pataisininkų, kurie turėjo dvi brangias atostogų savaites skirti papildomam istorijos mokymuisi. Man priešingai – istorija ėmė labai patikti. Pačią pirmą rugsėjo dieną mokytojas po prisistatymo paklausė, kada buvo išleista pirmoji spausdinta knyga Europoje, o už teisingą atsakymą pažadėjo parašyti penketą. Aš į tą klausimą atsakiau.
Vėliau mokytojas, pamatęs, kad esu neabejingas istorijai, pradėjo remti ir skatinti, duodavo paskaityti knygų, kurių namuose neturėjau. Jo dėstyme man labiausiai patiko sistemiškumas. Istorija atsiskleisdavo ne kaip atskiri pasakojimai apie praeitį, o kaip praeities visuomenės gyvenimas, kurį galima pažinti kaip tam tikrą organišką visumą. Kai aš nematau logikos ir nesuvokiu visumos, labai sunku save įtikinti, kad mokymasis yra prasmingas ir reikalingas.

Kita vertus, net ir niekieno neskatinamas domėjausi istorija. Prisimenu dar pirmoje ar antroje klasėje būdavo užduodamos rašymo įgūdžiams lavinti skirtos namų užduotys, kai reikėdavo pasirinkti bet kokią knygą ir perrašyti tam tikrą puslapių skaičių. Aš pasirinkau ne pasakas ar kokią kitą vaikišką knygelę, o Petro Tarasenkos nuotykinęistorinę knygą „Kęstučio pabėgimas”. Be to, visada domėjausi „gyvąja istorija” – senelio ar tėvo pasakojimais apie jų gyvento istorinio laiko įvykius, kurių pradžia senelio (mamos tėvo) atveju siekė XX a. pradžią, caro laikus.

Vidurinėje mokykloje labiausiai domėjausi dviem dalykais: istorija ir geografija. Dar vienuoliktoje klasėje abejojau, kur stoti, nes vieno dalyko mane domino vieni aspektai, kito – kiti. Labai mėgdavau studijuoti žemėlapius. Su jaunesniu broliu žaisdavome, pasitiesę žemėlapius, ir jis jau tada, nors dar nėjo ir į pirmą klasę, galėjo išvardinti visų Afrikos valstybių sostines. Kaip vėliau jis pats pusiau juokais sakė, tų žinių, kurios liko jam iš mūsų žaidimų, užteko iki pat vidurinės mokyklos baigimo.

Turiu dvi dukras – 20 ir 13 metų. Nė viena jų didesnio polinkio domėtis istorija neturi. Žinoma, jaunėlė dar tik baigia šeštą klasę, tad jos polinkiai apskritai neišryškėjo. Mudu su žmona, kuri pagal universiteto diplomą irgi istorikė, beje, buvusi mano, tada jauno, pradedančio dėstytojo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, studentė, jokio spaudimo dukroms tuo požiūriu nedarom. Tiesa, žmonos darbas tiesiogiai su istorijos mokslu ar mokymu nesusijęs. Ji dirba turistų aptarnavimo srityje, yra nedidelės Lietuvos – Prancūzijos turizmo firmos “Taiga Euro Baltika”, vežančios turistus iš prancūziškai kalbančių šalių į Lietuvą ir organizuojančios jų turistinį aptarnavimą visame Rytų Pabaltijo regione nuo Gdansko iki Suomijos Laplandijos imtinai, vicedirektorė, kartu neretai ir kelionių vadovė, taip pat Lietuvos gidų asociacijos prezidentė. Prieš kelerius metus ji vadovavo viešajai įstaigai, kuri organizuodavo Vilniuje tarptautinį gatvės reginių festivalį „Vilniaus dienos”. Tad mūsų abiejų gyvenimo būdas, periodiškas tai vieno, tai kito, o kartais ir abiejų nebuvimas namuose (Vilniuje), deja, neleidžia dukroms skirti tiek dėmesio, kiek reikėtų...

Kokie momentai labiausiai įsiminė iš Jūsų studijų Vilniaus ir Leningrado universitetuose?

Lyginant dabartines universitetines studijas  su mano studijų laikais sovietmečiu, 8jame deÅ¡imtmetyje, labiausiai į akis krenta tai, kad tada jos buvo daug griežčiau reglamentuotos, nebuvo jokių pasirenkamų disciplinų, visi mokėsi pagal vienodas programas. Tiesa, žingeidesni studentai dalyvaudavo Studentų mokslinės draugijos, atskirų jos bÅ«relių veikloje. Ir aÅ¡ dalyvavau Lietuvos istorijos bei Tarptautinių santykių bÅ«relių veikloje. Kasmet universitete vykdavo studentų mokslinės konferencijos, kurių metu bÅ«davo iÅ¡aiÅ¡kinami geriausi darbai. Jų autoriams kartais tekdavo iÅ¡važiuoti į kituose SSRS universitetuose vykstančias konferencijas.

Nors istorijos studijos tuomet buvo labai ideologizuotos, bet ne visi dėstytojai buvo sovietiniai propagandistai. IÅ¡mokti savarankiÅ¡kai, kritiÅ¡kai mąstyti ir tada buvo galima. Ypač jeigu mokaisi ne tik iÅ¡ tų pavyzdžių, kuriuos laikai teigiamais, bet ir iÅ¡ neigiamų. Tiesą sakant, nebuvau joks disidentas, visai rimtai gilinausi į vadinamuosius marksizmo klasikus, ir to iki Å¡iol nelaikau tuščiai iÅ¡Å¡vaistytu laiku. Marksizmo klasikų žinojimas praversdavo, be kita ko, kai reikėjo apsiginti, apginti bent  sveiko proto minimumą nuo arÅ¡ių, bet dažniausiai ne itin iÅ¡prususių sovietinės „ideologijos sargų” puolimo.

Studijuodamas domėjausi daugeliu dalykų – politine, socialine ir kultūros istorija, teoriniais etnologijos ir politikos klausimais, kultūros paveldu, politine geografija. Atsidėti vienai temai, kas įprasta daugeliui kolegų, aš iki šiol taip ir nesugebėjau. Vis dėlto trečiame kurse pasirinkau Lietuvos istorijos specializaciją, o nuo ketvirto kurso pagrindiniu mano domėjimosi objektu tapo XIX amžius, kaip laikotarpis, padėjęs pagrindus, bent jau Lietuvos istorijoje, šiuolaikinei visuomenei. Labiausiai mane traukė vadinamoji tautinio atgimimo arba moderniosios, t.y. naujųjų laikų, tautos formavimosi problematika, tautinis klausimas apskritai. Su šia tematika, kuri tuo metu laikyta politiškai „slidžia”, iki šiol yra vienaip ar kitaip susijusi dauguma mano mokslinių ir edukacinių darbų bei interesų.

StudentiÅ¡kas gyvenimas už auditorijos ribų taip pat nebuvo nuobodus. Dažniausiai bendraujama buvo tarp kurso draugų. O daugiausia linksmybių nutikdavo ne universitete, o vasaros atostogų metų, atliekant lauko praktikas ar dirbant kaime, kolÅ«kiuose, vadinamosiose darbo ir poilsio stovyklose (dvi vasaras dirbti jose po mėnesį buvo privaloma) bei rudeninių žemės Å«kio talkų metu (tada, jau prasidėjus mokslo metams, studentus iÅ¡veždavo bent porai savaičių kur nors į kolÅ«kį kasti bulvių, skinti obuolių ar rauti morkų). Manau, kad kursas, kaip studentiÅ¡kas kolektyvas, tada reiÅ¡kė daugiau nei dabar. Kažkoks žmogiÅ¡ko artumo santykis su buvusiais kurso draugais yra iÅ¡likęs iki Å¡iol.   
Studijuodamas Vilniuje susipažinau ir su doc. Pranu Janausku, dabartiniu Istorijos katedros vedėju. Buvome kursiokai ir mums teko kartu keletą metų gyventi viename mieste nuomojamame kambaryje. Likome draugais, tikiuosi, visam gyvenimui. Iš mano kurso draugų yra ir daugiau dabar žinomų istorikų: Gediminas Rudis, Gediminas Vaskela, Rimantas Zizas, Edmundas Rimša.

Kadangi norėjau rašyti disertaciją iš XIX amžiaus Lietuvos istorijos, aspirantūros studijas pasirinkau tuometiniame Leningrado universitete, nes pagrindiniai to laikotarpio archyvai buvo ir yra ten saugomi. Tuo metu Leningrado universitetas buvo labai ryški opozicija Maskvos universitetui – žinoma, ideologija buvo ta pati, tačiau tų pačių dalykų aiškinimai ir interpretacijos dažnai būdavo pabrėžtinai skirtingi. Leningrade vyravo vakarietiškesnis ir skeptiškesnis požiūris net ir į Rusijos istoriją. Pavyzdžiui, anais laikais Leningrado istorikai neneigdavo normanistinės teorijos, kuri teigė, kad senosios rusų valstybės susikūrimui didelę, jei ne lemiamą, įtaką turėjo vadinamųjų variagų, t.y. išeivių iš Skandinavijos, kariaunos, nors oficiali sovietinės istoriografijos pozicija rėmėsi nuostata, kad šios valstybės susikūrimas buvo rytų slavų genčių susivienijimo rezultatas. Leningrado istorikų bendruomenė buvo solidari ir, iškilus politinio pobūdžio problemoms, palaikydavo savo narius. Kitas man įstrigęs momentas – tai išlikusi senosios inteligentijos dvasia, kurios jau nesijautė gatvėse, bet bibliotekose, archyvuose ar muziejuose tai galėjai labai stipriai pajusti – žmonės, reikalui esant, mielai padėdavo, nors jiems tai visai nebuvo privalu. Jautėsi tam tikras aukštos vidinės kultūros dvelkimas.

Aspirantai buvo suvažiavę iÅ¡ visos Rusijos, įvairių jos respublikų. Teko nemažai  bendrauti ir net viename kambaryje gyventi su baÅ¡kiru, mordviu, totoriu, buriatu. Tarp kolegų  buvo komių, osetinų, Kaukazo žydų ir graikų, Rusijos vokiečių, kirgizų, o su kauniete, dabar VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto dėstytoja doc. Violeta Pukeliene gyveno čėčėnė, kuri po virÅ¡utiniais rÅ«bais neÅ¡iodavosi durklą, tiesa, skirtą ne puolimui, o gynybai.

Kokie keliai Jus 1992 metais atvedė į Vytauto Didžiojo universitetą?

Galima sakyti, kad į VDU mane atvedė atsitiktinumas. 1992 metų žiemą sutikau Vilniuje prof. Antaną Tylą, kuris tuo metu buvo VDU Istorijos katedros vedėjas. Jis pasiguodė, kad nėra kam dėstyti Rusijos istorijos pavasario semestre, pakvietė mane gelbėti situacijos, o aÅ¡ ir sutikau. Vėliau, 1994 metais, palikau savo ligtolinę darbo vietą – Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą ir pradėjau dirbti moksliniu bendradarbiu Vilniaus dailės akademijoje, bet ten tedirbau pusantrų metų. Dėstytojo darbas susigrąžino mane. 1995 metais buvau pakviestas dėstyti VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (0,5 etato tebedirbu ir dabar) ir kartu tapau VDU HMF Istorijos katedros docentu. 1997 m. buvau iÅ¡rinktas Å¡ios  katedros vedėju, o nuo 2000 metų  be didelio mano paties norau tapau VDU Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktoriumi.

Ar nesigailite iš Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros perėjęs dirbti į Politikos mokslų ir diplomatijos institutą? Kas nulėmė tokį apsisprendimą?

Visų pirma nesijaučiu apleidęs istorijos – tebedėstau kursus istorikams, kaip ir anksčiau bendrauju su kolegomis iš Istorijos katedros. Mano darbas politikos mokslų srityje taip pat nėra naujas dalykas. Be to, politologija ir istorija yra gana artimos disciplinos – patirtis, kurią sukaupiau, dirbdamas istoriko darbą, man labai praverčia dirbant politikos mokslų srityje. Žvelgdamas į politinius procesus per istoriko prizmę, pastebiu ir tai, kas gali prasprūsti pro akis „grynam” politologui.

Dabar, žinoma, daugiausia rūpesčių turiu kaip administratorius. Katedra yra gana kompaktiškas universiteto padalinys, kuriame ir administracinio darbo yra daug mažiau, o institutas jungia net kelis tokius vienetus (Sociopolitinės analizės centras, Žurnalistikos katedra, Politologijos katedra, Viešojo administravimo katedra, Europos ir Azijos studijų centrai, Regionistikos katedra). Ir studentų skaičius nepalyginamas. Be to, institutas dar neišlipo iš kūrimosi stadijos, pakankamai susiformavusių struktūrų ir tradicijų neturi. Tad darbo, kuriam nesijaučiu esąs pašauktas (turiu galvoje direktoriavimą), yra labai daug ir dėl to jaučiu tam tikrą diskomfortą, nors, kita vertus, per daug nesigailiu, kad nusileidau Rektoriaus spaudimui ir sutikau užimti šias pareigas. Tai nauja patirtis ir galimybė plėsti savo galimybes, nuveikti kai ką, kas lieka ne tik sau pačiam... Vis dėlto svajoju apie laiką, kai galėsiu šias pareigas perduoti kam nors kitam, labiau šiam darbui tinkančiam ir pasirengusiam žmogui. Ir tada galėsiu daugiau dėmesio skirti mokslinei kūrybai.

Ar galėtumėte palyginti studijų kokybę VDU  Politikos mokslų ir diplomatijos institute bei VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute? Ilgą laiką dirbote VDU HMF Istorijos katedroje, buvote jos vedėjas. Kuo VDU istorikai skiriasi nuo vilniečių?

Esminių lygio skirtumų nematau. Pati studijų sistema Vilniuje šiek tiek kitokia – mažiau paskaitų, daugiau seminarų. Kitokia ten ir instituto organizacinė struktūra – nėra katedrų. Vilniuje labiau išplėtota studijų bazė, daugiau dėstytojų, daugiau mokslo ir studijų procesą aptarnaujančio pagalbinio personalo (nors studentų skaičius bemaž toks pats, kaip ir pas mus; tiesa, yra doktorantūra), pats institutas (TSPMI) arčiau politikos šurmulio, nors tai ir pliusas, ir minusas tuo pat metu. Bet tikrai esu įsitikinęs, kad rimtai studijavusio VDU PMDI absolvento diplomo kokybė nėra prastesnė nei studijavusio VU TSPMI.

Na, o VDU Istorijos katedra jau tikrai tvirtai stovi ant kojų ir, jeigu nekreipsime dėmesio į mastus (VU vis dėlto yra Istorijos fakultetas su keturiomis katedromis), tai mūsiškė Istorijos katedra savo moksliniu potencialu, jo kokybę, ko gero, laikytina stipriausia Lietuvoje. O ir istorijos studijų dvasia čia gyvesnė. Matyt, ne veltui profesorius Edvardas Gudavičius net porą metų rūpinosi savo gabų mokinį, baigusį bakalauro ir magistro studijas Vilniaus universitete, “įtaisyti” į VDU Istorijos katedros doktorantūrą. Žinoma, istorijos tyrimui ir studijoms Vilniuje yra geresnė bazė. Juk istorikui nepakanka tik kompiuterių ir naujausių knygų, reikia ir senų knygų, archyvų. O Kaune jų nedaug. Net ir tos knygos, kurios iki Antrojo pasaulinio karo buvo sukauptos Vytauto Didžiojo universitete, yra Vilniuje. Bet labai norintys jas pasiekia ir iš Kauno, kad ir su didesnėmis laiko bei finansinėmis sąnaudomis.

Kokią perspektyvą Jūs, kaip istorikas ir politologas, matote Kaunui ir mūsų universitetui?

Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimą laikiau ir laikau istoriškai reikšmingu įvykiu, ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos mokslo ir kultūros plėtros kelyje. Neabejoju šio universiteto geromis perspektyvomis. Apskritai esu įsitikinęs, kad net ir mažoje šalyje mokslo, kultūros, kaip, beje, ir ūkio objektų, telkimas vienoje vietoje yra šalies plėtrą stabdantis, lėtinantis dalykas. Man neatrodo absurdiška, pavyzdžiui, ir Panevėžio universiteto įkūrimo idėja. Beje, ji galėtų būti realizuota ir perkeliant („grąžinant”) iš Vilniaus pedagoginį universitetą (mat ši aukštoji mokykla buvo įkurta Klaipėdoje 4-jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, 1939 m. iš ten dėl žinomų priežasčių buvo perkelta į Panevėžį, o vėliau – iš Panevėžio į Vilnių) .
File3.pngDeja, Å¡vietimo ir mokslo srityje ne viskas keičiasi tik į gerąją pusę. Å ios srities finansavimo stygius ir stiprėjantis centralizuotas biurokratinis vadovavimas, kai kuriais bruožais panašėjantis į sovietinių laikų mokslo politiką, žinoma, ne ideologine prasme, yra pavojingos ir liÅ«dinančios tendencijos. Kaip istorikas, tyrinėjęs mokslo ir Å¡vietimo politiką praeityje, galėčiau teigti, kad kai kurie nauji mokslo ir studijų sferą reguliuojantys norminiai aktai yra žingsnis atgal, lyginant su pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkÅ«rimo priimtais, kad ir netobulais, aktais. Dar liÅ«dniau darosi, kai supranti, kad tokia padėtis klostosi ne tik dėl ekonominių priežasčių, ne tik dėl to, kad politikų korpusas stokoja iÅ¡minties ir atsakomybės jausmo,bet ir dėl pačių mokslo žmonių nesugebėjimo suvokti savo nedžiuginančios padėties priežasčių, pateikti visuomenei ir valdžiai protingos ir realistinės alternatyvos, susiorganizuoti ir tapti nuo biurokratinės maÅ¡inos nepriklausoma jėga. Bet nesu juodas pesimistas ir manau, kad taip ilgai bÅ«ti negalės. Turiu vilties, kad gyvenimas privers atsisakyti struktÅ«rinių reformų imitacijos, reformomis vadinamų politinių žaidimų, kurie vyksta nuo praėjusio deÅ¡imtmečio vidurio ir kuriais aukÅ¡toji mokslo sferos biurokratija, įskaitant ir vadinamosios mokslo autonomijos principu sudarytas nacionalines vadovaujančias mokslo savivaldos institucijas, siekia sustiprinti ar bent iÅ¡laikyti savo valdžios galias bei įtaką, ir imtis į ateitį orientuotų tikrų, be abejo, ne vienam skausmingų struktÅ«rinių reformų, atitinkančių  Lietuvos situaciją ir galimybes.

Na, o Kaunui ir kauniečiams reikia pirmiausia kovoti ne prieš Vilnių ir tik už Kauną, o už tai, kad Lietuva nebūtų verčiama Vilniaus Lietuva. Reikia patikėti, kad žmogui pasaulio centras yra ten, kur jis gyvena ir kuria. O jeigu tuo tiki ir tikėdamas atitinkamai veiki, tai taip ir yra.

2000 metais išleidote knygą “Kova už valstiečių sielas”. Ar neketinate išleisti naujos studijos, kad ir apie pastarojo dešimtmečio Lietuvos politinį gyvenimą?

Yra pradėtas ne vienas darbas, bet baigti jiems nerandu laiko. Neturiu Napoleono sugebėjimų ir negaliu vienu metu daryti, bent jau gerai, kelių darbų. Apskritai nesu iš tų, kurie greitai ir lengvai rašo. Net kai turiu medžiagą ir idėją, išguldyti visa tai ant popieriaus ar kompiuterio ekrane man labai daug kainuoja laiko ir pastangų. Reikia užbaigti XIX ir XX amžių Lietuvos istoriją, puoselėju planus parašyti knygą apie lietuvių moderniosios tautos tapsmą (tokį speckursą istorikams skaitau jau keleri metai). Kirba mintis parašyti darbą ir apie pastarąjį Lietuvos gyvenimo dešimtmetį, kreipiant dėmesį į esmines jo tendencijas, bet tai kol kas visai neapibrėžtas sumanymas.

Dėkojame už pokalbį.


(c) Universitas Vytauti Magni