Atgal á sàraðà  
Ką išsaugome, tą ir turime

Robertas KETURAKIS

Neseniai mūsų akademinei bendruomenei ir kauniečiams, neprarandantiems smalsumo ir dėmesio etnologijai, buvo pristatyta RASOS RAČIŪNAITĖS monografija “Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje” (XIX amžiaus pabaiga – XX amžiaus pirmoji pusė).
File0.pngPamenu, pradžioje VDU leidyklai R.Račiūnaitė savo būsimosios knygos turinį pristatė labai santūriai. Ji kalbėjo, kad kiekvienas žmogus išgyvena amžiaus ir socialinės padėties pakitimus, dažnai lydimus tam tikrų ritualų, apeigų ir žaidimų, kurių auklėjamoji potekstė vien iš pirmo žvilgsnio atrodo naivi ir vienadieniška. Autorė taip pat pažymėjo, kad savo monografijoje ji rėmėsi archyvine, kraštotyrine, etnologine literatūra bei pačios sukaupta ekspedicijų medžiaga. Jos užsibrėžtas uždavinys – atskleisti XIX a. pabaigos – XX a. vidurio lietuvės kaimo moters vaidmenį bei identitetą svarbiausiuose žmogaus gyvenimo ciklo papročiuose. Moters gyvenimo kitimai aptariami per virsmo ritualus, kurie padeda atskleisti moters kultūrinę, visuomeninę, socialinę padėtį bei jos psichologines nuostatas.

Regis, viskas paprasta – kaip mūsų alsavimas, valia gyventi, suvokti savo vietą šeimoje, visuomenėje, pasaulyje, maištauti ir nurimti supratus, kad ne viską lemia to neramaus Aš norai ir darbai. Nežinau, kaip kiti skaitytojai, bet man Rasos Račiūnaitės monografijoje netikėtai ėmė giedruoti kelios įdomios įžvalgos. Be abejo, tos įžvalgos yra subjektyvios. Tačiau be monografijoje pateiktų faktų ir jų apibendrinimo kažin ar būčiau taip atidžiai įsižiūrėjęs, sakysim, į moters gebėjimą jausti ir suprasti, kad viskas žmogaus gyvenime yra dėsninga ir rimta. Viskas yra prasminga ir nepakartojama. Viskas veda į tą išsipildymą, kuriame atsiveria ne tik gyvybės kelio amžinybė, bet ir paslaptis. Viskas gali būti poetizuojama arba paverčiama kasdienybei parankiais pavidalais. Ir viskas apgaubiama ontologiniu mįslingumu, kuris neleidžia gyvenimo kasdienybei pavirsti nuobodžia monotonija ir beprasmiu sukimusi tuo pačiu ratu: gimimas ir mirtis, mirtis ir gimimas.

Monografijoje apstu faktologijos… (ką gali atskleisti šitas terminas – faktologija? Jaučiu, kad turėčiau sakyti: gyvo gyvenimo liudijimo). Pasitaisau: apstu gyvo gyvenimo liudijimų. Visi monografijos skyriai, lydintys žmogų nuo gimimo iki mirties, kupini atidžiai atrinktų pastebėjimų, atsivėrimų, žinojimų, atsargaus patikrinimo ir pagarbos. Tai iš moters, iš to, Vaižganto žodžiais tariant, slapčių puodelio, sklindanti pagarba visiems gyvasties pavidalams. Kokie išmintingi ir atidūs žmogaus tikrumui yra naujagimio laukimo ir sutikimo papročiai, koks jaudinantis yra stebuklo žinojimas, bet orus nutylėjimas palydint jaunavedžius į tą išsipildymą, per kurį gyvybė gali būti amžina! Koks gilus yra supratimas neslepiant nuo vaikystės mirties, budint greta amžinybėn iškeliaujančio žmogaus, kad ne tik grabnyčios šviesa, bet ir vaiko akys liudytų: mirtis neišskiria, vien tik patikrina, kiek esame vienas kitam skirti.
File1.png Etnologijos ir folkloristikos katedros dėstytojos dr. R. Račiūnaitės knygą pristatė leidyklos vyr. redaktorius R. Keturakis

Regis, iš to, ką autorė vadina virsmo ritualais, galima tikėti, kad moteris turi galią pasiekti kitos asmenybės sąmonę, turi dovaną, būdama greta, įeiti į šalia esančio dvasinį pasaulį, bendrauti su kitos asmenybės sąmone kaip su sava. Net galima manyti, kad moteris atsimena Pirminį Vieningumą, Pirminę Visumą. Iš čia gali aiškėti moters prigimtinė dovana – dalintis. Pirmiausia – gyvybe. Paskui – Žmogaus auginimu. R.Račiūnaitė nepasakoja, kokia šviesa Motina palydi kiekvieną mūsų žingsnelį, kokiu širdies sopėjimu sutinka kreivą žinojimą, atžarumą, niekingą poelgį, kokiu artistiškumu veda mus per kūrybinius atsivėrimus. Autorė, tramdydama subjektyvumą ir lyrinius proveržius (vis dėlto monografija), atveria mums kraštelį paslapties – kodėl mes, kaip tauta, kaip žmonijos savita dalis, išlikome ir tikimės išlikti dar tūkstantį metų.

Nenorėčiau, kad šias bėglias pastabas skaitytojai priimtų kaip dar vieną glorifikaciją moteriai. Mano ketinimas paprastas: priminti, kad Rasa Račiūnaitė padovanojo skaitytojams turiningą, gražiai išleistą darbą. Aiškėja, kad ši monografija yra didelio sumanymo pradžia – autorė renka medžiagą naujoms knygoms. Tegu kūrybiniai siekiai netampa vidine sope. Tegu skaitytojai suvokia, iš kur mūsų jėgos gyventi.


(c) Universitas Vytauti Magni