Atgal á sàraðà  
File2.pngGaliu gyventi

Rimantas

Balandis, gegužė, birželis... laikas tirpsta ir nyksta visuotinio atgimimo akivaizdoje. Pilkus ir tuščius medžių vainikus apsėdusi pavasarinė euforija išgimdė žalumą ir būsimų vaisių pranašus – baltus vyšnių žiedus. Ir kaip, žmogau, suturėti savy tą baisią ir kartu nuostabią galią gyventi?

Studijos, tvankus kambarys, mirganti ir laiką ryjanti kompiuterio akis, kurioje visa buvimo sau ir kitam laimė virsta juoda traukiančia į save tuštuma, negali užgniaužti rankomis ir kojomis srūvančio gyvybės upokšnio. Kas belieka laimės kūdikiui, prisikėlusiam iš sąstingio ir drėgnos nužengiančios žiemos depresijos? – Lieka tik gyventi...

Teatrališkas atrodymo sindromas pasitraukia kaip košmariškas slogutis, užleisdamas vietą siaubingai atvirai naujo savęs atradimo patirčiai. Niekas kitas, tik pats, tik tu gali išgyventi savąją laimę, savąjį laukimą ir trūkčiojantį – tai iki begalybės ištįstantį, tai vėl susispaudžiantį į akimirką – laiką.

Atrodytų, kas tas kasmetinis gamtos nubudimas, gaivus rytas, po slogios nakties? Bet niekaip nepavyksta apgauti savęs ir suktis kasdienybės rolių ir antraeilių vaidmenų rutinoje, kaip negalima užmiršti kvėpuoti.

Taip, galbūt gyvas žmogus atrodo kvailai – jis džiaugiasi tarsi šiaip sau, jis vaikšto šypsodamasis kaip silpnaprotis, trykšta galia ir noru būti savimi, lyg nežinotų, kad už tokį elgesį baudžiama panieka. Tik va – negyvas žmogus jau negali atrodyti nei kvailai, nei solidžiai...

Nesėkmės niekur nedingsta, jos reikalingos kaip šalto oro gurkšnis vidurvasary, bet jos praeina, užleisdamos vietą kitoms, o šios – dar kitoms. Ir kokia iš to paguoda? – Jokios? Gal ir taip, bet juk būti laimingas gali tik įveikdamas, o ne įveikiamas. Galios ir valios solidarumas gimdo patį nuostabiausią žmogaus gebėjimą – gyventi...




(c) Universitas Vytauti Magni