Atgal á sàraðà  
MOKSLO METŲ PRADŽIA MŪSŲ UNIVERSITETE

Nuo pat pirmųjų mokslo metų mūsų Universitete susikūrė mokslo metų pradžios tradicijos. Iš ryto – iškilminga eisena Laisvės alėja, sustojant ir padedant gėlių prie Vytauto Didžiojo paminklo. Pasiekusi Arkikatedrą baziliką eisena įsilieja į tikinčiųjų gretas ir visi jos dalyviai susikaupę dalyvauja šv. Mišiose. Po pietų – iškilmingas mokslo metų atidarymo minėjimas Didžiojoje salėje: išsamus Rektoriaus pranešimas, kurį vainikuoja rektoriaus priimama pirmakursių priesaika. Po to – mūsų Universiteto meninių kolektyvų koncertas.

Pateikiame Katalikų teologijos fakulteto dekano mons. doc. V.S.Vaičiūno kalbą, pasakytą šia proga Kauno Arkikatedroje Bazilikoje.

Gerbiami profesoriai, dėstytojai, mieli ir brangūs studentai ir visi Vytauto Didžiojo universiteto bendruomenės nariai!
File13.png
Prabėgo nuostabioji vasara. Šiandien tokia saulėta graži diena primena kasmetinę mūsų mokslo metų pradžią. Vieniems ši diena atrodo kasdieniška, įprastinė darbo diena. Kitiems – tai šventė, savitai suprasta ir išgyventa. Ir ne tik mūsų bičiuliams pirmakursiams, bet visam Vytauto Didžiojo universitetui pirmoji mokslo metų diena yra prasminga pradžia, kuri tikrai, kiek jau teko patirti, būna išgyvenama šventiškai ir prasmingai.

Pareiškėme pagarbą Vytautui Didžiajam

Iš didžiulės VDU eisenos į Arkikatedrą Baziliką atėjome ne tik gražaus architektūrinio paminklo pasižiūrėti, nes tai galima padaryti bet kada. Atėjome susikaupti. Kai kurie mūsų bendruomenės nariai Kauno Arkikatedroje Bazilikoje apsilankė pirmą kartą, kai kam – tai dažnai lankoma, artima, dvasinga vieta. Dar kitiems ši senutė Arkikatedra asocijuojasi su gimtinės bažnyčia, nesvarbu, ar tai buvo didžiulė mūrinė bažnyčia, ar paprastutė kaimo kukli, medinė bažnytėlė, kur buvo pakrikštyti, kur priėmė pirmąją šventąją Komuniją.

Atėjome čia, kad didįjį darbą, kuris tęsis ne tik keletą mokslo metų, bet ir visą gyvenimą, pradėtume su malda, kiekvienas asmeniškai išgyvendamas susitikimą su Aukščiausiuoju.
        
Laike esame pakviesti į gyvenimą, savo gyvenimo dienomis prisiliečiame Antgamties ir kiekvienas turime galimybę, jeigu patys to norime, bendradarbiauti su gyvenimo Absoliutu. Tik ištikimai bendradarbiaujant su Aukščiausiuoju atsiskleidžia tikrasis žmogaus grožis, jo intelekto ir dvasios darna.
        
Darbų mozaika – tokia labai spalvinga, o tos mokslo sritys, kurias pasirinkome Universitete, subrandins mus kiekvieną asmeniškai labai atsakingam savo pašaukimo darbui.
        
Mokydamasis bet kur arba dirbdamas bet ką, žmogus niekada nesijaus pilnaverte asmenybe, negalės pilnai atskleisti savo sugebėjimų ir savo turiningo vidinio pasaulio perduoti kitam. Darbas tik už atlyginimą be pašaukimo – argi žmogui to pakanka ?

Darbas iš pašaukimo ir asmenį daro kilnesniu, ir tautai bei visai žmonijai yra didžiulė palaima. „Didžiausi darbai pasaulyje yra atlikti ne žmonių su dideliais prigimties gabumais, bet tų, kurie atliko savo darbą geriausiai.” (O.S.Marden )

Mes jau esame įsijungę, o naujieji mūsų nariai dar įsijungs į Universiteto bendruomenę, į tą sudėtingą ir atsakingą studijų ir asmeninio dvasinio darbo ratą.

„Darbas yra gyvenimo druska: jis ne tiktai saugo nuo sugedimo, bet duoda ir skonį” (H.Block).
        
Savo nuoširdžiu darbu tvirtai įsiliesime į mūsų tautos istoriją. Istorija yra ta dirva, kurioje tauta yra giliai įleidusi savo šaknis. Per istoriją susitinkame su protėvių kartomis, bet neužtenka vien jomis džiaugtis ir tik iš praeities stiprybės semtis. Istorinė sąmonė suteikia tvirtą pagrindą tautinei savimonei. Tik giliai įsisąmoninę mūsų tautos istoriją galėsime drąsiai atsakyti kartais naiviai klausiantiems: kiek tokia maža mūsų tautelė duoda pasauliui? Pažvelkime į mūsų tautos laimėjimus, pasiektus moksle, kūryboje, literatūroje, dailėje, muzikoje, sporte ir kitose srityse, ir galėsime įsivaizduoti, kiek esame šviesuliai kitiems.
        
Istoriškai esame sena tauta, bet kūrybinis mūsų tautos genijus tebėra dar pilnai neišsiskleidęs. Prieš mūsų intelektinę ir dvasinę viziją – čiurlioniškas filosofinis rytojus, jaunystės idealizmas ir siekiai, pragmatiškas troškimas geriau, kultūringiau gyventi.

O taip dažnai žmogus būna toks nerimstantis, ieškantis, trokštantis, vis dar kažkuo nepatenkintas, tarsi būtų per maža būti žmogumi…
        
Mums yra suteiktos visos galimybės – tobulėti iki aukščiausių asmenybės dvasinių vertybių ir žemai kristi iki to, kas vadinama žmogaus dugnu.
        
Ką šiandien, pradėdami mokslo metus, studijas, per šv. Mišias pasakysime Aukščiausiajam, tebūna kiekvieno mūsų susikurtas, išmąstytas, dvasingas šūkis studijų laikotarpiui, o galbūt ir visam gyvenimui. Tik vienybė su Aukščiausiuoju ir nuoširdus darbas, studijos, pagaliau visas gyvenimas įgys naują prasmę, idealą, tikslą mūsų užsibrėžto pašaukimo įgyvendinimui.
        
Dieve, laimink ir būk visada su mumis !


(c) Universitas Vytauti Magni