Atgal  sra  
Siek neįmanomo, pasieksi maksimumą

Svajūnė Aleksandravičiūtė



„Nuo studijų laikų vadovaujuosi Napoleono pasakytais žodžiais: Siek neįmanomo – pasieksi maksimumą, ir stengiuosi kiekvieną savo gyvenimo etapą išnaudoti iki galo”, – teigia mūsų universiteto absolventas Sikstas RIDZEVIČIUS. Tai iš tiesų labai įdomi ir veikli asmenybė, kuri gali tapti pavyzdžiu ne vienam iš mūsų.


File0.pngSikstas Ridzevičius 1993 m. baigė Kauno Saulės vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais įstojo į VDU Socialinių mokslų fakultetą. 1995 m. pavasarį  su kitais bendraminčiais įkūrė studentų laikraštį „Savas”. 1996 m. pradėjo dirbti berniukams skirtame žurnale  „Flintas”. Šiuo metu yra UAB leidyklos „Jūsų Flintas” direktorius. 1999 m. mūsų universitete baigė Organizacinės psichologijos magistrines studijas. 2001 m. tapo ir iki šiol tebėra UAB „InBro” daliniu savininku bei draudimo brokeriu. Vedęs, žmona Dovilė – mūsų universiteto, to paties kurso kaip ir jis studentė. Augina penkerių metukų sūnų Roką ir trejų metukų dukrą Rugilę.

Pavasarį vykusio absolventų klubo „Alumni” susitikimo metu Jūs ne tik dalyvavote renginyje, bet, kiek žinau, prisidėjote prie jo organizavimo ir netgi buvote jo vedėju. Kuo naudingas absolventų klubas universitetui ir kuo svarbus jam absolventas?

VDU nuo pat įkūrimo buvo toks universitetas, kuriame nesiformavo grupės. Tai skatino įvairių fakultetų studentus laisvai bendrauti. Aš manu, kad tai unikalu, ir labai džiugu, kad vis dėlto yra absolventų, kurie identifikuoja save su VDU. Kaip minėjo prof. E.Aleksandravičius paskutiniame absolventų klubo susitikime, toji identifikacija su bendruomene skatino sukurti tokią visuomeninę organizaciją, kaip absolventų klubas, ir tai yra vienas iš brandžios pilietinės visuomenės požymių. O brandi pilietinė visuomenė – tai savarankiška, laisva, atsakinga visuomenė, kurioje mes visi norime gyventi.

Aš pats esu absolventų klubo narys ir manau, kad tikrai reikia gerbti tuos žmonės, kurie ėmėsi iniciatyvos ir įkūrė šį klubą. Ne užsienio programos, ne auditorijų dydis, ne profesoriai, bet šį universitetą baigusių žmonių pasiekimai ir yra pati geriausia universiteto reklama. Juk Oksfordo bei Kembridžo universitetų įvaizdį sukūrė žmonės, studijavę tuose universitetuose. Būtent jų pasiekimai ir išgarsino universitetus, o ne kažkas kitas.

Bet mūsų universitetas didžiuojasi tais absolventais, kurie jį remia finansiškai. Ką Jūs apie tai manote?

Suprantama, pinigai yra svarbu, bet mes esame žmonės, padedantys susidaryti nuomonę apie VDU. Jeigu universitetas bus patrauklus abiturientams, tai jis bus patrauklus ir bet kuriai vyriausybei ar užsienio rėmėjams, finansuojantiems švietimą. Vienas geriausių būdų universitetui rasti rėmėjus ir yra per absolventų pasiekimus.

Dar praeis daug laiko, kol universitetas supras, kas yra svarbiau. Žinoma, tai priklauso ir nuo absolventų, jie turi mokėti parodyti, kiek jų buvimas duoda realios naudos Universitetui. Tokia pozicija, kaip „Duok ir aš tave paminėsiu”, absolventui absoliučiai neįdomi. Bet minėti universitetą, kurį jie baigė, yra malonu. Būdami studentai universitete mes patyrėme daug teigiamų akimirkų. Liko prisiminimai, draugai, ryšiai, kurie tiek gyvenime, tiek versle turi didelės įtakos. Galiu drąsiai teigti, kad ir dabar labai daug kur remiuosi pažintimis iš studentų laikų.

Studijuodamas universitete buvote labai aktyvus. Papasakokite apie tuometinės savo veiklos sritis.

Studijuodama pirmame kurse tapau studentų atstovybės nariu ir bandžiau kažką daryti. Po to buvau ir iki šiol esu Tautinės studentų korporacijos „Neo Lithuania” nariu, o neseniai tapau filisterių sąjungos pirmininku. Šiai organizacijai priklauso studentai, absolventai ir netgi žmonės, baigę universitetą prieš karą. Dabar kaip tik rengiamės šios korporacijos aštuoniasdešimtmečiui. Nuo studentiškų reikalų iki šiol nesu atitrūkęs, nes jaučiu moralinį įsipareigojimą visapusiškai kiek įmanoma remti studentus.

Trejus metus dalyvavau literatūriniame Lemberto konkurse, rašiau eilėraščius. Prizinių vietų nelaimėjau, tačiau džiaugiausi, kad kažkas skaitydavo, paminėdavo. Mūsų darbus vertindavo profesionalūs kritikai. VDU lankiau ir teatro praktikumą, vaidinau vienoje japonų pjesėje. Žaidžiau futbolą už VDU. Taip pat teko laimė sudalyvauti Psichologų asociacijos kūrime.

Kaip dabar Jūs vertinate VDU?

Šis klausimas yra šiek tiek susijęs su klausimu, kaip vertinu save. Žinoma, kad tik teigiamai. Išliko labai šilti prisiminimai iš studijų laikų, taip pat prisiminimai apie dėstytojus, kurie labai daug davė man, kaip asmenybei. Dėstė daug dėstytojų, tačiau gal labiausiai įsiminė tuo metu buvusi psichologijos katedros vedėja doc. Aldona Polujanskienė. Taip pat doc. Gintaras Beresnevičius, dėstęs lietuvių kultūrą, filosofiją dėstęs prof. Kęstutis Skrupskelis ir kiti dėstytojai. Sunku visus prisiminti ir išvardinti šiuo momentu. Žinoma, naudodamasis proga norėčiau padėkoti jiems visiems.
File1.png
 Sikstas Ridzevičius nemažai laiko praleidžia su šeima

O tokie dalykai, kuriuos dabar galėčiau įvertinti praktiškai, tai anglų kalbos pagrindai. Tie 5–6 lygiai ir dar keli kursai, kuriuos klausiau jau anglų kalba, dabar man leidžia jaustis europiečiu. Iki šiol prisimenu psichologijos, filosofijos, biologijos, kalbos kultūros paskaitas, nes jos suformavo platesnį požiūrį į pasaulį. Aš manau, kad tai ir yra didžiausias VDU privalumas, kurį reikia būtinai išlaikyti. Juk konkrečių profesinių žinių, šitoje dinamiškoje visuomenėje universitete įgyti faktiškai neįmanoma. Žinoma, jeigu tu rengiesi daryti akademinę karjerą ir domiesi gana siaura sritimi, tai galbūt tada ir gali to siekti universitete, bet jeigu nori tapti specialistu, geru darbuotoju, tai to darbo specifikos vis tiek teks mokytis darbo vietoje, Naujo darbo išmokti galima per pusę metų, žinoma, jei esi gabus, imlus, turi pagrindus bei bendrą suvokimą apie viską, kas šiame pasaulyje vyksta. Tai galiu patvirtinti, remdamasis savo asmenine patirtimi: manęs niekas nemokė leidybos, kaip verslo, bet praėjo metai, dveji ir aš jį išmokau. Lygiai taip pat ir draudimo srityje – prieš dvejus metus man tai buvo visiškai svetimas dalykas, o jau po metų galėčiau laikyti save šios srities profesionalu. Technologijos nuolat keičiasi, įstatymai keičiasi, politinė situacija taip pat keičiasi. Lankstumas šioje visuomenėje tiesiog neišvengiamas. Dėl to universitetas studentą gali tik išmokyti pažinti pasaulį. Todėl VDU norėčiau net palinkėti, kad jis išlaikytų tą laisvę, kurią pajaučia studentas, galėdamas pasirinkti studijuojamus dalykus ir ieškodamas savojo kelio; išmokytų studentus gyventi nuolat besikeičiančioje visuomenėje, mokėti priimti atsakingus spendimus. O įvairių profesinių žinių, manau, visi įgis praktikoje arba magistrantūroje, kur studijuojama jau kur kas siauresnė sritis.

Kodėl pasirinkote VDU ir būtent socialinius mokslus, psichologiją?

Tuo metu VDU buvo labai populiarus ir gana prestižinis. Į Vilnių neišvažiavau, tai Kaune beliko tik VDU arba KTU. Jeigu būčiau neįstojęs į VDU, būčiau KTU studijavęs informatiką, Tačiau džiaugiuosi, kad viskas susiklostė būtent taip.

O kodėl psichologija? Tuo metu man absoliučiai viskas buvo neįdomu, tai išbraukiau visus dalykus, kurie buvo neįdomūs, ir paskutinė, kurią reikėjo išbraukti, liko psichologija, todėl ją ir pasirinkau. Psichologiją studijuoti tikrai buvo įdomu ir džiaugiuosi, kad tada pasirinkau būtent ją. Dabar  esu patenkintas viskuo, ką darau. Psichologija mane  išmokė džiaugtis gyvenimu.

Buvote laisvo nepriklausomo studentų laikraščio „SAVAS” vienas iš  redaktorių bei įkūrėjų. Papasakokite, kaip sugalvojote įkurti „SAVĄ” ir kaip sekėsi žurnalisto darbas.

Pradžia buvo labai paprasta: atvažiavo atstovas  iš „European Journalism Network” ir pasiūlė leisti studentišką laikraštį. Prižadėjo mums tam tikrą finansinę paramą bei praktiką. Jie mums vedė labai tuo metu reikalingus ir reikšmingus seminarus, o po metų skyrė ir pinigų. Tų mokymų metu nustatėme „SAVO” misiją: „Atsakingai informuoti skaitytojus ir veikti juos duodant nepriklausomo mąstymo pavyzdį bei suteikti jauniems žmonėms praktinės patiries ateičiai”. Ši misija išlikus iki šiol. Tuo metu buvęs LSS pirmininkas Mindaugas Danys, Jonas Vitkauskas ir kiti kolegos pasitarėme ir nusprendėme, kad studentams reikia laikraščio. Taip gimė „SAVAS”. Mano pirmosios pareigos, kurias užėmiau „SAVE”, – skyrelio „Bile kas” redaktorius. Tai buvo skyrelis apie įvairius pramoginius dalykus. Dirbdamas „SAVAME” lankiausi Taline vykusiame Pabaltijo šalių studentų žurnalistų susitikime. Taip pat dalyvavau ne vienoje Vilniuje vykusioje žurnalistų konferencijoje. Redaktoriaus pareigos man patiko. Į visus renginius mus, kaip “SAVO” korespondentus, įleisdavo nemokamai, mes tuo, žinoma, naudodavomės. Šiuo metu „SAVO” koncepcija šiek tiek pasikeitė, bet vis tiek jis vertas pagarbos, kadangi, mano žiniomis, tai vienintelis leidinys Rytų Europoje, kurį leidžia patys studentai. Jų niekas nefinansuoja, išsilaiko vien iš reklamos. Tai iš tiesų pagirtina.

Ar bandėte dirbti pagal specialybę?

Tik baigęs universitetą pradėjau dirbti psichologu, bandžiau konsultuoti vieną įmonę, taip pat turėjau įvairių projektų. Dabar tik perteikiu psichologines žinias savo įmonių darbuotojams, o tokį darbą, kaip psichologo konsultanto, aš ketinu dirbti, bet daug vėliau. Manau, kad psichologo darbo įrankis yra jo asmenybė, o ji turi būti labai patyrusi, autoritetinga ir aplinkiniams labai priimtina. Psichologija man labai įdomi ir sava. Tačiau manau, kad sunku dabar man būtų konsultuoti žmogų, kuris man tinka į tėvus. Manau, ir tam žmogui būtų sunku atsiverti, o gal net ir aš pats nelabai galėčiau suprasti keturiasdešimtmečio krizę, kai pats nė trisdešimties neturiu. Galiu drąsiai teigti, kad šiai sričiai man dar trūksta gyvenimiškos patirties.

Ko palinkėtumėte VDU studentams?

Norėčiau palinkėti gerai išnaudoti studentiškus metus. Dalyvauti visuose studentiškuose renginiuose, visose šventėse, išbandyti save įvairiose veiklos srityse, būtinai įsijungti į kokios nors visuomeninės organizacijos veiklą, įgyti patirties ir gerai mokytis.

O ką pasakytumėte tiems, kurie teigia, kad Lietuvoje jaunam žmogui nėra jokių perspektyvų?

Kiek žinau, Amerikoje žmones depresija ir vienatvė kamuoja labiau nei mus, o Bangladeše, kuri yra viena skurdžiausių valstybių, žmonės yra kur kas laimingesni už mus. Ekonominis pagrindas yra reikalingas, bet jis nėra kriterijus laimei matuoti. Mes pripratę lyginti save su kitais, o kai nesijaučiame geresni už kitus, atsiranda nepasitenkinimas savimi. Kiekvienas iš mūsų tikrai yra ypatingas ir tikrai turi kažką, ko neturi niekas kitas. Ir jeigu žmogus atranda tai savyje, tada jam nėra jokio skirtumo, kur jis gyvena – ekonomiškai išsivysčiusioje ar neišsivysčiusioje šalyje. Manau, kad Lietuvoje šiuo metu yra labai geros sąlygos saviraiškai. Visuomenė pakankamai atvira ir dinamiška. Ir čia, Lietuvoje, dar nėra visuomenės sluoksnių, kaip, pavyzdžiui, Amerikoje. Man labiausiai skaudu girdėti, kad žmogus baigia aukštąją mokyklą, o po to išvažiuoja pjauti gazono į Anglijos turtuolių kvartalą ir džiaugiasi tuo, kad ten uždirba šešis kartus daugiau nei Lietuvoje koks nors vadybininkas. Manau, pačiam žmogui svarbu suprasi, ko jis iš tikrųjų nori. Jeigu jis nori pjauti pievelę ir uždirbti daug pinigų, tai tegu jau šiandien spjauna į mokslus ir važiuoja. O jeigu nori tobulėti kaip asmenybė, kažką pasiekti, įrodyti sau ir kitiems, kad gali kur kas daugiau, – Lietuvoje tam yra visos sąlygos. Juk ir mano asmeninė patirtis rodo, kad norint galima viską pasiekti. Neturėjau turtingų tėvų ar dėdžių, neturėjau ir jokių protekcijų. Man niekas nedavė pradinio kapitalo. Viską, ką pasiekiau, pasiekiau pats. Nebijojau klysti, nebijojau eiti ir būti išspirtas už durų. Ne visada pasisekdavo, bandydavau vėl ir niekada aplinkui neieškodavau kaltų. Jeigu kas nors nepavyksta, visų pirma reikia pasižiūrėti į save, žinoma, supyksti ir nori kaltinti kitus, tačiau svarbiausia – prisitaikyti ir vėl siekti maksimumo. Žmogui svarbiausia yra savo vertės suvokimas. O savęs vertinimas ateina per pasiekimus. Ne visada viskas sekasi, bet yra kažkas, kas tikrai sekasi, todėl būtent ten ir reikia save realizuoti.  


(c) Universitas Vytauti Magni