Atgal  sra  
Nėra žmogaus, kuris nerūpėtų socialiniam darbuotojui

Danutė Skudžinskaitė



File1.png
Prieš dešimtį metų VDU buvo įkurtas Socialinės rūpybos profesinio studijų centras, kuris šių metų pradžioje buvo reorganizuotas į Socialinio darbo institutą. Instituto veikos tikslu tapo dieninių ir tęstinių studijų programų organizavimas, grindžiamas krikščioniškomis vertybėmis, siekiant plėtoti socialinį darbą.

Apie šį bei kitus Socialinio darbo instituto tikslus paprašėme papasakoti jo direktorių kun. dr. Artūrą Jagelavičių.


Gal galėtumėte populiariai paaiškinti socialinio darbo sąvoką ir jo specifiką?

Darbas dirbamas su tais žmonėmis, kurie turi socialinių problemų, kuriems dėl kažkokių priežasčių sunku gauti pilnaverčius socialinius patarnavimus arba adaptuotis visuomenėje. Tokie žmonės yra socialinių darbuotojų klientai. Nuo įvairiausių gyvenimo posūkių nė vienas neapsaugotas. Patyrus traumas, netekus darbo, ištikus negandoms tenka kreiptis į socialinio darbo institucijas. Socialinis darbuotojas, norėdamas išsamiai padėti klientui, dažnai pajungia komandą, į kurią įeina psichologai, medikai, įvairių paslaugų  tiekėjai. Tarkime, žmogų darbe ištiko nelaimė – jis neteko rankos, apako ar susirgo sunkia nepagydoma liga. Socialinio darbuotojo komanda turi tam žmogui padėti prisitaikyti visuomenėje. Tokiose situacijose socialinio darbuotojo pareiga – išsiaiškinti žmogaus poreikius ir nuspręsti, kokios institucijos gali jam padėti.

Nėra žmogaus, kuris nerūpėtų socialiniam darbuotojui – ir nesvarbu, ar jis yra narkomanas, ar kalinys.

Socialinio darbo institutas buvo įkurtas prieš 10 metų. Ar tai, kas buvo numatyta įvykdyti tada, jau įgyvendinta? Gal dabar atsirado nauji tikslai?

Anksčiau buvo organizuojamos tik magistrantūros studijos. Bakalaurų studijų programa vykdoma tik nuo 1997 m. Buvo planuojama, kad magistrai tiks kvalifikuotesniam darbui, savų institucijų administracijai. Bakalauraipraktikai dirbs arčiau žmogaus, tiesioginiame socialiniame darbe.

Kai buvo kurtas Centras, vėliau tapęs Socialinio darbo institutu, buvo noras jo dėka krikščioninti aplinką, priminti žmogaus asmens orumą ir pagarbą žmogui.

Studijos plečiasi, didėja dėstytojų skaičius. Perimame ir savaip adaptuojame užsienio profesorių patirtį.

Visada yra begalinis noras pasiekti užsibrėžtus tikslus, bet kaip sakė Kristus: „Vargšų savo tarpe visada turėsite”, tad socialiniai darbuotojai visada darbo turės. Mes suvokiame, kad mūsų darbas bus visada reikalingas, net jei ir socialinė politika bus kuo palankiausia visuomenei.

Kodėl, Jūsų nuomone, šiais metais Socialinio darbo studijų programą stojantieji į VDU rinkosi dažniausiai?

Taip nutiko tikriausiai dėl to, kad baigus kitas specialybes sunkiau gauti darbą, o socialiniai darbuotojai patys kuria institucijas arba atlikdami praktiką, susipažinę su darbdaviais, jau tarsi užsirezervuoja sau darbo vietą.

Kita vertus, stojantieji ne visi aiškiai skiria sociologiją nuo socialinio darbo.
Socialinio darbo institutas bene vienintelis mūsų universitete savo studentams organizuoja ne tik teorines studijas, bet ir praktikos darbus.

Dabar jau ir Psichologijos bei Edukologijos katedros kaip svarbią studijų dalį bando integruoti praktiką, bet mes buvome pirmieji ir tikriausiai esame vieni iš pirmųjų  Lietuvoje esančių socialinius darbuotojus rengiančių aukštųjų mokyklų, turintys savo studijų programoje praktiką, nes mums svarbu ne tik perteikti žinias, bet ir stebėti, kaip būsimasis socialinis darbuotojas jas pritaiko konkrečiose situacijose dirbdamas su žmonėmis.

Darbo praktika padeda mūsų studentams lavinti savo įgūdžius bei apsispręsti: vieniems patinka dirbti su klientais, o kiti mieliau renkasi teorines studijas. Atlikdami praktiką studentai atpažįsta save: ar jiems lengviau dirbti su seneliais, ar su vaikais, ar su kitos amžiaus grupės arba negalios žmonėmis.

Institutas rengia socialinio darbo tęstines studijas, vasaros stovyklas. Kokių tikslų siekiama? Kokiu tarptautinius projektus vykdo jūsų institutas?

Tęstinės studijos skirtos žmonėms, kurie dirba socialinį darbą, bet jiems trūksta teorinių žinių, išsilavinimo. Dabar Lietuvoje vykdomos socialinių darbuotojų atestacijos, todėl norintys išsaugoti darbo vietą socialiniai darbuotojai privalo turėti tam tikrą išsilavinimą.

Vasaros stovyklos – tai Soroso fondo ir Atviros Lietuvos fondo iniciatyva posovietiniams kraštams teikiama pagalba tobulinti socialinį darbą, dalintis patirtimi. Antri metai iš eilės pas mus vyko vasaros mokyklos, kuriose tiriamąjį darbą ir tyrimų metodus studijavo įvairiausių šalių atstovai.

Nuo pat Socialinio darbo instituto įkūrimo jame nuolat apsilanko dėstytojai iš svečių šalių. Ar per 10 metų neparengėme savų pakankamai kvalifikuotų dėstytojų, kurie geriau išmanytų mūsų gyvenimo realijas?

Kvalifikacijai niekada nėra ribų, tačiau Lietuvoje kol kas nėra socialinio darbo doktorantūros studijų. Per sociologijos studijas, integruotas su socialiniu darbu, mes bandome rengti sociologijos daktarus su socialinio darbo specializacija. Ketiname jungtis į bendras LietuvosSuomijosEstijos socialinio darbo doktorantūros studijas.

Dabar daugelį dalykų SDI jau dėsto lietuviai dėstytojai, bet specialiems intensyviems dėstyti kursams kviečiame užsieniečius. Taip bandome plėsti studentų akiratį.

Lietuvoje šiuo metu yra daug žmonių, kuriems reikia socialinės pagalbos. Kokią Lietuvą matote ateityje socialinio darbo aspektu?

Labai sunku prognozuoti. Tikiuosi, kad Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą socialinė žmonių padėtis pagerės, jeigu, žinoma, ir patys stengsimės. Svarbiausia, kad ekonominė politika Lietuvoje neišvystytų naudos politikos, nes ten, kur yra nauda, nelieka vietos žmogui.

Vadovaujate tokiam dideliam ir svarbiam Institutui. Ar jums lieka laiko kunigiškam darbui?

Kunigu labiausiai pasijuntu sekmadienį, nes darbo dienos laiką „suryja” administracinis ir pedagoginis darbas Socialinio darbo institute, Katalikų teologijos fakultete, Kauno kunigų seminarijoje ir Kauno aukštesniojoje katechetikos mokykloje. Tačiau niekada nepamirštu savo tiesioginio kunigiškojo pašaukimo, kuriam už viską turiu būti dėkingas.


(c) Universitas Vytauti Magni