Atgal á sàraðà  
20030127_084304_0.pngBaltoji ziema…

Įsiklausykite… kaip švelniai iš dangaus krenta snaigės tarsi vatos gabalėliai, o vėjas dainuoja motinos lopšinę. Pajuskite… kaip šalčio gaiva įsiskverbia į jūsų burną, o nakties ramybė apgaubia savo svajinga skraiste…

Kažkas sumurmės, kad nėra laiko. Iš tiesų, juk sesija, reikia bėgti šviestis užrašus, rašyti nepabaigtus darbus, skaityti neperskaitytas knygas, mokytis, mokytis, mokytis. Bet juk nebūtume studentai, jeigu mums trūktų išradingumo, sugebėjimo visur suspėti. Naktį mokaisi, rytą bėgi laikyti egzamino, dieną turi porą valandų gauti kitiems užrašams, susitikti su draugais ir pasikeisti „sesijiniais” įspūdžiais, pamatyti dangų ir vėl leki MOKYTIS. Žinoma, laimi tie, kurie uoliai rengiasi egzaminams visą semestrą, todėl, kolegoms pavydžiai žiūrint, jau mėgaujasi dovanų pirkimo bumu, o į sesiją ateina šypsodamiesi, ant galvos užsimovę nykštuko kepurę.

Tačiau kad ir kokie užsiėmę bÅ«tume, visi jau gyvename Kalėdine dvasia: pakilia nuotaika ir  gerumo prisipildžiusia Å¡irdim. Tam laiko nereikia.
Tad sustokime minutėlę pasigrožėti iš dangaus krintančiu sniegu, pasidalinkime su kitais savo šiluma. Pasinerkime į žiemos ramybę ir gerumą, prisimindami visų metų darbus, visas džiugesio, o gal ir liūdesio akimirkas, pasirenkime naujiems išmėginimams, kupini stiprybės, kad artėjantiems kitiems metams jos netrūktų.

IÅ¡dalinkime pasauliui savo meilę ir gerumą…                           

Kristina



(c) Universitas Vytauti Magni