Atgal  sra  
Laisvi tekėti
Talentų vakaras Katalikų teologijos fakultete
20030127_102056_0.png
Talentų prigūžėjo pilna salė

Eglė Perednytė, KTF IV k.

Tiktai apie mus primena,
kas mes esame –
tekantys žmonės –
laisvi ir tyri –
kaip vanduo…
Nepamirškime to.
Niekada nepamirškime to.

Kas yra Talentas? Kažkas unikalaus, labai unikalaus. Daugelis dainuoja?.. O taip, kaip dainuoji tu? Daug kas rašo… Bet ar taip, kaip tu? Ne!
Čia ir yra Paslaptis – kurios neįmanoma įminti per amžių amžius… Gal todėl aš kiekvieną kartą, kai išgirstu: TALENTAS, širdyje suvirpu: o gal?.. Galbūt būtent dabar, šią akimirką, man atsiskleidžia siela, kokios niekad pasauly nebuvo?..
VDU Katalikų teologijos fakulteto senieji rūmai. Vakaras. Dar tik pusė šešių, bet lauke jau būriuojasi… talentai! Ohoho!.. Talentingų žmonių – per akis, tik kad jie pasislėpę… Vienas ten, po lapu, kitas medyje tupi, o tu? Tu ant debesies… Pasirodyk! Išlįsk! Ehėhė.
Jie atsiskleidė… Kai kurie. Pasirodė! Štai ateina du talentai… Dar keli… Dar penki… Ohoho! Jie atsėlina tyliai – tarsi būtų namie, su šlepetėm, ir keliautų į lovą, kad kažko nepažadintų… Na, drąsiau! Mes jau laukiame jūsų! Jau laukiam…
Talentų vakarą vedė Margarita ir Sergejus – labai originalus derinys: elegantiška dama oranžiniais plaukais ir riteris raudonu impozantišku kaklaraiščiu, susirišęs plaukus į uodegėlę… Šio renginio metu jiems teko daugybė išbandymų, su kuriais jie šauniai susitvarkė… Pavyzdžiui, kai kuriems pasirodymams buvo reikalingas muzikinis centras, kurį, juokiantis visai salei, bandė įjungti visi – nuo Sergejaus iki dekano… Buvo ir tokia akimirka, kai Margarita sušuko: „Situacija darosi nevaldoma!” Ką jūs manote?.. Pašėlę tie teologai!..
Talentų vakarą pradėjo Kęstutis Trimakas – tai žmogus, kuris jau ne pirmus metus vadovauja šio renginio organizavimui, o prieš pat Kalėdas išvyksta, jau išdėstęs religijos psichologijos kursą mūsų universitete…
Kas gi buvo pirmasis dalyvis? Teprisimenu tiek: pirmakursis, mat „fuksiukams” (matyt, dėl drąsos) leido būti pirmiems…
Jos dainavo. Dainavo gražiai. Įsijautę, išdidžios tuo, kad skamba balsai ir užlieja, užlieja nutilusią klasę. Jos dainavo gerai – taip gerai, kad norėjosi tik tylėt ir klausyt.
Buvo brolis Bernardas, kuris skaitė eilėraščius – lyg rupius duonos kepalus dėjo ant stalo – atrodė, matai, kaip jie krenta iš rankų ir byra menki trupinėliai pro šalį, bet lieka Esmė.
Buvo Benas. Grojo. Šauniai dainavo – iš širdies – aš tikrai tai jaučiau. Kai nutilo plojimai, pasakė: „Prašykim, kad Jis leistų mums grįžti į tą pirmąją Meilės akimirką, į tą pirmąjį žvilgsnį, pirmą žavesį būti Jame…”. Ir nuėjo – tylus, neramus, su kažkuo taip giliai paslėptu širdyje, kad nė pats nesuranda, kad nė pats nesupranta, kas tai… Tik išnyra Gelmė – ir užlieja…
Kaip dainavo Dekanas! Bet prieš tai dar paklausė: apie Meilę ar apie berželį?.. „Apie Meilę!!!” – sukliko visi.  Tiktai vienas balselis: „ Apie berželį…
Kaip dainavo Dekanas!
Taip, jis skaitė eilėraščius. Vienas jų – apie snaigę, tau ant delno nukritusią, – niekada nepamirši, nes akimirka ta nepraeina – nepavirs praeitim tai, kas tikra – išliks.
Buvo mūsų Kęstutis – žmogus, kuris dėsto moralinę teologiją. Grojo. Įsijautęs, taip mušdamas taktą, kad sienos skambėjo… Tai laisvas žmogus. Laisvas būti savim. Laisvas netgi sudegti, bet išlikti, išlikti savimi.
Kažkas šoka… Vajetau, tai aš! Tik vienintelė šokanti. Pagalvojau: kodėl taip laisvai deklamuojam, dainuojam ar grojam, bet nešokame? Niekas nešoko. Kodėl? Ar jau šitaip nutolom nuo to, ką mes kūnu vadinam? Kur gyventų siela, jeigu mes neturėtume jo?..
Kai staiga „pasiklojau” Dekanui po kojų, pratrūko plojimai. Aš guliu ir galvoju: „Vajetau, juk tik ką sirgau…”. O dabar štai guliu ant ledinių grindų ir kukuoju…
Ačiū Dievui, ir vėl pasigirsta garsai – mano muzika… Ačiū – leidi man eiti – kaip vedi, mano Dieve. Tik būk manyje.
Jis ir buvo. Ir ne tik manyje – visuose.
Visą laiką jaučiau Tavo Dvasią, kai žmonės dainavo, deklamavo žodžius, kuriuos Tu jiems tarei; kai jie grojo, kad išreikštų tatai, kas tikrai neišreiškiama žodžiais.
Tai Tu ten buvai, kai Svetlana aistringai kalbėjo apie Morką (atkreipkite dėmesį – iš didžiosios raidės!). Kaip jinai deklamavo!.. Jūs turėjote tai pamatyt! Ta mažutė Svetlana… Per sunku man išreikšti jos judesį, balsą, tą išraišką jos veide, kai tik žengia pirmyn ir prasideda…
Klierikai skaitė savo poeziją. Ir ne vien tiktai savo – kitų, bet visai nesvarbu, kas tas autorius, – juk vis viena vienintelis Autorius – Tu.
Aš jaučiau jų švarumą ir drąsą, dar nepaliestą nei nevilties, nei bedugnės kančios.
Tai išlikite švarūs! Tai išdrįskite likti savimi!
Du vaikinai. Su gitarom. Viena – įprasta, o kita… prijungta prie laidų! Na, nemoku kitaip pasakyti… Garselis klaikus. Bent jau tiems, kas sėdėjo greta. O jau tekstai! Aktualūs per amžius! O ypač studentams…
Ei, studentai, ateikite arčiau – aš, Dekanas, jus rūkant pamačiau!”. O Dekanas sėdi ir šypsosi – va, ko reikėjo! Na, o priedainis: „Kelkis, Stanislovai, kelkis!”. Kas tas Stanislovas? Na, gerai, nežinau, bet… bet skamba… neblogai!
O po to prasidėjo… Būtent šiuo momentu Margarita sušuko” „Situacija darosi nevaldoma!”. Kurgi ne… Čia atskrido dar du laisvūnėliai – vienas nešinas būgnais, o kitas… irgi grojo kažkuo! Jiedu improvizavo, o salė virto jau nuo kėdžių – taip pagavo tas ritmas – kažkokia beveik „džiungliška” laisvė…
Foksas kanklėmis grojo. Prieš pradėdamas tarė: „Kanklių forma panaši į laivo… arba karsto…”. Nuskambėjo šiurpokai… Mes dainavom kartu, kai jis traukė senovines liaudies dainas.
Dvi mergaitės. Jų daina apie siekį žmogaus, kurio siektumei net ir tada, jei kiti tau nukirstų rankas, jei išplėštų net širdį… Visa visa praeis ir išliks tiktai toji Tiesa, kurios vardas – Tikrumas.
Ir giesmė. Toks švarumas! Toks skaidrumas – akių ir balsų… Ir taip gera žiūrėt ir tikėti: išliks savimi.
Taip, išliks savimi šitie žmonės, šitaip drįstantys eiti Keliu – ligi galo išbūti tatai, kas tau skirta…
Aš myliu Tave, o nerimstantis Dieve, kuris leidi žmonių skirtingumą – nuostabus jis yra, nuostabus!..


(c) Universitas Vytauti Magni