Atgal á sàraðà  
Jei nieko – tai viskas
(Asta)
Robertas Keturakis

Kaip kasdienybė tampa poezijos balsu, kaip apledėjusi bejėgio medžio šaka ar duonos riekė nuvargusioje rankoje tampa eilėraščiu?
Niekas nežino.
žino visi.
Šioje sankirtoje – niekas ir visi – glūdi tyli poezijos paslaptis.
Ką toji paslaptis traukia, kam jinai likimiškai svarbi? Tam, kuriame kibirkščiuoja kūrybinis instinktas ir amžina dvasinė gyvybė.
Žinau, kad mūsų universitete studijuoja ir dirba ne vienas iš tų, kurie vieniši ar mažais būreliais kopia aukštyn – ne, ne prie žvaigždžių, o prie žmogaus giedančio šviesumo. Kai kurie yra išleidę savo kūrybos rinkinius, vienas kitas – rimti kandidatai į Lietuvos rašytojų sąjungą.
Taip atgyja viltis, kad mūsų universitetas, XX amžiuje per porą dešimtmečių išauginęs ryškiausius lietuvių literatūros klasikus, nepaliks nuošaly tokių ambicingų užmojų ir šiandien.
Rengdami šį poezijos puslapį prisišaukėm Astą, Rasą, Eglę ir Irmantą. Jų eilėraščiuose glūdintis kūrybinis instinktas ir nenuščiūvantis noras dalintis dvasine patirtimi, jaunatviškas užsispyrimas vienu spinduliu perskrosti begalinius būties klodus yra patrauklus ir užkrečiamas. Tuo jie panašūs. Tačiau jie ir skirtingi. Astos eilėraštis dainingas, lyrinis atsivėrimas santūrus, pasitikintis pasauliu ir žmogumi. Eglės kūryboje budi skaudus mūsų žmogiškojo ribotumo ir dvasinės visagalybės klausimas, maištinga sankirta: galima – negalima. Irmantas nevengia, regis, kasdieniškiausių detalių, prozos šlepsėjimo, rizikuoja į poezijos karališkas valdas atsivesti visą pulką pelenių – proziškų būsenų, regis, pilkiausių konstatavimų. O kai skaitytojas pajunta nusivylusiojo kartėlį, lyg kipšiukas iš tabokinės iššoka ironija, humoro kibirkštys, šmėsteli grotesko šešėliukai. Ir pajunti: pagavo!
Tegu jie pagauna mus savo drąsa būti savimi, tegu palydi mus džiaugsmas atrasti jų kūryboje savąją slaptį.
O literatūra?
Literatūra juos atras šiek tiek vėliau. Nevėluodama.


Eglė Perednytė, KTF IV k.

O žvaigždės žvaigždės
didelės ir mažos
per mirksnį priartėję dar labiau
atleiskit man –
gyvenimas per mažas
atleiskite –
gyvenimui miriau
beržų viršūnės dega
                   lyg pašėlę
akimirkai atsiveria Å¡irdis
Gyvenime
Nors mirksnį ištesėjęs,
IŠDRĮSK – – –

***
Visą laiką norėjau mylėti.
Jie pasakė; tai nemoralu.
Įėjau sau į širdį ir užsidariau.

Aš norėjau mylėti,
o jie sakė, kad tai neteisinga.

Aš klausiu Tavęs, mano Dieve,
ar teisinga mylėti?

Tik norėjau mylėti,
o jie sakė, kad tai – iškrypimas,
kažkas čia nelogiška,
sakė man jie.

Tik tada supratau,
kad didžiausia šioj žemėj
tėra Išmintis –
toji Meilė,
kurią jie atstūmė.

Jie man sakė:
vaikeli, išaugsi iš to.

Dieve mano,
jei išaugsiu,
tai greičiausiai neverta gyvent,
nes teliks tik žiūrėt televizorių,
liežuvauti su draugėm
ir nieko daugiau nedaryti,
nes TAIP PAPRASČIAU – – –

Mano Meile,
Netikėjimo tiltais jie išvedė Tavo
                                        gyvybę,
o Meile mana,
jie kartojo, kad Tu – pernelyg
                                       iÅ¡didi.
Tu griežei, kol virtai mergyte lietuje –
po skėčiu ji per naktį pralaukė prie  
                                    mylimo durų…

O Meile,
Tu vienintelė vis dar žinai,
kas esu.
Ir tikiu:
net ir tie, kurie niekad Tavim
                               netikėjo –
jie jaučia, kas esi,
ir jiems TRŪKSTA
TAVĘS.

***
Visi jie turi savo Å¡eimas
ir savo tvarkaraštį.
Jie niekada neturi laiko,
bet turi namus.
Jie visada gali iÅ¡sivirti kavos savo               
                                         virtuvėje
ir jaukiai apkabinti savo žmoną.
Jų vaikai laukia grįžtant
                              namo.

AÅ¡ esu tiktai mažas žvėriukas prie               
                                               kelio,
kuris dar neišmoko mylėti,
bet mokosi to,
ir kai jie man kalbės,
ir kai jie nutylės,
ir kai vien tik žiūrės į akis,
ir jau nieko neklaus,
aš žinosiu!
KITOKIA.

Tebūnie,
kas esu.

Tebūnie…
Ir kai jie man kalbės,
negalėsiu ištarti nė žodžio,
nes nemoku kalbėti ne Meilės kalba,
jie šitos neišmoko…

AÅ¡ nesuvokiu,
kas jiems yra Pareiga.

Jie nesuvokia,
kas man Meilė yra.
***
Asta Novikaitė, KTF II k.

Neįprastos žiemos klaustukai

Kai gruody sužydės žibutės
Ir grįš sparnuočiai iš pietų,
Savęs paklausiu: būti ar nebūti,
Jei be tavęs gyventi negaliu?

Jei upės teka ir nestingsta jūros,
Jei medžiai žydi gruodžio vidury,
Kaip vaikščioti gali paniuręs
Ir man sakyt, kad nieko neturi?

***
Visai nesvarbu kokiu vardu vadinsis Tavo meilė. Svarbu, kaip skambės ji Tavo lūpose, kokiu atgarsiu pasklis širdyje, paslėpdama džiaugsmingą nujautimą, kad meilė bus pasaka, jei žvelgi į ją kaip į pasaką, bus kančia, jei įvardinsi kaip kančią.

Todėl geriau meilės vertą žmogų šauk vardu (kad ir išgalvotu), glostančiu Tavo širdį, bet nesistenk suteikti vardo meilei, kuri gyva ne savo vardu, bet giliausia to įvardijimo paslaptimi.

Maksimalizmas

Jei lašas – tai upė
Jei medis – tai miškas
Jei jausmas – tai meilė
Jei nieko – tai viskas

Jei garsas – tai žodis
Jei auksas – tai saulė
Jei centas – tai lobis
Jei Tu – tai Pasaulis

Jei žiedas – tai gėlės
Jei šaltis – tai sniegas
Jei lankas – tai strėlės
Jei kryžius – tai Dievas

Jei šokis – tai tango
Jei žolės – tai pieva
Jei stiklas – tai langas
Jei kūnas – tai siela

Jei žvaigždės – tai laimė
Jei rūbas – tai šilkas
Jei riksmas – tai baimė
Jei nieko – tai viskas

***
Nejaugi tikrai vien tik šito norėjau –
Sapnais nusagstytoj tikrovėj gyventi?
Klausytis ne Tavojo balso, o vėjo…
Ir lėkti su juo  â€“ patirties pasisemti.

Ir kas iš tikrųjų mane suklaidino –
Ar vėjas, ar mano laisva prigimtis?
Ar laisvę turėjau? Ar ji man padėjo
Atverti į Tavąją širdį duris?
Kas man pasakys, ar vėl būsi arti,
Kai naktį ieškosiu šviesos?
O gal tik nakties aklumu apgaubti
Mes esam arčiausiai tiesos?

Rasa Valevičienė, KTF IV k.

***
Aš taip mylėjau —
Jausmas mano
Tarsi nudilus moneta
Pasenus ji bet tuo brangesnė
AÅ¡ Moteris
AÅ¡ planeta
Kur saulė nakčiai parsiduoda
Aš kančia

Aš taip mylėjau —
Jausmas mano
Jau atsitolino tarytum šventės
Tuščiu troleibusu
Ir šitaip tuščia
Lyg skrandyje po pagirių —
O mano jausmas –
Šešėlis vien tavų minčių
Ir negaliu sakyti aš myliu
Ir negaliu ištarti nekenčiu

Tyliu.

Mano akyse dega lietus

Mano akyse dega lietus
Virpanti gėda pašonėj
Per krūmus perbėgo pyktis
Saldūs tie virpuliai
Mano akyse dega lietus
Pamiršta taurė esu
Pamiršta taurė
Pripildyta varpų gausmo
Mano akyse dega lietus
Tavo pulsuojantis karštis
Pranašauja žaliuojantį skausmą
Pripildyta varpų gaudesio
Plėšosi mano širdis
Laukia ryto pilki šikšnosparniai
Mano akyse dega lietus
Per kūnus perbėga karštis
Apgaulinga ryto simpatija
Pulsuojanti aklu džiugesiu
Klykdamas žmogus bėga į tamsą
Pamiršta taurė esu
Beprasmiškai pastatyta ant stalo
Tavo kojos dar vaikÅ¡to iÅ¡niekinta mano   
                                                   Å¾eme
Karštis… Karštis…
žiauriai mielas
Mano akyse dega lietus

Irmantas Pociulis, HMF I k.

Žvilgsnis

Pažvelk į dangų naktį –
Tūkstančiai žvaigždžių,
Tuntai palydovų
Ir vienas tu…
… Užmerk akis,
Suspausk kumščius
Ir pasakyk,
Kad tobulų bandoj nebūna.

Neišsipildęs noras

Norėjau būti kažkieno.
Norėjau turėti kažką.
Norėjau patikti kažkam.
Kvailai norėjau.

Kvailai tikėjau.
Kvailai sielon sudėjau.
Kvailai tebetikiu.
Kvailai tebededu jausdamas,
Kaip stiebias
Iš kvailystės
IÅ¡mintis.

Veiksmažodžių romantikė

Mėnuo švytėjo, žvaigždės spurdėjo,
Visa gamta šnarėte šnarėjo.
Tavo akys mirksėjo, veidas spindėjo,
Šalia jo ilgai prigludus sėdėjai
Ir lūpomis jo lūpas lytėjai.
Viskas aplink meilėj skendėjo.

Ir viskas praėjo,
Molio Motiejau!



Sveikiname studentus artėjančių švenčių proga ir tuo pačiu norėtume pakviesti prisijungti prie mūsų visus, kurie turi ką pasakyti, nori pasidalinti mintimis ar eiliuotu žodžiu.

Atverkite savo širdis vieni kitiems. Labai laukiame Jūsų!

Asta, Eglė, Irmantas


(c) Universitas Vytauti Magni