Atgal į sąrašą  
20030127_092332_1.pngRobertas Keturakis  Kulka Dievo Širdy
Nijolė Stankutė

Daug parašyta ir prikalbėta apie vis dar nesuvokiamą savo fanatizmu rezistencinį partizaninių kovų laikotarpį. Romanas KULKA DIEVO ŠIRDY – tarsi atsakymas į daugybę klausimų. Tai ir vidiniai partizanų išgyvenimai, dvasiniai pakilimai, gebėjimas išlikti ir nepalūžti kančios ir pažeminimų rūsiuose...

Romano įtampa sugniaužia širdį nuo pirmųjų puslapių ir neatlėgsta iki pat paskutinių eilučių. Visos mintys, žodžiai atrodo tokie skaudžiai artimi, tarsi pats toje makabriškoje mėsmalėje būtum gyvenęs.

Vyresnės kartos žmonės, skaitydami šį romaną, greičiausiai širdyje pajus tuštumą, kurią paliko taip ir neišsipildę jauni gyvenimai. Mačiau kartą prie kryžiaus palinkusią moterį, kuri pirštais glostė vienintelį vardą  tarp daugybės kitų vardų, iškaltų paminkliniame akmenyje ant broliško Laisvės vaikų kapo. Jie turėjo išeiti, taip ir nespėję patirti pirmojo bučinio. Jų kūnai tysojo miestelio aikštėje, o artimieji vienas kitą laikė už rankų bijodami, kad, neduok Dieve, kuris nors neištvers ir pripuls prie sumaitoto mylimo žmogaus kūno. Tai ne vieno miestelio istorija, o visos tautos tragedija.

Sausi faktai nepajėgia atskleisti ar paaiškinti, ką jautė tos košmariškos epochos žmogus. Jie negali atsakyti, kodėl Lietuvos kariai, ruošti Tėvynės gynybai, pasitraukė į Vakarus arba buvo sunaikinti, taip ir nespėję pakelti ginklo už savo tautos laisvę. Kodėl ta „kruvina užduotis: ginti kitus ir save nuogomis rankomis, nepridengtomis jokiomis strategijomis, jokiomis atsargomis” buvo palikta jauniems, nepatyrusiems? Jiems tebuvo likęs tik tikėjimas ir pareiga Tėvynei…

R.Keturakis savo romanu sugebėjo paliesti giliai viduje užslėptus daugelio mūsų sau užduodamus klausimus – ką tie „miškų paukščiai” mąstė, jautė, kokia jėga padėjo taip ilgai priešintis, žinant, kad lemtis visiems skirta ta pati…

Mūsų karta, ko gero, nepajėgia suvokti to laikmečio dvasinės būsenos, nors kažką panašaus, tik galbūt gerokai paprastesnio ir pareikalavusio mažesnių aukų, jautėme 1991-ųjų sausio tryliktąją.

Bet ir tai jau praeitis – kai kam miglota ir nesuvokiama, kai kam – laiptelis. Laiptelis pakylėjęs svarbesnėn, reikšmingesnėn padėtin.

Tik tiems, kurie tiesiogiai dalyvavo 1945–1955 ar 1991 metų įvykiuose, tai netaps istorija. Netaps istorija ir tiems, iš kurių tuo metu buvo išplėšti broliai ir seserys, motinos ir tėvai.


(c) Universitas Vytauti Magni