Atgal á sàraðà  
20030127_084048_0.pngKalėdos

Frederick Buecner

Mielos senos Kalėdų giesmės, grojamos ir pergrojamos tol, kol jų skambesys pavirsta dantisto grąžtu arba akmenis skaldančiu kÅ«ju, patetiÅ¡kos sakyklų banalybės ir, kur pažvelgsi, stingdantis vertelgiÅ¡kumas; žmonės, leidžiantys beprotiÅ¡kus pinigus dovanoms, kurių jums nei norisi, nei reikia; „Rudolfas Raudonosis elniukas”, plastmasinė eglutė, sentimentali prakartėlė, Å venčiausioji Mergelė iÅ¡ spalvoto atviruko. Tačiau net ir didžiausiomis pastangomis mums nepavyko to sugriauti. Tai savaime yra stebuklo dalis,  kurią gali matyti. Daugumos stebuklų jÅ«s arba negalite pamatyti, arba nematote.

Jis yra karalius, kuris tarnauja kitam. Jis yra karalius, kuris numiršta dėl kito. Jis yra karalius, kuris išjuokiamas, pašiepiamas, iš kurio tyčiojamasi. Labiausiai nepakeliamas, labiausiai atstumiantis yra faktas, kad jis yra bejėgis valdovas. Mirštantis ant kryžiaussosto Jėzus tris kartus pašiepiamas dėl to, jog neišsigelbsti pats. „Tu Mesijas? – tyčiojasi jie. – Tai pats ir išsigelbėk”. Kareiviai su savo prarūgusiu vynu priekaištauja: „Argi tu ne tikras karalius? Išgelbėk save”. Net ir nusikaltėlis plūstasi: „Maniau, kad tave laikė Mesiju. Įrodyk tai”.

Jis tik dabar tai pamatė. Tas, kurio svarbiausia pareiga – nenuleisti akies nuo tokių dalykų, tąja akimi beveik nemato. Tas, kuris tiki, jog visa, kas yra brangiausia, ateina iš tų ėdžių, galėjo paprasčiausiai grįžti namo ir atsigulti į lovą, taip ir nesužinojęs, jog pats ką tik buvo ėdžiose. Pasaulis yra ėdžios. Tik malonės dėka jis netyčia išvysta ir kitą stebuklo pusę.

Kalėdos savaime yra malonė. Kitaip jas būtų pražudęs mūsų aklumas ir niokojimas. Kitaip jos niekada nebūtų įvykusios. Galbūt dėl tos malonės baikštumo ir keistumo mėginame ją prisijaukinti. Mes bandėme ją padaryti tinkamą gyventi. Apdengėme stogu ir įrengėme iš vidaus. Mes ją sumažinome iki sau patogios progos, geriausiu atveju, jaudinančios ir gražios progos, blogiausiu – nuvalkiotos ir persotintos. Bet jei Kalėdų įvykis iš tikrųjų yra – su visu šaltumu ir atšiaurumu – visa, kuo jį sako esant, tada net ir geriausios mūsų pastangos tėra apgaulė.

žodis tampa kūnu. Aukščiausiasis Slėpinys gimsta su kaukole, kurią gali suknežinti viena ranka. Įsikūnijimas. Jis nėra prijaukintas. Jis nėra gražus. Tai neapsakomas siaubas. Tai neįsivaizduojama tamsybė, perskrosta nepakeliamos šviesos. Į jį vedė kankinantys gimdymo skausmai, milžiniški tarpgalaktinių erdvių sukrėtimai, perskeltas laikas, sutraukytos ir suplėšytos tikrovės gyslos. Belieka užsimerkti ir krūptelėti… Krūptelėti prieš tai: „Dievas iš Dievo, Šviesa iš Šviesos, tikras Dievas iš tikro Dievo <…> dėl mūsų pačių ir dėl mūsų išganymo, – kaip byloja Nikėjos išpažinimas, – jis nužengė iš dangaus”.

Nužengė. Tik tada išdrįstame atsimerkti ir pažvelgti į tai, ką mato mūsų akys. Rankose jis laiko Prisikėlimą ir Gyvenimą. Mirties kartybę jis glaudžia sau prie krūtinės.


(c) Universitas Vytauti Magni