Atgal  sra  
Humanitarai žengia koja kojon su gyvenimu

Živilė Genytė


20030218_140332_0.png

Profesorius habilituotas daktaras Romualdas Apanavičius vadovauja vienam didžiausių VDU - Humanitarinių mokslų fakultetui. Jis - etnologas, etnomuzikologas,  tyrinėja lietuvių, baltų, Šiaurės Europos ir pasaulio etninę muziką, muzikos instrumentus. Parašęs knygas: „Senosios kanklės ir kankliavimas” (1990; 1994, su bendraautoriais), „Lietuvių liaudies muzikos instrumentai” (1991, su M.Baltrėniene), „Baltų etnoinstrumentologija” (1992), „Socialdemokratai ir Lietuvos valstybingumas 1896-1992” (1993), paskelbęs straipsnių Lietuvos, Latvijos, Rusijos, Suomijos, JAV moksliniuose leidiniuose. Lietuvos mokslo tarybos (nuo 1995), Klaipėdos universiteto Senato (nuo 1997), VDU Senato (nuo 2000)  narys, jo Kvalifikacijos komiteto pirmininkas.


Prisiminkite savo studijų laikus. Kodėl Jūs pasirinkote liaudies instrumentų studijas ir susiejote tolesnius savo mokslinius darbus su dabar lyg ir ne itin populiaria etnomuzikologijos kryptimi?

Studijavau Lietuvos muzikos akademijoje nuo 1965 iki 1970 metų. Tai buvo Sovietų Sąjungos atšilimo laikai, vėliau peraugę į sąstingį. Tuometinėje Lietuvos muzikos akademijoje vyravo gerokai liberalesnė atmosfera, panašiai kaip ir Dailės akademijoje. Lėmė profesūros liberalesnės pažiūros, kurias sovietinė valdžia iki tam tikros ribos toleravo, taip pat studentai, kurie beveik visi buvo asmenybės. Muzikos akademijos rektoriumi buvo šviesios atminties profesorius Jurgis Karnavičius, dirbęs rektoriumi daugiau nei trisdešimt metų. Žiūrint šių dienų akimis atrodo, jog Muzikos akademijoje bent jau tada tikros sovietinės tvarkos nebuvo. Žinoma, veikė visi privalomieji organai, tačiau buvo juntama liberali dvasia. Aš dabar suprantu, kad ją palaikė ir skatino rektorius prof. J.Karnavičius. Turbūt todėl mažutė Lietuvos muzikos akademija, kuri galėjo būti prilyginta didžiųjų universitetų fakultetui, Atgimimui davė iškilių asmenybių.

Mes gyvenome kaip ir visi studentai, buvo nesvetimos studentiškos šventės, išdaigos, bet stengėmės mokytis. Teko dirbti labai daug, kadangi studijų krūviai buvo be galo dideli, mat šalia bendrų paskaitų buvo nemaža individualių užsiėmimų. Įvairių disciplinų dėstytojai mums būdavo ne tik mokytojai, bet ir vyresnieji draugai, kolegos. Tokiais jie, beje, išliko ir dabar, nors praėjo jau daugiau nei trys dešimtmečiai. Studijų metus prisimenu kaip labai šviesų gyvenimo laikotarpį.

Etnomuzikologu tapau dirbdamas mokslinį darbą. Baigęs Muzikos akademiją likau dirbti Liaudies instrumentų katedroje, kur peržengiau visas pakopas nuo asistento iki profesoriaus. Prieš pereinant dirbti į VDU 1997 metais, nuo 1989 metų darbavausi naujai įsteigtoje Etnomuzikologijos katedroje. Teko daug padirbėti, kuriant studijų planus, kviečiant dėstytojus bei numatant studentų kontingentą. 1994 metais, apibendrinęs paskelbtas knygas ir straipsnius bei apgynęs etnologijos krypties habilitacinį darbą „Senųjų baltų muzikos instrumentų kilmė”, tapau etnologu.

Jums tenka vadovauti vienam didžiausių mūsų universitete Humanitarinių mokslų fakultetui. Kokia studijų programa jūsų fakultete yra populiariausia ir kodėl?

Vytauto Didžiojo universitete antraeilėse pareigose dirbu nuo 1992 metų, kai Etnologijos ir folkloristikos katedra pradėjo savarankišką studijų programą. Skaičiau etnomuzikologijos kursus, 1997 metais buvau išrinktas katedros vedėju, o po pusmečio paskirtas Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu. Perėmiau labai didelį fakultetą, tačiau jį perimti buvo savotiškai įdomu ir nesudėtinga, nes prieš tai jam vadovavo prof. Egidijus Aleksandravičius bei prof. Bronius Vaškelis. Fakulteto veikla buvo aiškiai nusistovėjusi ir viskas vyko sklandžiai. Daug prie to prisidėjo ir dabar prisideda prodekanas Linas Bulota, kurį neperdėdamas pavadinčiau Humanitarinių mokslų fakulteto ašimi. Fakultete radau darnų, susiklausiusį kolektyvą - katedrų vedėjus, centrų vadovus, pedagogus, mokslininkus, - su kuriais dirbti lengva ir smagu. Man ypač palengvėjo, 2000 m. išrinkus fakulteto tarybos pirmininku Istorijos katedros vedėją doc. Praną Janauską. Jis perėmė iš manęs iki tol buvusias dar ir tarybos pirmininko pareigas - pasidalinant darbais, tapo lengviau vadovauti tikrai dideliam fakultetui.

Kokia studijų programa fakultete populiariausia - pasakyti nelengva. Negalima populiarumo vertinti tik pagal stojančiųjų konkursą, tenka taikyti daugelį kriterijų: kokie žmonės reikalingiausi valstybei, kaip jiems pavyksta įsidarbinti ir t.t. Tačiau viena populiariausių - Anglų filologija, bet pastebėtina, jog jau kelerius metus labai mėgstama Lietuvių filologija. Taip pat populiari Istorijos programa, tą rodo stojančiųjų į dienines ir neakivaizdines studijas abiturientų skaičiai. Džiugu, jog ir Filosofijos programa populiarėja. Nusistovėjo filosofijos kryptis, kuri geriausiai įvardijama magistrantūros studijų programoje - būtent, praktinė filosofija. Katedrai vadovauja doc. Tomas Sodeika, Lietuvoje jau spėjęs pagarsėti savo mokykla. Etnologijos ir folkloristikos studijos VDU yra vienintelės pilnos tokio pobūdžio studijos Lietuvoje, nes kitur jos yra tik kitų studijų programų priedėlis.

Programų populiarumą, be kita ko, lemia ir pedagogų asmenybės bei jų skaitomi kursai. Istorikus masina profesoriai E. Aleksandravičius, Liudas Truska, Bronislovas Genzelis, docentai P.Janauskas, Vytenis Almonaitis, naujai žvelgiantys į mūsų tautos ir valstybės praeitį. Lituanistus kalbininkus traukia žinomas baltistas, Lietuvių kalbos katedros vedėjas prof. Simas Karaliūnas, literatūrologus - Lietuvių literatūros katedros vedėjas prof. Leonas Gudaitis, Lietuvos ir Kauno literatūrinio gyvenimo istorikas, “Darbų ir Dienų” vyriausiasis redaktorius. Tautosakininkai folkloristai šliejasi prie prof. Bronislavos Kerbelytės, kurios 1970-2001 m. darbų ciklą “Pasakojamosios tautosakos struktūrų ir semantikos raidos tyrinėjimai bei sistematika” VDU Senatas pateikė 2003 m. Lietuvos valstybinei mokslo premijai. Naujų vėjų anglų filologijos studijoms įpūtė kanadietė doc. Milda Danytė, buvusi ilgametė Anglų filologijos katedros vedėja; prancūzų filologijai - amerikietė prof. Viktorija Skrupskelytė. Su vokiečių filologijos naujovėmis koja kojon žengia doc. Sigita Barniškienė - Vokiečių ir prancūzų filologijos katedros vedėja. Anglų filologijos studijas su naujausiomis užsienio šalių mokymo tendencijomis sėkmingai sieja ir naujoji Anglų filologijos katedros vedėja dr. Violeta Kalėdaitė, mokslo laipsnį įgijusi Bergeno (Norvegija) universitete.

Jūs dirbate ne tik Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, bet ir vadovaujate Etnologijos ir folkloristikos katedrai. Ką veikia ne taip senai, Jums jau dekanaujant, įkurtas Etnologijos ir folkloristikos tyrimų centras. Pakomentuokite jo darbo pobūdį. Ar daug jaunų žmonių dabar domisi etnologija ir kokios perspektyvos jų laukia ateityje?

Humanitarinių mokslų fakultete dabar veikia 9 tyrimų centrai. Man dirbant dekanu greta jau 4 buvusiųjų, pirmiausia buvo įkurtas Slavistikos centras. Jo vadovė doc. A.Kovtun deda dideles pastangas slavistikos populiarinimui mūsų universitete, Kauno regione ir visoje Lietuvoje.  Centras bendradarbiauja su užsienio slavistais, tęsia prieškario VDU tradicijas, kai jame slavistika buvo stipri. Slavistikos centras rengia tarptautinius seminarus, konferencijų medžiagą skelbia mokslo darbų rinkiniais.

Taip pat įkurtas Karo istorijos centras, tiriantis Lietuvos karybos istoriją (vadovas - dr. Valdas Rakutis), Šis centras įsteigtas kartu su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. Karo istorija buvo tamsus puslapis mūsų tautos politikoje ir kultūroje. Šią dėmę kaip tik ir skubama užpildyti. Istorijos katedra yra pasirašiusi sutartį ir labai sėkmingai bendrauja su Lietuvos šaulių sąjunga: dažnai aplanko vieni kitus, istorikai ir šauliai yra surengę bendrą konferenciją. Istorijos katedra leidžia tęstinį mokslo darbų rinkinį „Kauno istorijos metraštis” (mokslinis redaktorius doc. Zigmantas Kiaupa; išleisti 3 tomai).

Prof. B.Vaškelio literatūrinės komparatyvistikos centras (vadovė dr. Indrė Žekevičiūtė) lietuvių literatūrą tiria plačiame pasaulinės literatūros lauke. Letonikos tyrimus plėtoja Letonikos centras (vadovas - doc. Alvydas Butkus). Šio centro pastangomis pasirašytos VDU bendradarbiavimo sutartys su Latvijos universitetu, Latvijos kultūros akademija, mūsų Humanitarinių mokslų fakulteto ir Daugpilio universiteto bei Liepojos pedagogikos akademijos humanitarinių fakultetų bendradarbiavimo sutartys. Keičiamasi studentais, dėstytojais ir ypač bendradarbiaujama mokslinės veiklos srityje. Mūsų mokslininkai Latvijoje kasmet skaito pranešimus konferencijose ir skelbia publikacijas Latvijos universitetų mokslo leidiniuose. Tą patį daro ir Latvijos mokslininkai, kurie dalyvauja VDU rengiamose konferencijose ir skelbia straipsnius VDU leidiniuose „Darbuose ir Dienose” bei „Acta Baltica”. Beje pastarasis leidinys, kurį VDU leidžia kartu su Latvijos universitetu ir Latvijos kultūros akademija, bendradarbiaujant Daugpilio universitetui, Liepojos pedagogikos akademijai ir Rezeknės  aukštajai mokyklai, įrašytas į Latvijos pripažintų mokslo leidinių, kurių publikacijos tinka daktaro disertacijų ir habilitacinių darbų gynimui, sąrašą.

Unikalus yra Išeivijos studijų centras (vadovas prof E. Aleksandaravičius), peraugęs į Išeivijos institutą. Tiriami ir skelbiami išeivijos veiklos dokumentai, kuriuose atsispindi visos mūsų tautos 20 a. kančių keliai. Visuomenė itin susidomėjo 1999 m. paskelbtu A.Smetonos laiškų tomu, centro archyve saugoma medžiaga tampa daktaro disertacijų bei jų pagrindu leidžiamų monografijų objektu.

Etnologijos ir folkloristikos tyrimų centras (vadovė dr. E. Egidija Ramanauskaitė)  plėtoja labai perspektyvią šiuolaikinės kultūros fenomenų tyrinėjimo kryptį, aktualią visame pasaulyje. Tradiciškai įsivaizduojama, jog etnologija - tai viskas, kas, sakytume, apipeliję, apdulkėję, kas sutelkta muziejuose. Iš tikrųjų etnologijos objektas yra tai, kas siejasi su mūsų gyvensena, papročiais, kultūra. Keičiasi laikai, keičiasi ir kultūra. Centras tyrinėja jaunimo laisvalaikio diskotekų kultūrą, skelbia aktualius straipsnius. Tyrimai įdomūs ir kitų šalių mokslininkams.

Praėjusiais metais katedra ir centras surengė tarptautinę konferenciją „Etninė kultūra: tradicijos ir inovacijos”, kurioje dalyvavo beveik šimtas mokslininkų iš Vidurio Europos šalių - nuo Bulgarijos iki Suomijos. Daugumas jų pabrėžė, jog mūsų tyrimų kryptis  perspektyvi, nes nesidomime vien tiktai muziejiniais reiškiniais, o žengiame koja į koją su gyvenimu. Mokslininkai pageidavo, kad konferencijos būtų reguliarios ir vyktų Kaune, taigi dar po dvejų metų vėl ją turėsime surengti.

Studentai domisi etnologija. Pirmaisiais metais į istorijos, etnologijos ir filosofijos programas priimame bendrai, tik po dviejų kursų studentai skirstosi pagal atskiras programas, tačiau yra tokių, kurie iš karto nusiteikę studijuoti etnologiją. Tenka pastebėti, kad Lietuvoje visgi dar nelabai suvokiama etnologijos studijų svarba: kiekviena tauta turi žvelgti ne tik į šviesią ateitį, bet ir įvertinti tai, kas buvo praeityje. Etnologija tiria savaime susiklosčiusią kultūrą, o jos tyrimus gerokai varžė praeities ideologinės dogmos. Etnologų perspektyvos labai geros, nes Lietuvoje jų iki šiol buvo parengta gana nedaug, todėl etnologų labai trūksta kiekviename mieste ir rajone veikiančiose etninės kultūros centruose - dabar ten dirba nepakankamos kvalifikacijos savamoksliai. Turi ateiti laikas, kai tokių centrų veiklos vairą perims specialistai, kuriuos mes ir rengiame.

Kokios perspektyvos mūsų žinių informacijos amžiuje laukia baigusiųjų humanitarinius mokslus?

Perspektyvos geros. Didžiausias mūsų uždavinys - pakeisti įsišaknijusią nuomonę taip, kad įsisąmonintume, jog išsimokslinusios visuomenės ženklią dalį turi sudaryti būtent humanitarai. Nuo sovietinių laikų dar išlikęs santykis, kai vyrauja tiksliųjų mokslų atstovai. Tuo tarpu išsivysčiusiose šalyse humanitarų procentas yra labai didelis. Humanitarinių mokslų studijas Lietuvoje reiktų plėsti, nes humanitarinis mąstymas - tai kritinis mąstymas, ne tik priimant naujas žinias, tiesas bei idėjas, bet ir jas kritiškai įvertinant. Nenuostabu, kad visos valdžios privengia humanitarinio mąstymo žmonių. Tad kuo daugiau rasis žmonių, sugebančių ne tik kaupti žinias, bet ir jas kritiškai įvertinti, tuo bus didesnė visuomenės pažanga. Būtent humanitarai privalo numatyti ir visuomenei siūlyti pačius priimtiniausius tolesnės raidos kelius, kurie nustatomi tik kritiškai įvertinus visus galimus jų variantus.
Antra vertus, humanitarai savo tyrimais turi rasti kuo daugiau sąlyčio taškų su tiksliaisiais mokslais. Jaunimui tai gana lengva, didesnė problema vyresnio amžiaus žmonėms. Humanitariniai mokslai turi paklusti bendramoksliams vertinimo kriterijams, naudoti ir tiksliųjų mokslų metodus. Šia linkme jau einama, geriausias pavyzdys - mūsų fakultete veikiantis Kompiuterinės lingvistikos centras, kuriame kalbos duomenys  analizuojami tiksliaisiais metodais. Centrui vadovauja habil. dr. Rūta Marcinkevičienė, praeitais metais apgynusi habilitacinį darbą „Tekstynų lingvistika ir lietuvių kalbos vartosena”. Beje 2002 m. Infobalt parodoje Kompiuterinės lingvistikos centro darbas „Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas internente” pelnė geriausiojo mokslo darbo vardą. Vilniuje, Matematikos ir informatikos institute, sėkmingai veikia akademiko Laimučio Telksnio vadovaujama UNESCO katedra „Informatika humanitarams”, su kuria sėkmingai bendradarbiauja Lietuvių kalbos instituto, Lietuvos istorijos instituto ir Lietuvos muzikos akademijos mokslininkai. Su šia katedra bendradarbiavau, rašydamas savo kompiuterinę knygą „Ancient Lithuanian Kanklės”, kuri nuo 1996 m. transliuojama internete. Humanitarams tiek su VDU informatikais, tiek ir su minėta UNESCO katedra bendradarbiauti reikėtų žymiai glaudžiau. Taip pat humanitarai galėtų glaudžiau bendradarbiauti ir tarpusavyje. Turiu galvoje mokslinius tyrimus. Vertėtų burtis į mokslinius kolektyvus platesnių ir gilesnių problemų sprendimui. Kolektyviai dirbant, neišvengiamai ginčijamasi, ieškoma, o tai tik gerina tyrimų kokybę. Yra ir kolektyvinio darbo pavyzdžių - tai 2001 m. „Vagos” išleisti du Lietuvos istorijos vadovėliai 11-12 klasėms, kuriuos parašė mūsų fakulteto absolventai, mokslų daktarai: Kastytis Antanaitis, Remigijus Civinskas, Vaida Kamuntavičienė, Rūstis Kamuntavičius. Šie visi autoriai tuo metu buvo dar tik istorijos krypties doktorantai. Tad kolektyviniai humanitarų tyrimai tikrai perspektyvūs.

Kaip Jūs žiūrite į gana ženklią aukštąsias mokyklas baigusių absolventų emigraciją į užsienį, kur jie dirba “juodus” darbus? Kaip, Jūsų nuomone, reikėtų spręsti šią problemą?

Kad ir kaip tai mums nepatiktų, vis tiek savaiminių poslinkių, nulemtų ekonominių ir kitų priežasčių, nesustabdysime. Žinoma, jei Lietuvoje būtų geresnės gyvenimo sąlygos, protų prarastume mažiau. Mūsų profesūra gauna atlyginimus panašių į kitų šalių laborantų, tad ką bekalbėti apie kitus. Kas kita, kai išsilavinę žmonės užsieniuose dirba juodus darbus - tada nuostolis mūsų valstybei, kuri juos išmokslino. Manyčiau, jog šią problemą reikėtų spręsti pačioje Lietuvoje, nes įstatyminiai aktai nėra palankūs mokslo ir studijų sistemai. Kaip Lietuvos mokslo tarybos narys, dirbantis ten aštuntuosius metus, matau, kad padėtis kiekvienais metais vis blogėja. Su demokratiškai išrinktos Tarybos, kurios daugumą sudaro profesoriai ir habilituoti daktarai, nuomone nesiskaitoma, nors ji buvo įkurta būtent išreikšti mokslo visuomenės nuomonei. Todėl mokslo ir studijų sistemą reguliuojantys įstatymai ir poįstatyminiai aktai dažniausia būna atitrūkę nuo tikrovės, pagrįsti ne tiek geru tikrosios padėties žinojimu ir jos įvertinimu, kiek sausais biurokratiniais išprotavimais.

Ar jūsų fakultetas palaiko ryšius su absolventais? Ar yra absolventų, kurie jau dėstytų jūsų vadovaujamame fakultete?

Stengiamės palaikyti ryšius, žinome, kur dirba absolventai, domimės kaip jiems sekasi. Dauguma jų dirba pagal savo studijų programą. Humanitarinių mokslų žinios pasiteisina, todėl jauni žmonės po humanitarinių mokslų bakalauro studijų dažnai dar renkasi teisės, politikos ar žurnalistikos mokslų magistratūrą.

Mūsų absolventai dirba Užsienio reikalų ministerijoje, Kauno m. savivaldybėje, Šiaulių universitete, Kauno medicinos universitete, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute, M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir kitose įstaigose. Daktaro disertacijas sėkmingai apgynę jauni mokslininkai papildo ne tik HMF, bet ir Politikos mokslų ir diplomatijos instituto katedras bei mokslinius centrus. Pavyzdžiui, Istorijos katedroje iš 10 ten pagrindinėse pareigose dirbančių pedagogų 6 daktaro disertacijas gynė VDU, o iš jų - net 5 yra tikrieji VDU absolventai, prieš doktorantūrą čia baigę bakalauro ir magistro studijas. Etnologijos ir folkloristikos katedroje iš 9 ten dirbančių pedagogų 5 gynė daktaro disertacijas VDU, o 3 - tikrieji VDU absolventai. Panašiai būtų galima pasakyti ir apie likusias VDU katedras bei mokslo centrus. Jauni mokslų daktarai ne tik sustiprina HMF padalinius, bet ir kelia bei įgyvendina naujas idėjas, plėtojančias fakulteto mokslinę veiklą.

Plačiau papasakokite apie mainų programas jūsų fakultete. Kiek studentų ir iš kur atvyksta studijuoti humanitarinių mokslų? Ką užsienyje studijuoja lietuvaičiai iš Humanitarinių mokslų fakulteto?

Esame pasirašę nemažai sutarčių su užsienio universitetais ir jų humanitarinių mokslų fakultetais. Pagal Socrates, Erasmus programas anglų filologai bendradarbiauja su Ispanijos Valladolido ir Extramaduros, su Italijos Torino ir Parmos bei Suomijos Turku universitetu, prancūzų filologai - su Prancūzijos Bretagne universitetu, vokiečių filologai - su Kiolno ir Ispanijos universitetais. Lietuvių filologai bendradarbiauja su Vienos universitetu. Taip pat bendradarbiaujama tarp katedrų, be to vokiečių filologiją studijuojantys studentai pagal mainų programą DAAD keičiasi su Augsburgo, Esseno, Berlyno Humboldtų universitetų studentais. Jau minėjau sutartis su Latvijos universitetais, šitokias sutartis pasirašėme ir su Lenkijos Poznanės A.Mickevičiaus ir Torūnės M.Koperniko universitetais. Pagal VDU sutartis su Japonijos Kansai Gaidai (Osaka) bei Tokijo International Christian bei Vasedos universitetais yra galimybė studijuoti ir šioje šalyje. Beje, Tokijo nacionaliniame menų ir muzikos universitete 1995-1997 m. studijavo HMF absolventas, filosofijos daktaras Arūnas Gėlūnas, šiuo metu dirbantis Lietuvos dailės akademijos Kauno dailės instituto prodekanu. Centrinės Europos universiteto (Budapeštas) magistrantūroje tolydžio žinias gilina mūsų absolventai istorikai ir etnologai.

Mūsų fakultetas daugiausia sulaukia studentų iš Latvijos, Lenkijos, Vokietijos bei išeivijos lietuvių. Jie studijuoja lituanistiką, anglų filologiją, istoriją. Vidutiniškai kiekvienais metais studijas HMF renkasi 8-10 užsienio šalių piliečių. Šiuo metu lietuvių filologijos bakalauro studijose mokosi 6 Latvijos universitetų studentai, doktorantūroje studijuoja Bolonijos universiteto (Italija) absolventas Stefan Lanza, dėstantis HMF italų kalbą, istorijos krypties daktaro disertaciją rengia RuprechtKarlo universiteto (Vokietija) doktorantas Klaus Fuchs, dėstantis Politikos mokslų ir diplomatijos institute.

Jūs tyrinėjate etninę muziką. Kokia Jūsų nuomonė apie liaudies muzikos šiuolaikinį interpretavimą, kurį daro jaunimo muzikinės grupės: ar tai senų dainų adaptavimas šių dienų kultūrai ir prikėlimas iš užmaršties ar jų išniekinimas? Kokią muziką Jūs pats mėgstate?

Etninė muzika - labai sudėtingas pirmykštės kultūros reiškinys. Ją tyrinėti nelengva - reikalingos įvairių mokslo krypčių gilios žinios. Etninę muziką prilyginčiau žmonijos kultūriniam, netgi genetiniam kodui, nes ji nepaprastai pastovi, nekintanti. Keičiasi etnoso savimonė, kultūra, netgi kalba, tačiau etninė muzika nekinta - ji rodo, kokio kultūrinio klodo palikimą atspindi. Etninė muzika gali suteikti ir suteikia žinių apie žiliausiąją senovę, pagal tai galima spręsti ne tik etnogenezės, bet netgi rasogenezės klausimus.
Folklorinių ansamblių atliekama etninė muzika jau nėra tikra, tai greičiau tik rekonstrukcijos. Tačiau, mano nuomone, visoks atlikimas yra gražus ir gerai, kad ši muzika atliekama. Juk neatimsi iš tautos jos dainų, o tautos vaikai turi teisę dainuoti bei šokti taip, kaip jie nori.

Be etninės muzikos, kuri jau seniai tapusi mano „duona”, mėgstu ir simfoninę bei gerą pramoginę muziką. Dažnai klausausi ir kitų kraštų radijo stočių, transliuojančių etninę muziką, kai ką iš tų transliacijų įsirašau - praverčia tyrimams ir paskaitų kursams. O dar - reikia ir gerą knygą paskaityti…

Sveikindami Gerb. dekaną su neseniai atšvęstu pusiau jubiliejiniu gimtadieniu linkime, kad jo vadovaujamas VDU Humanitarinių mokslų fakultetas taptų geriausiu, o jo absolventai garsintų Lietuvos vardą ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje.

Ačiū.


(c) Universitas Vytauti Magni