Atgal  sra  
Filosofija – ne profesija, o gyvenimo pamatas




20030218_151442_0.png

Saulius Jovaišas 1991m. baigė tuometinę Druskininkų 3-ją vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į VDU  Teologijos ir filosofijos fakultetą. Po metų perėjo į ką tik įkurtą filosofijos specialybę, baigęs įstojo į magistrantūrą, bet, pradėjęs dirbti, ją metė. Dar mokydamasis mokykloje įkūrė muzikinę grupę, priklausė “neformalams”, kurie laužydavo nusistovėjusias normas – nešiojo ilgus plaukus ir pan. Būdamas  penkiolikos įsivėrė į ausį auskarą,  dėl to vos nebuvo išmestas iš mokyklos. Kaip pats teigia, niekada  nebuvo nei geras mokinys, nei studentas. Jam buvo kur kas įdomiau gyventi negu mokytis.1994 metais redagavo žurnalą „Akademikas”, buvo korporacijos „Neo Lithuania” narys, leidinio „Kas yra kas Lietuvoje” redaktorius bei UAB „Neolitas” dalininkas.Šiuo metu jis yra UAB „M-1” generalinis direktorius ir radijo stočių „M-1” ir „M-1 plius” programų redaktorius.



VDU absolventą Saulių Jovaišą kalbino mūsų korespondentė Svajūnė Aleksandravičiūtė.

Kodėl pasirinkote VDU ir būtent filosofijos studijas?

VDU tuo metu buvo  pats progresyviausias  ir geriausias universitetas, nes jame buvo pradėti realizuoti vakarietiško aukštojo mokslo principai. Nemažai  dėstytojų buvo pakviesti iš užsienio.  Tada man atrodė, kad tai vienintelis nepriklausomas universitetas. Ir  galbūt todėl, kad aš save priskiriu prie neformalaus mąstymo žmonių, man šis universitetas  pasirodė įdomus ir patrauklus.

Kodėl pasirinkau filosofiją? Tai labai sudėtingas klausimas, bet,trumpai sakant,  tuo metu man ji buvo artimiausia.  Mokykloje turėjau problemų su privalomąja literatūra, nes jos visiškai neskaičiau:man kur kas įdomesni buvo kitokie veikalai.Tuo metu man labiausiai rūpėjo surasti atsakymus į klausimą: Kodėl?Todėl aš ir pasirinkau filosofiją. Ir tik tada sužinojau, kad atsakymų nėra, yra tik klausimai ir pasaulėžiūros dalykai.

O kaip ten iš tikrųjų buvo, juk iš pradžių Jūs įstojote į Teologijos fakultetą?

Tuo metu VDU nebuvo atskiros filosofijos specialybės, buvo teologija filosofija. Kadangi pavadinime visgi buvo žodis „filosofija”, todėl ir stojau. O kai pradėjau mokytis, pamačiau, kad aplinkui vien kunigai ir klierikai. Todėl po metų, vos įsikūrus Filosofijos katedrai, aš iš ten pabėgau ir perėjau į filosofijos specialybės I kursą. Todėl man teko metais ilgiau mokytis universitete. Dabar kartais mėgstu pasigirti, kad mokiausi katekizmo mintinai, ir žmonėms, kurie mane pažįsta, tai atrodo pakankamai juokinga, nes šitie dalykai man visiškai svetimi.

Žinau, kad studijuodamas buvote labai aktyvus, papasakokite apie tuometinės savo veiklos sritis.

Aš nebuvau labai aktyvus. Tiesiog gyvenau studentišką gyvenimą. Trečiame kurse Jonas Vitkauskas  mane įtraukė į korporacijos „Neo Lithuania” veiklą. Mane suviliojo šios korporacijos idėjos, nes jos buvo pakankamai progresyvios, orientuotos į asmenybės ugdymą ir šalies, kurioje gyvename, gerovę.  O tuo metu kaip tik kūrėsi nepriklausoma Lietuva, todėl man atrodė, kad turiu kažkaip prie to prisidėti. Kartu su „neolituanais” ėmėmės leidybinės veiklos: leidome du žurnalus. Vėliau prisidėjau prie VDU studentų atstovybės veiklos.
Kiek žinau, Jūs  grojote  muzikinėje grupėje. Papasakokite apie ją.

Taip, mes buvome sukūrę grupę „Nojus” ir tik vėliau sužinojome, kad Darius Mileris iš grupės „Airija” taip pat prisistato Nojaus vardu.  Taigi jau negalėjome savo grupės taip vadinti. Grupę sudarė trys žmonės - aš, Vaidas Makselis ir Giedrė Mažeikienė (tokia jos pavardė dabar). Mes grojome kitokią muziką - ji buvo rami, meditacinė. Visa tai buvo panašu į pakankamai naivų, bet nuoširdų muzikavimą.

Didelės auditorijos neturėjome, bet ne  to ir siekėme. Koncertuodavome didžiausiuose Lietuvos miestuose, gaudavome šiek tiek pajamų, mums tiesiog buvo smagu. Ir dabar man malonu tai prisiminti, bet išskirti muzikinę karjerą, kaip kažkokį ypatingą gyvenimo periodą, ir sakyti, kad gailiuosi, jog jos nepratęsiau, aš nelabai galiu.
 
 Ar palaikote ryšius su buvusiais bendrakursiais?

Taip, su kai kuriais palaikau. Kai aš studijavau, nebuvo įprastinio kurso, į filosofijos paskaitas susirinkdavo žmonės iš įvairių sričių. Mūsų buvo visai nedidelis būrelis. Daugelis išvažinėjo po pasaulį, kiti gyvena Vilniuje, bet aš  susitinku ir bendrauju tik su 3 - 4 žmonėmis. Bendrauju tik su tais, kuriuos laikau savo draugais ir kurie mane laiko draugu.

 O ką tada manote apie jau seniai gyvuojantį VDU absolventų klubą? Tikriausiai ir Jūs praeitą  pavasarį gavote kvietimą? Ar dalyvavote susitikime?

Taip, kvietimą gavau, bet nevažiavau. Galvojau, kad ten iš tiesų yra kuriamas europinio pavyzdžio  absolventų klubas, kurio pagrindinis tikslas - padėti universitetui, bet paaiškėjo, jog tai buvo tiesiog renginys, organizuotas pagal mūsuose dabar labai gajų principą:„ Suvažiuokime, išgerkime ir tiek žinių”. Man tai  buvo nepriimtina ir neįdomu, aš tą galiu padaryti bet kur ir su bet kuo. Kadangi laikau save šios šalies ir šio universiteto patriotu, man atrodė, kad aš galiu realiai padėti universitetui.  Bet aš supratau, kad universitetui to nereikia, nes visų pirma rektoratas tuo, kad atsirastų toks normaliai veikiantis ir padedantis jam absolventų klubas,matyt,visai nebuvo suinteresuotas.

Juk absolventai gali finansiškai paremti savo universitetą tik su viena sąlyga  jis pats turi to norėti ir imtis iniciatyvos.  Žinoma, jeigu tai bus pateikta taip: „Ateik ir duok pinigų” tai  nebus joks rėmimas.  Turi veikti normali organizacija žmonių, turinčių sentimentų universitetui. Manau, kad absolventų klubas labai reikalingas darinys, bet kad jis egzistuotų,  turi norėti pats universitetas.

O ar Jūs paremtumėte universitetą?

Aš dažnai pagalvoju,  kad mielai paremčiau Filosofijos katedrą ir konkrečiai jos vedėją, mano labai mylimą ir gerbiamą ir man visada buvusį ir būsiantį profesoriumi  Tomą Sodeiką. Žinoma, nesu oligarchas arba labai turingas žmogus, bet kuo nors padėti tikrai norėčiau.

 Kaip Jūs, studijuodamas filosofijos mokslus, įsivaizdavote savo ateitį?

Aš tuo metu  tiesiog studijavau ir visai negalvojau, kaip bus tada, kai baigsiu. Kai man reikėdavo pinigų, aš juos užsidirbdavau. Tačiau  visada žinojau, kad vieną ar kitą veiklos sritį vis tiek rasiu. Buvau įsitikinęs tik tuo,  jog mokslinio darbo  filosofijos srityje nedirbsiu. Tai buvo daugiau mano paties asmenybės tobulinimas, akiračio plėtimas, gal todėl savo ateities, susijusios su filosofija, aš neįsivaizdavau. Tačiau tikėjau savimi, žinojau, kad galėsiu save realizuoti ir bet kuriame darbe panaudoti tas žinias, kurias įgijau universitete.
Ar Jums pravertė filosofijos studijos dabartiniame darbe?

Filosofijos studijos mano darbe ir apskritai gyvenime labai pravertė Aš labai dėkingas docentui Tomui Sodeikai už tai, kad jis stengėsi filosofiją padaryti mūsų gyvenimo pamatu, mokė mus mąstyti. Jam nebuvo aktualu, kad mes įsikaltume į galvą kažkokias tiesas, bet kad mąstydami ieškotume atsakymų net į tuo klausimus, į kuriuos atsakymų nėra. Šiandien mano požiūris į gyvenimą yra įtakotas Tomo Sodeikos. Gal negalima sakyti, kad būtent to, ką jis dėstė, bet kaip tai traktavo.  Mes mokėmės nestandartinių dalykų, kurie dažnai akademinei bendruomenei atrodė nepriimtini. Bet aš galiu drąsiai teigti, kad  tokio pobūdžio studijų rezultatai yra teigiami. Šiandien ne visi studentai, baigę filosofiją, tapo filosofais, tačiau pažįstu iš jų tarpo net aukšto lygio vadybininkų, mokslininkų ir, kiek žinau, daugelis jų savo gyvenime panaudojo būtent tai, ką gavo iš Tomo Sodeikos. Juk filosofija – tai ne profesija ar išsilavinimas, greičiau tai pamatas. Kadangi man pagal savo darbo specifiką teko susitikti su daugybe žmonių, priiminėti juos į darbą, galiu drąsiai teigti, kad VDU filosofiją baigę žmonės skiriasi nuo baigusiųjų VU. Pastarieji man pasirodė esą  perdėm akademiški, atitrūkę nuo realaus gyvenimo. Man filosofija netrukdė užsidirbti duonai, greičiau  padėjo geriau pažinti žmonės bei patį save.

Ką Jums davė VDU?

VDU man davė išsilavinimą,  draugų, laisvesnį požiūrį į gyvenimą, kalbų mokėjimą. Universitete mokiausi lotynų, senovės graikų, vokiečių, lenkų bei anglų kalbas. Nebuvau labai geras studentas, kuris uoliai lankytų paskaitas ir stropiai rengtųsi egzaminams. Tuo metu man buvo įdomiau studentauti nei studijuoti.

Kaip Jūs tapote M1 direktoriumi?

1996 metais aš į šį darbą atėjau pagal skelbimą laikraštyje.

1994 metais mūsų laikraščiui teigėte, kad masinės informacijos priemonės įtakoja jaunimo sąmonę. Kaip manote, kokį poveikį jūsų vadovaujama radijo stotis daro klausytojams?

Ką aš tada sakiau, tikrai neprisimenu,tačiau manau, kad žiniasklaida tikrai įtakoja ne tik jaunimo, bet visų mūsų sąmonę. Tikiuosi, kad mano vadovaujamos radijo stotys daro tiktai teigiamą įtaką. Ir manau, negali daryti neigiamos, nes mes dirbame tam, kad žmonėms būtų lengviau, smagiau ir įdomiau gyventi. Tokia mūsų misija. Savo pateikiamomis žiniomis mes stengiamės ne atspindėti įvykius, bet padėti žmogui pačiam susigaudyti, kas vyksta pasaulyje, ir iš anksto atakyti į jam galinčius kilti klausimus. Visa kita, - muzika, šou elementai - tai jumoras, lengva ironija, skirta palengvinti visų mūsų gyvenimą.

Kokie Jūsų ateities planai?

Iš esmės mano ateities planai susiję su mano darbu: stiprinti radijo stočių pozicijas Lietuvos radijo rinkoje; gerinti darbuotojų darbo sąlygas; plėsti verslą. Ir, žinoma,  tvarkyti savo gyvenimą.

Ką pasakytumėte tiems, kurie teigia, kad filosofų ir apskritai humanitarų Lietuvai nereikia?

Daugelis kalba, kad nereikia humanitarų, nereikia gerų pedagogų, nereikia teatro, muzikos. Aš noriu pasakyti, kad Lietuvai reikia visko. Klausimas tik, ar tie žmonės, kurie teigia, kad jų Lietuvai nereikia, patys pakankamai stengiasi, ką nors duoti jai. Juk pats paprasčiausias būdas,  (tai šiandien ir daro dauguma studentų)  išvažiuoti į kokią Norvegiją ar Airiją skinti braškių. Visi nori išvažiuoti, nes čia blogai, bet juk niekas kitas nesukurs  tokios Lietuvos, kad joje būtų gera gyventi. Ją kurti privalo kiekvienas iš mūsų. Nes jau toks mūsų likimas, ir mes patys, čia gyvenantys, privalome padaryti šitą šalį tokią, kurioje būtų malonu gyventi.  

Ką palinkėtumėte mūsų universiteto studentams?

Manau, žmonės turėtų mažiau galvoti, kad jiems kas nors kažką duotų. Reikia patiems išmokti pasiimti, tai ko Jums reikia.


(c) Universitas Vytauti Magni