Atgal á sàraðà  
20030218_150855_4.pngSveiki, mielieji!

20030218_150756_3.pngŠiais metais ir toliau spausdiname studentų kūrybą, taigi skubėkite prisijungti prie mūsų literatūrinio puslapio kūrimo ir Jūs!

Visų, norinčių pasidalinti savo mintimis su kitais, nuoširdžiai laukiame UVM laikraščio redakcijoje.

Smagių ir kūrybingų Jums metų!


Asta, Eglė, Irmantas





Pieš. autorė E. Prednytė



Baltam sniege

Baltam sniege
baltom raidėm
lyg baltas sapnas
užrašytas…
Ant medžių supasi,
linguoja
lyg baltas laivas
jausmas šitas…
Balti troškimai,
baltos viltys
ir balto Å¡uns
mažytės iltys…
Varteliai baltame sniege.
Mergaitė, stovinti speige.
O širdyje vis balta balta…
Kažkam – skaistu.
kažkam – tik šalta…

Laura BUŠEIKAITĖ, SDI II k.

Nuojauta

Kas mane privers patikėti Tuo, ko niekad neturėjau? Nujautimas, kad galiu Tai gauti? Taip nesinori nusivilti, bet vasaros, apie kurią taip svajojau /0 dar nėra… Ir tik vėjo šėlsmas lauke taip taikliai ir skaudžiai primena, kokią tuštumą širdyje nešiojuos. Tuštumą, kurioje kyla ne mažesnės audros, nei dabar už lango. Tuštumą, kurią turėtų užpildyti Tai, ko niekada neturėjau… bet turiu teisę gauti.

Asta NOVIKAITĖ, KTF II k.

Mano dulkės

Naktis, bet negaliu užmigti. O ir nenoriu, nes mano galvoje krebždena dulkės... Tai net ne minčių nuotrupos, ne prabėgusios dienos įvykių kąsneliai. Tai mažos, vyno raudonumo būtybės. Jos sukruta ir plevena nuo mažiausio virptelėjimo... Geriau negalvoti ir jų nešokdinti. Bet ne – juk tai kvaila... Kiek dulkių aplink kambary?!...
Bet Å¡ios juk ne mano...
O mano –
Lyg burgundiško vyno purslai jos
gyvena many.
AÅ¡ laiminga, nes turiu Savo dulkes.
Pavydit?
Manyčiau.
Norėtumėt?
Ne?
Na, ką gi – kiekvieno valia.

Milda ZINEVIČIŪTĖ, MI IV k.

audio Z 001

už nusakomumo ribų
vyniojasi dvi gyvatės aplink
vientisą ašį
žyminčią sakinius

pirštai nutirpsta pėdos nutyla
free jazz garso kilpa ant kilpos
judėjimas neturi struktūros
žinau yra toks generatorius
pasuki rankenėlę ir skambesys keičiasi
nei ausys nei oda to nejunta tik
nežymiai kinta plaukų šaknelės

priartėjus lūpoms:
„tss” ar „ššš”

oh dear, apie ką aš čia, indeed?

audio z 002

mirtis ko gero turi šį tą daugiau
                                   bendro su
rytine kava ar seksu pavyzdžiui
nei – vėlgi pavyzdžiui – dienraštis ar
                                    dienoraÅ¡tis
ar net flirto taisyklės

mieguistai nešiojami batai
aiškiau traška sniege
nusvirusi galva giliau sminga
į pagalvę

apmiręs kūnas ko gero gali būt
gyvesnis už gyvybingumą

audio fonas apgaubia ausis
nes niekas neatpažįsta natų

who’s lost control?

audio z 003

hipnotika nėra vien tonų persipynimas
Å¡izofrenikas negali rinktis savo
                                 vaidmenų
visada yra kažkas už
ir – meta – fizika čia niekuo dėta

sapnuodamas pakliūni į video
                              veidrodžius
nuo sudarkyto išblyškusio veido
iki spalvotų žuvų lytinčių švytinčią
                                             kaktą
ir čia nieko nėra (ne) įmanomo

hipmotika yra tai ko
nei ausys nei oda nejunta tik
nežymiai kinta plaukų šaknelės

priartėjus lūpoms:
„tss” ar „ššš”

micro directions
audio z
[iš paratekstų T.B. muzikos kompaktinei plokštelei „micro directions”]
Tautvydas Bajarkevičius, MI III k.
20030218_151130_5.pngEglė PEREDNYTĖ, KTF IV k.

Eilėraščiai iš trečiosios poezijos knygos

Taip

Išmoki stebėti tekančią upę taip,
kad viską pasauly pamirštum –
tik taip tu surasi ramybę…
Išmok žvelgt į dangų kaip vaikas –
lyg pirmąjį kartą išvydęs
šį mėlyną vakaro skliautą –
tik taip pasisemsi Å¡viesos.
Išmok eit į priekį kaip vėjas,
kurs viską pasauly palieka
ir niekad nesigaili nieko,
ir eina jis vien tik pirmyn…
Išmok viską viską palikti,
išmok viską viską paleist.
Tada, kai išmoksi išnykti, –
tada tegalėsi pakeist.

***

Tai ilgesys
lig išprotėjimo
gyvenimo
laukinio gyvo
pašėlusio kaip kūdikis glėby
tos motinos – laukinė lyg alyvos
kur šoka vėjyje…
o vėjyje...
Drebi?
Gyvi tik vėjyje
tik vėjyje gyvena
gyvi tik vėjyje gyvenimo dangus
gyvi kaip pasakos
kaip tavo namas senas
kaip tas žmogus
gyvenimo žmogus.
Nėra tiesos
nėra tiesos
nėra –
yra tik žydintys be proto be
                                Likimo.
Nėra gyvenimo
gyvenimo nėra –
yra tik gimstantys
ir vis dar neužgimę.
Aistros nėra
aistros
aistros nėra
yra tik gimstantys iš topolio iš žilo.
Yra tyla
yra tiktai tyla
o toj tyloj – nerimstantys likimai.

Mėnesiena

Balta kaip silpnas vynas mėnesiena
        atvėrė savo vėstančias duris
        ir laimino nelyg dvasia ar Dievas,
        ar elgeta, suklupęs pas duris.

Ir nieko nėr – tylėki kaip tylėjęs,
        tylėk ir lauk,
        Gyvenime, vien mirksnį teviešėjęs
        â€“ per daug –

Kaina

Nusišypsok iš mano vaikiško
                                  bėgimo
vis tikint kad Å¡tai imsiu ir pakilsiu
O Viešpatie maldauju nebuvimo
šaknim į viršų

O Viešpatie maldauju! Nemaldauki –
Tau duota tai ko amžiams negana
Baigti vargai – sustoki ir užauki –
kaip ta daina

Kaip ta naktis kuri nebepraeina –
ji nerimo ir skausmo kupina
Gyvenime nerimstantis – ta kaina!
Ir negana –


Paraštės

Robertas Keturakis

Atidžiai stebintys šiandieninės poezijos kilpavimą atkreipė dėmesį į vadinamus minimalistus, laiduojančius lyrikų daugiasluoksnę “širdingą” retoriką po grubokais lakonizmo akmenimis. Žodis jau negieda, jis panašėja į gipso liejinį, kriminalistų išverstą iš molžemių įspaustos pėdos.

Minimalizmui atkarios lyrinės iliuzijos, plūkiojančios siurrealistinėse valkose, todėl minimalizmo apologetų diagnozė šiandieninei lyrikai negailestinga: romantiškai lyriškas auglys ir seilėse žiojėjantis Aš (K.Prižanas).

Tokios diagnozės reikėjo tikėtis tiems, kuriems lyrika neatsiejama nuo mezginiuoto stiliaus, kūkčiojančio sentimentalumo ir plėšančio nuo gailiai raudančios krūtinės drabužėlius ašaringojo Aš. Ir tiems, kurie kaip šventą tiesą įsikalę Hegelio tvirtinimą: lyrika – tai subjektyvus dvasios atspindys. Taigi – išpažintis jaudulio drebinamu ir užsikertančiu balsu.

Nejaugi teisus Apolineras, ne taip seniai įžvelgęs regėjimo lyrizmą, A.Kalanavičius – lietimo ir sutapimo su proza lyrizmą, A.Bernotas – blaivųjį lyrizmą?

Atrodo – teisūs, nes bet kuris sudėtingas reiškinys, juolab poezijos begalybė, anksčiau ar vėliau atbloškia akmenėjančias teorijas ir vardijimus.

Ateina neolyrikai, jaučiantys, kad ryškėja būtinybė įteisinti kintantį poetinio vyksmo ir žmogaus būties sąlytį, patvaresnę žodžio – daikto – reiškinio jungtį.

R.W.Emersono pastebėjimas, kad vežimas taip pat gali skristi, bet ratų išdėstymas turėtų būti kitoks, yra tiksliausias poezijos nusakymas.

Neslėpkite ašarų, neolyrikai!
Lyrikai, neniekinkit maksimalizmo!


(c) Universitas Vytauti Magni