Atgal  sra  
„Protų nutekėjimas“ – už ar prieš

Parengė Kristina Aleksynaitė,  HMF III k. ir Milda Zinevičiūtė, MI IV k.



„Protų nutekėjimas į užsienį“ Lietuvai buvo ir yra aktuali tema. Vieni mūsų bendruomenės nariai šią problemą įvardija kaip visai natūralų dalyką, kiti gi į tai žiūri labai kritiškai. Kadangi į praeitame numeryje iškeltą diskusiją „Proto nutekėjimas – už ir prieš“ įsijungė nauji žmones, ir šiame numeryje tęsiame tą temą. Mūsų pašnekovai – Universiteto bendruomenės nariai bei žmonės, studijavę ar studijuojantys bei dirbantys užsienyje.


Dabartinė situacija nėra labai džiugi, tačiau tai – natūralus kaitos procesas

Prof. Povilas Zakarevičius, VDU studijų prorektorius
20030610_123818_2.pngIšskirčiau du protų nutekėjimo variantus: pirma, situacija dabartinėmis sąlygomis ir antra – Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Šiuo atveju protų nutekėjimas Lietuvai negresia. Būsime lygiaverčiai Sąjungos nariai kitų šalių atžvilgiu. Dabartine situacija, kai išvažiuoja daug perspektyvaus jaunimo, tikrai nederėtų labai džiaugtis. Tai nėra teigiamas procesas. Kaip jau minėjau, situacija pasikeis Lietuvai tapus ES nare. Tada nematau būtinybės tiems specialistams čia sugrįžti. Tai natūralus kaitos, mainų procesas, ypač versle.

Jei Lietuva nebūtų ES narė, tada, žinoma, šis procesas nebūtų labai smagus. Jaunimas, o ypač jauni mokslininkai, išvažiuoja dirbti į užsienio šalių laboratorijas, kur jiems pasiūlomos akivaizdžiai geresnės sąlygos negu Lietuvoje. Šie žmonės, dirbdami kitų šalių gerovei, tampa nebenaudingi mūsų valstybei. Lietuva, norėdama pasinaudoti mūsų tautiečių pasiektais rezultatais svetimų valstybių universitetuose, žiūrint formaliai, turi tas žinias pirkti. Būtent taip šiuo metu ir yra Lietuvoje. O tai labai nenaudinga žvelgiant Lietuvos ekonomikos požiūriu.

Visai kita padėtis susidaro, turint galvoje, kad Lietuva yra ES narė. Tada išnyktų visi ekonominiai apribojimai (turiu galvoje naudojimąsi gautais rezultatais). Savo kraštiečių pasiektais laimėjimais, nesvarbu kurioje ES šalyje jie būtų pasiekti, galėtume naudotis lygiateisiškai, nes ES nariams yra sudaromos  kitokios sąlygos nei ne nariams.

Kadangi derybų sutartis su ES jau pasirašyta, referendumas praėjo sėkmingai – pavojaus Lietuvai dėl protų nutekėjimo nematau. Žinoma, niekas nesako, kad viskas pasikeis labai greitai. Turi praeiti tam tikras laiko tarpas.


Žmogus, kuris palieka savo kraštą visam laikui, mums yra svetimas

Prof. Vytautas Levandauskas, VDU Menų instituto direktorius
20030612_130046_1.pngŠis procesas, kai žmonės važiuoja laimės ieškoti į svečius kraštus, mano manymu, yra visai natūralus. Prisimenu, ką pasakojo mano seneliai, kurie dar XX a. pradžioje išvažiavo į tokią keistą, mūsų šių dienų supratimu, šalį – Latviją. Atrodo, kas gi ten gali būti kitaip, juk šalys kaimynės, panaši santvarka… Bet visada atrodo, kur mūsų nėra, ten yra geriau. Šie ieškojimai baigdavosi labai įvairiai. Būdavo, kad lietuviai susirasdavo vieni kitus, kurdavo šeimas ir grįždavo į Lietuvą. Uždaras ratas, rezultato – jokio.

Žinote, mano nuomonė gana griežta – man atrodo, kad žmogus, kuris savo noru palieka savo kraštą visam laikui, mums yra svetimas. Bet jeigu jis išvažiuoja iš Lietuvos manydamas, kad vis tiek sugrįš, kad ten būdamas kels savo žinių lygį, įgys naujos patirties, galbūt užsidirbs ir tą kapitalą atsiveš čia, į Lietuvą, tai viskas labai gerai. Puiku, kai žmonės neužsikasa tradicijų apkasuose ir ieško kažko naujo.

Tačiau taip elgiasi toli gražu ne visi. Yra žmonių, kurie, išvykę į užsienį, sąmoningai stengiasi iš ten negrįžti. Šitiems žmonėms pritarti negaliu. Labai konkretus pavyzdys – turėjome savo fakultete docentę, kuri pasiėmė Fulbright prestižinę stipendiją, aš netgi parašiau jai rekomendaciją tikėdamasis, kad ji ten nuvažiuos, įsisavins naują kursą, padirbės ir sugrįš pas mus, sukaupusi vertingą patirtį. Mes nekantriai laukėme jos sugrįžtančios, tačiau ji dėjo visas pastangas, kad nesugrįžtų. Tokiems dalykams nepritariu. Uždrausti, be abejo, tokių veiksmų negalima. Žmogus turi pasirinkimo laisvę ir būtų neprotinga ją varžyti. Tačiau požiūrį į tokį žmogų mes galime turėti ir formuoti jį.

Kitas dalykas, kuris mane jaudina, tai netolimas „protų nutekėjimas“ – iš Kauno į Vilnių. Jis gal ir neatrodo labai svarbus, juk čia ta pati Lietuva. Bet Kaunas praranda geriausius specialistus, kurie Vilniuje yra labai vertinami ir maloniai priimami. Yra pas mus besimokančių doktorantų, kurie jau skuba iš kauniečių tapti vilniečiais. Ieškosi ten darbo, nors Kaune jiems darbo yra tikrai apsčiai. Taigi tokio pobūdžio protų nutekėjimas mums, kauniečiams, aktualus ir dažnai – netgi skausmingas.


Vienoje vietoje prarandame, kitoje – gauname

Doc. dr. Violeta Kalėdaitė, Anglų filologijos katedros vedėja
20030612_125803_1.png„Proto nutekėjimo“ į užsienį problema daugialypė, neturinti vienareikšmio atsakymo. Kiekvienas žmogus planuoja gyvenimą pagal savo prigimtį, išsilavinimą, kultūros lygį, patriotizmo suvokimą.

Galbūt šiais laikais jaunimas yra labiau pragmatiškas. Ir jeigu įsitvirtinimą pasaulyje jiems leidžia tas pragmatiškas požiūris į gyvenimą, tai yra sveikintinas dalykas. Gyvenimas, žmonės, jų požiūris ir vertybės keičiasi. Tai nėra žmogaus asmeninė problema, tai liečia valstybę, jos švietimo sistemą. Jaunimo patriotizmą formuoja visuomenė, šeima, aplinka, mokslo įstaigos. Su kokiomis vertybėmis jie užauga, tokias ir turi.

Mano nuomone, žmonės, į kurių išsilavinimą valstybė investavo pinigus ir kurie baigę Lietuvoje bakalauro studijas išvažiuoja ir negrįžta tęsti mokslo arba čia dirbti, valstybei daro nuostolį. Galbūt tai nauda žmogui, nes jis įgyja išsilavinimą, tačiau, valstybės požiūriu, tai – veltui išleisti pinigai. Čia gautas išsilavinimas panaudojamas kitur. Tačiau taip gyvenime yra: vienoje vietoje prarandi, kitoje gauni.

Dar niekam nepakenkė patirtis, įgyta dirbant užsienyje. Tai galiu teigti remdamasi savo asmeniniu pavyzdžiu. Svarbu, ar tas žmogus, įgijęs teorinių žinių ir patirties, sugrįžta atgal ir čia jas pritaiko. Ne visi renkasi tokį kelią, tada, žinoma, valstybė patiria nuostolį.

Užsienyje gyvenantys lietuviai mūsų šaliai gali būti naudingi galbūt tik garsindami jos vardą, tačiau ne visada jų pavyzdys būna teigiamas, o neigiamas įvaizdis greičiau įauga į žmonių sąmonę.


Neringa Misevičiūtė – prancūzų filologijos studentė, studijavusi Prancūzijoje

Mūsų „protai“, ypatingai šiuo metu, „nuteka“ į užsienį. Pažįstu labai gabių žmonių, kurie, išvykę studijuoti į užsienį, ten ir pasilieka, nebejausdami ryšio su Lietuva ir nebeįsivaizduodami gyvenimo čia. Šių žmonių žinios išties mums būtų naudingos.
Aš esu prieš lietuvių išvykimą į kitas šalis visam laikui. Pradėjęs gyventi svetur žmogus sukuria ten šeimą, atsiranda kiti interesai, pamažu išnyksta jo šaknys. Manau, kad tai žmonių ribotumas: ieškoti, kur geriau, bet nesuvokti gilesnės prasmės. Jeigu yra duota galimybė gyventi geriau, tai nereiškia, kad galima išduoti savo šalį“.
Vis dėlto manau, kad pagyventi, pasitobulinti svetur yra naudinga. Iš savo pusės, keletą metų norėčiau pagyventi, padirbti ir užsidirbti Prancūzijoje, kurią aš laikau antrąja savo gimtine. Tačiau mano ateities planai – kažką padaryti, duoti savo šaliai. Ir visą informaciją bei patirtį apie socialinį darbą, kuriame ketinu tobulintis, norėčiau parvežti ir pritaikyti čia.
Kelionės į užsienį reikalingos. Žmogus praplečia savo akiratį, tobulėja. Jeigu žmogus yra patriotas, jis vis tiek sugrįš, tegu ir po dešimt ar po dvidešimt metų, ir realizuos savo patirtį čia.
Nemanau, kad mūsų žmonės, dirbdami užsienyje, gali būti naudingesni Lietuvai. Jie yra naudingi, tačiau tai šaliai, kuriai dirba.


Aistė Grėbliūnaitė – „Open University“ Londone studentė

Studijuoju Open University, MA English Literature, Londone. Mano žiniomis, Open University studijuoti galima bet kurioje Europos šalyje. Tai yra „universitetas paštu“. Paskaitos vyksta kartą per porą savaičių. Darbus reikia pristatinėti nustatytu laiku. Studentų grupei paskiriamas dėstytojas, su kuriuo bet kada galima susisiekti. Tai primena neakivaizdines studijas. Manau, kad man būtų sunku mokytis dieniniame skyriuje, nes Londonas tikrai nėra ta vieta, kur labai lengva išgyventi.
Daug lietuvių čia nesutikau, nors žinau, kad jų čia yra labai daug. Tarp tų, kuriuos pažįstu, yra įvairių žmonių: išsilavinusių, inteligentiškų, kvailokų ir tokių, kurie labai neigiamai reprezentuoja Lietuvą.
Sutinku, kad daug išsilavinusių lietuvaičių išvyksta į užsienį. Tiek mano, tiek keleto mano draugų išvykimo priežastis buvo noras įsigyti magistro diplomą Didžiojoje Britanijoje. Manau, kad tie, kurie išvyksta tik mokytis, dažniausiai nori grįžti į Lietuvą, taip vėliau ir padaro. Tie, kurie atvyksta tik užsidirbti, sako, kad nori sugrįžti, bet niekaip nesutaupo tam pakankamai pinigų. Vėliau baigiasi jų vizų galiojimo laikas ir tada jie jau bijo vykti į Lietuvą, nes žino, kad nebegalės sugrįžti atgal. Taip ir pasilieka mūsų tautiečiai Jungtinėje karalystėje.
Aš labai noriu grįžti į Lietuvą. Ar taip tikrai atsitiks, sunku pasakyti. Pirma noriu įgyti diplomą ir darbo patirties. Paskui jau galima bus laviruoti tarptautiniuose vandenyse.


Rūta – VDU menų instituto trečio kurso studentė

Žmonių, kurie visam laikui palieka Lietuvą, nėra jau tiek daug, kaip mums atrodo. Dažniausiai svečiose šalyse žmonės prabūna dvejus trejus metus ir grįžta namo – į Lietuvą. Į užsienį veržiasi tie, kurie nemato perspektyvų Lietuvoje. Tačiau Lietuvai įstojus į ES lietuviams bus žymiai daugiau perspektyvų nei yra dabar. Žmonėms tik turi būti sudarytos geresnės sąlygos, nei yra dabar. Tada tikrai bus mažiau jaunimo, paliekančio šalį.


Asta – VDU menų instituto ketvirto kurso studentė

Šį procesą galėčiau pavadinti kosmopolitizacija. Išvažiuodami į kitas šalis mes platinam savo, t.y. Lietuvos, kultūrą. Išvažiavę ir palikę šalį juk neatsisakom savo tautybės, liekam tais pačiais lietuviais, tik bendraudami su užsienio šalių žmonėmis apsikeičiam kultūrine patirtimi, ir tokiu būdu, sakyčiau, populiariname Lietuvą užsienyje.
Kalbant apie pinigus… Juk ir taip didžioji dalis Vakarų Europoje ar JAV uždirbtų pinigų sugrįžta į Lietuvą. Ten dirbantys lietuviai siunčia savo uždirbtus pinigėlius šeimoms, tėvams į Lietuvą, kad šie galėtų mokesčius susimokėti.


Netradicinis požiūris

Emigracija?!

Tai, sakot, apie emigraciją galvojat, o gal net ruošiatės?! Taip taip, traukit, kolegos, kuo toliau iš čia, – kad ir į Ugnies žemę ,Pietų Amerikoje netoli Antarktidos. O gal net į pačią Antarktidą. Užšalsite ten kaip mamutai ir tapsite itin dideliu džiaugsmu mokslo žmonėms. Kada nors jus mokslininkai atkas, iškrapštys iš ledo ir, pavadinę Homo lituanus, – eksponuos įvairiuose muziejuose. Būsit neįkainojamais eksponatais visai ateities antropologijai. Pradedant kultūros, baigiant genetiniais DNR tyrimais.

O galbūt jie net atgaivins jus. Prikels iš ledo patalo. Tai bent būtų! Tarsi skrydis į Mėnulį. Argi nenorėtumėte?

Kam gi jūs ketverius (ar net šešerius) metus kruopščiai žinias į galvą kišot?! Ogi tam, kad svetimoj šaly gatvėje „karštus šunėkus“ (Hotdog’us) pardavinėtumėt arba ledus sintetinius vežiotumėt! Bet tai ir bus tikra sintetika, be lašo tikro saldumo. Užtat Tėvynėj, sako, ir dūmas gardus.

Na, gerai, nebūtinai į šaltį. Galima ir į kitą pusę (temperatūriniu požiūriu) pasukti. Pavyzdžiui, išsirinkti Afriką: džiungles ar sacharą – pagal skonį. Ir po to lakstyt paskui perkarusio driežo uodegą, į smėlio urvą neriančio; arba su gauruotomis gorilomis medžių lapijoje smagintis… huhuhu…

Na, be abejo, dar neužmirštinas ir masiškas mūsų Univero studentų anglų kalbos mokėjimas! Tad galima važiuoti ir braškių paskainioti – tų minkštų, raudonų, sultingų plastmasių. O mūsiškiai dar ir vokiečių, prancūzų, ispanų kalbas puikiai doroja. Galės ir kitas Europos šalis „urmu“ užplūsti. O kur dar egzotiškosios turkų, japonų šalys…Visam pasauliui mūsiškių užteks, – „nors mūsų tik trys milijonai“ – a la Marijonas Mikutavičius.

O po to jau ir tinklą „Al’Litovio“ galėsime sukurti. Juk daug kur mes išgarsėjom ne tik kaip krepšininkai, bet ir kaip neoficialai, nelegalai ir meistrai kitokio „galo“.

Tik, tiesa, Lietuvos – kaip tautinės šalies – jau nebebus. Viskas bus užsieniečių „prichvatizuota“. O kas nors, rodydamas  žemėlapyje į lopinėlį prie Baltijos jūros, – tepaminės, jog čia dar vienas McDonaldų ir gimusių, bet nutekėjusių žmonijos protų kraštas.

Bet juk reikia kitom šalim padėti, jų vidurkį, lyginant su Lietuva, pakelti!

Rimas Š.


(c) Universitas Vytauti Magni