Atgal  sra  
Gyvename kartu su senolių melodijomis

Milda Zinevičiūtė, MI IV k.



Ar niekada nepagalvojate, koks gyvenimas būtų, jeigu laiko mašina nublokštų 100 metų atgal? Dauguma mūsų galime apie tai tik pasvajoti. Tačiau yra žmonių, kuriems yra galimybė prisiliesti prie mūsų senolių gyvenimo tradicijų. Jie šiandieniniame, naujausių technologijų kupiname gyvenime traukia sutartines, kurių jau seniai niekas nebegieda, šoka dzūkišką kadrilį... Kas jie? Tai VDU folklorinio ansamblio, kuriam vadovauja dvi energingos moterys – Laima Proškutė ir Nijolė Grivačiauskienė – dainininkai ir šokėjai. Ansamblis ėmė kurtis  Lietuvai atgavus nepriklausomybę – 1991-ųjų pradžioje. Jis yra seniausias universiteto meno kolektyvas. Trumpai supažindinti su ansamblio veikla sutiko vadovė L. Proškutė.


Ar galite paaiškinti, kuo vienas nuo kito skiriasi etnografinis, folkloro ir liaudies šokių kolektyvai?

Visi šie kolektyvai vienas nuo kito skiriasi pagal santykį su liaudies menu. Etnografinių ir folkloro kolektyvų repertuarą sudaro autentiška liaudies kūryba. Ansambliečiams liaudies menas jau pats savaime turi gilią vertę, tai – išraiškos ir formos tobulybė, į sceną ateinanti tikru ar mažai pakeistu pavidalu. Miestuose tas pats kolektyvas dažniausiai atlieka įvairių Lietuvos etnografinių regionų folklorą. Tai folkloro kolektyvai. Kaimuose susibūrę ansambliai, koncertų forma atliekantys tradicinį savo vietovės repertuarą, vadinami etnografiniais ansambliais.

Liaudies dainų ir šokių, tautinių šokių kolektyvų repertuaro pagrindas – modifikuota liaudies arba daugiau ar mažiau nuo jos nutolusi autorinė kūryba. Liaudies kūryba šio tipo kolektyvams yra žaliava, kurią reikia „pritraukti” iki scenos lygio, patobulinti. Šio žanro Lietuvoje kūrėjas ir tokio tipo ansamblio įkūrėjas – kompozitorius, liaudies meno žinovas Jonas Švedas, 1940 metais prie Valstybinės filharmonijos suorganizavęs pirmąjį liaudies dainų ir šokių ansamblį.
20030610_134212_1.pngKas šiandien mums yra tautosaka, etninė muzika?

VDU folkloro ansamblis koncertuoja visų VDU švenčių metu. Pirma iš dešinės jo vadovė Laima Proškutė

Kaip žinia, senosios etninės muzikos didžioji dalis – apeiginė. Kažkada kiekvieną prasmingą žmogaus žingsnį lydėjo apeiga, ritualas ir nuo jų neatsiejama muzika. Dar ir dabar tai matome iš kalendorinių švenčių (šv. Kalėdų, Užgavėnių, šv. Velykų, Rasų ir kt.), vestuvių papročių. Ne taip seniai, vienos ekspedicijos Dzūkijoje metu, sena močiutė, paklausta, kodėl dabar tiek daug šeimų skiriasi, atsakė: „Ne visas dainas per vestuves išdainuoja“ arba, kaip mes pasakytume, ne visas apeigas, užtikrinančias sėkmę, atlieka.

Taigi, kas šiandien mums yra liaudies daina, apskritai – tautosaka? Gal jau tik estetinė vertybė? Juk netikime, kad, sudeginus Užgavėnių Morę, sudega visos blogybės, kad, pasivoliojus sniege, – augs geresni, ilgesni linai, tai yra, kad tam tikrus veiksmus lydinčios dainos užtikrina tolesnę jų sėkmę. Bet vis dėlto gruodžio pradžioje uždainavus: „Leliumoj, kas vaikščiojo leliumoj“ (vieną gražiausių dzūkų advento dainų), kažkas viduje suvirpa, prieš akis iškyla balti laukai, tolumoje dūluojantys miškai…

Man atrodo, kad į folklorą negalima žiūrėti tik kaip į kažką labai seną, turintį tik istorinę vertę. Dialogas su tautosaka atveria galimybę kurti aplink save labiau sutvarkytą pasaulį, kaupti etninį identiškumą ir susivokti esant tautos dalimi žmogiškosios patirties ir išgyvenimų plotmėje.

Ar VDU folkloro ansambliui užtenka universiteto skiriamos finansinės paramos?

Universitetas remia visus savo meno kolektyvus: moka vadovams atlyginimus, skiria repeticijoms patalpas, sudaro sąlygas pagal poreikius kaupti materialinę bazę. Štai mūsų folkloro ansamblis sukūrė unikalią tautinių kostiumų kolekciją, sukomplektavo gausų liaudies instrumentų rinkinį.

Bet, svarbiausia, universitetas leidžia dirbti. Muzikos akademijoje, kur dėstytojo ir studento akademiniai santykiai itin glaudūs, mes sakydavome: geras tas dėstytojas, kuris netrukdo studentui dirbti, t.y. studijuoti. VDU rektoratas palaiko praktiškai visas mūsų idėjas. Subrendome kaip kolektyvas ir panorome įrašyti ansamblio atliekamų dainų kompaktinę plokštelę – prašom. Nusprendėme vykti į folkloro ekspediciją – taip pat. Kilo idėja rengti knygų pristatymus – o kodėl ne? Nutarėme organizuoti Kauno visuomenei kaimiškų etnografinių kolektyvų koncertų ciklą – ir vėl sulaukėme palaikymo bei pritarimo. Idėjų ir noro pakanka, o ir dirbti smagu, kai tavo darbas įvertinamas.

Kas paskatino bendradarbiauti su kitų regionų etnografiniais ansambliais?

Ansamblis nebus gyvas vien tik repeticijomis ir koncertais. Ansamblinė tautinė savimonė formuojama įvairiais, tarp jų ir pramoginiais, maloniais būdais. Štai praėjusių metų vasarą, bekeliaudami po Varnių regioninį parką, susidraugavome su Luokės etnografiniu ansambliu „Šatrija“. Šių metų vasarį vykome į viešnagę pas Marcinkonių etnografinį ansamblį. Pakeliui užsukome į V.Krėvės-Mickevičiaus tėviškę-muziejų Subartonyse, Druskininkuose aplankėme garsią dzūkų dainininkę A.Žuraulienę. Tokių kelionių metu studentai išgirsta tikrai autentiškai dainuojamas dainas, pamato Lietuvą, papildo kultūrines istorines žinias, prisiliečia prie kaimiškosios kultūros, tradicijų, susidraugauja tarpusavyje. Aš manau, kad didžiulė vertybė yra galimybė taip organizuoti darbą su kolektyvu.  

Papasakokite plačiau apie surengtus kaimiškų etnografinių ansamblių koncertus VDU didžiojoje salėje.

Mintis surengti keletą kaimiškų ansamblių koncertų kilo keliaujant po Varnių regioninį parką, besisvečiuojant pas „Šatrijos“ ansambliečius Luokėje. Pamatę, kiek gražių kultūros apraiškų gyvuoja kaime, ir išgirdę, kaip ten dar dainuojama, panorome tai parodyti kauniečiams.

Pirmieji mūsų ansamblio svečiai – Telšių raj. Luokės etnografinio ansamblio dainininkai, šokėjai, muzikantai, atvežę programą „Magdelės vestuvės“. Žemaičiai visus sužavėjo nuoširdumu, betarpiškumu, natūraliu balsų skambesio grožiu. Ypatingą  įspūdį visiems paliko dainininkas Zenonas Jonikas, išlaikęs senąją žemaitiško dainavimo tradiciją. Jis dainą ištęsia, išvingiuoja taip, kad ji savo skambesiu tarsi užpildo erdvę. Ir čia pat, tuo pačiu stiliumi, pats sau pritardamas fortepijonu (!), uždainuoja senovinį romansą, sukeliantį žiūrovų ovacijas.

Antroje koncerto dalyje prie svečių prisijungė ir Kauno ansambliai, dainuojantys žemaitiškas dainas – „Kupolė“ ir „Lokysta“. Lietuvos televizijos programos „Kultūros namai“ reportažą rengę žurnalistai negalėjo atsistebėti, kad Kaune į folkloro vakarą susirinko apie 800 klausytojų.

Antrasis ansamblio svečias – Švenčionių raj. Adutiškio etnografinis ansamblis, parodęs scenos vaizdelį „Palydos į kariuomenę“. Veiksmas žiūrovus ir klausytojus nukėlė į vieną tragiškiausių XIX a. pab. – XX a. pr. valstiečio gyvenimo momentų. Skambėjo liūdnos Rytų aukštaičių dainos ir pasakojimai. Klausytojai turėjo unikalią galimybę išgirsti motinos, išlydinčios savo sūnų į kariuomenę, raudą. (Turiu galvoje RAUDĄ, kaip atskirą dainuojamosios tautosakos žanrą.)

Na, o Kauno folkloro festivalio „Atataria lamzdžiai“ metu sulaukėme naujųjų savo draugų – Marcinkonių etnografinio ansamblio.

Kaip kilo mintis Universitete rengti knygų, skirtų folkloristikos tematikai, pristatymą?

Šiuo metu įvairiuose Lietuvos universitetuose išleidžiamos knygos dėl įvairių biurokratiniųbuhalterinių subtilybių ne visada turi galimybę patekti į miesto knygynus, taigi taip ir lieka nežinomos potencialiam skaitytojui. Besisvečiuodama Muzikos akademijos Etnomuzikologijos katedroje sužinojau apie keletą naujų monografijų. Tada ir kilo mintis „po universiteto stogu“ surengti jų pristatymo vakarus ir taip supažindinti Kauno visuomenę su naujausia folkloristine literatūra.

Kokios tai knygos? Papasakokite apie jas plačiau.

Lietuvos muzikos akademijos docentė, daktarė Daiva RačiūnaitėVyčinienė monografijoje „Sutartinių atlikimo tradicijos“ (KRONTA: Vilnius, 2000) siekia atkurti buvusį visuminį sutartinių pavidalą, rekonstruoti archaiško polifoninio daugiabalsio atlikimo bei muzikinio komponavimo sistemą. Autorės nuomone, sutartinės kitados galėjo būti itin svarbi senosios religinės muzikinės praktikos dalis, turėjusi ne tik darbo ar kokią kitą taikomąją, bet ir religinę bei kosmologinę funkcijas. Knygoje autorė pateikia daug sutartinių muzikos pavyzdžių, archyvinių sutartinių atlikėjų  nuotraukų.

Daivos Šeškauskaitės monografija „Sutartinės – senovės apeiginės giesmės“ (DAKRA: Kaunas, 2001) parašyta doktorantūros studijų VDU metu. Autorė, remdamasi tautosakine, lingvistine, archeologine, istorinių šaltinių medžiaga, tyrinėja daugiabalsių polifoninių lietuvių liaudies dainų paskirtį, bando spręsti apeiginių sutartinių kilmės, prasmės, vertės problemas. D. Šeškauskaitė mano, kad sutartinės, kaip neatsiejama senovinių bendruomenių dalis, buvo sutapusios su apeigomis, pagrįstomis mitine pasaulėžiūra, ir prieina išvadą, kad jos turėjusios maginęreliginę paskirtį.

Džiugu, kad knygų pristatymo metu sutartines giedojo, kankliavo, skudučiavo šaunus būrys atlikėjų iš VDU, Muzikos akademijos, „Gadulos“, „Goštautos“, „Obelėlės“ folkloro ansamblių. Akivaizdu, kad sutartinės turi ne tik istorinę išliekamąją vertę, bet gyvuoja ir šiandien, tiesa, kitoje – estetinėje – plotmėje.

Ypač dainuojančius folkloristus ir ansambliečius nudžiugino Chr.Bartscho dainų rinkinio „Dainų balsai“ (Lietuvos muzikos akademija: Vilnius, 2000) antrojo leidimo lietuvių kalba parengimas. Pirmasis leidimas, išspausdintas 1886 ir 1889 metais, buvo skirtas ne lietuvių skaitytojui. Čia dainų tekstai buvo išversti į vokiečių kalbą ir todėl neprieinami norintiems jas dainuoti. Iš viso rinkinyje publikuojama beveik 400 dainų, užrašytų 1820–1882 metais. Pusę jų sudaro dainos iš jau spausdintų rinkinių, melodijų priedų prie mokslo leidinių, įvairių publikacijų periodikoje. Kitai pusei priklauso rankraščiai: paties autoriaus, P.von Bohleno ir E.Gizevijaus. Knygos parengėja, etnomuzikologė, LMA doc. Laima Burkšaitienė pabrėžė, kad svarbus rinkinio privalumas – tikslios dainų užrašymo datų ir vietovių nuorodos, taip pat rinkėjų pavardės. Šis rinkinys mums turi didelę vertę kaip pirmasis ir didžiausias melodijų rinkinys, atspindintis XIX a. liaudies muzikos būklę ne tik Klaipėdos krašte, bet ir Didžiosios Lietuvos teritorijoje.
20030610_134130_0.pngPapasakokite plačiau apie ansamblio koncertinę veiklą.

Koncertuoja Luokės etnografinis ansamblis. Prie fortepijono Z.Jonikas

Ansamblis tikrai nemažai koncertuoja. Visų pirma – universiteto renginiuose: rengia vakaroneskoncertus universitete studijuojantiems užsieniečiams, įvairių konferencijų dalyviams, vasaros kursų klausytojams, minint universitetui nusipelniusių žmonių jubiliejus ir pan.

Ansambliečiai yra Kauno folkloro festivalio „Atataria lamzdžiai“, „Kauno dienų“ šventės dalyviai, drauge su kitais folkloro kolektyvais švenčia kalendorines šventes.

Nepamiršta mūsų tarptautinių ir respublikinių renginių organizatoriai. Esame nuolatiniai Jurginių šventės Palangoje, Užgavėnių – Rumšiškėse dalyviai. Dalyvavome folkloro festivalyje „Tek saulužė ant maračių“ Nidoje, „Gyvosios archeologijos dienose“ Kernavėje, „Baltikos“ folkloro festivaliuose, Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventėje „Gaudeamus“, Pasaulio lietuvių dainų šventėse. Ansambliečių dainavimo klausėsi Latvijos, Kaliningrado, Lenkijos Punsko krašto lietuviai, Lietuvos ambasados Prahoje, konsulato Brno darbuotojai. Lietuvos delegacijos viešnagės Grenoblyje metu atstovavome Kauno studentijai.

O štai ką apie folklorinio ansamblio veiklą galvoja jo nariai.

Elena: Mėgstu dainuoti, o čia galiu išdainuoti savo džiaugsmą, skausmą. Įdomu ir sužinoti savo balso galimybes. Čia niekas nevaržo, gali rodyti savo individualų balsą, nereikia susivienodinti. Folklorinės dainos man – gyvenimo pagražinimas. Juk dainos lietuviui įaugę į kraują, todėl ir dainuoju bet kokiu gyvenimo momentu. Smagu pašokti, pajudėti.

Vilius: Man čia patinka. Linksma. Jau dalyvavau viename koncerte, – važiavau į Marcinkonių ekspediciją.

Rūta: Čia galima sutikti labai daug įvairių ir įdomių žmonių. Vilioja kelionės, pažintys su etnografija besidominčiais žmonėmis. Man patinka, kad galiu prisiliesti prie senosios kultūros, pajusti senąją Lietuvos dvasią, atsiranda ryšys su praeitimi. Be to, kolektyve susibūrę labai draugiški ir malonūs žmonės.

Hana (studentė iš Norvegijos): Smagu, kad čia mane labai maloniai ir šiltai priima. Galiu susipažinti su Lietuvos kultūra, tradicijomis, įdomu mokytis liaudies dainų. Norvegų ir lietuvių dainos labai skirtingos, o šokiuose – daug panašumų. Kolektyve daug gerų žmonių, laisva atmosfera.

Ačiū už malonų ir nuoširdų pokalbį. Linkiu Jums ir Jūsų ansambliui kūrybinės sėkmės.


(c) Universitas Vytauti Magni