Atgal  sra  
VDU man padėjo praplėsti akiratį

Svajūnė Aleksandravičiūtė


20030612_123952_0.png„Visada bandau eiti nepramintais keliais, mėgstu originalumą“, – teigia mūsų universiteto absolventas-ekonomistas LAURYNAS MISEVIČIUS.

Laurynas Misevičius baigė Jablonskio vid. m-lą ir įstojo į VDU Ekonomikos fakultetą. Magistrines studijas tęsė VDU ir Bridgeport’o universitete. Ten būdamas parašė magistrinį darbą ir apsigynė VDU (po 2 metų). Po metų apsigynė kitą magistrinį darbą Bridgeport’o universitete ir pradėjo dirbti įvairius darbus JAV. Galiausiai, laimėjęs konkursą, buvo priimtas į Šveicarijos banko padalinio Amerikoje vieno iš iždo departamentų  finansų analitiku.


Bakalauro studijas baigėte VDU. Kodėl tuo metu stodamas pasirinkote šį universitetą. Ar negąsdino tai, jog jis buvo ką tik atkurtas?

Nė kiek. Vos tik baigęs vidurinę mokyklą ir sužinojęs apie Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimą iškart nusprendžiau ten stoti, tik nežinojau, kurią specialybę pasirinkti. Tuo metu mūsų šalyje buvo daug kas naujai kuriama arba atkūrinėjama. Visada bandau eiti nepramintais keliais, mėgstu originalumą.

Kodėl rinkotės ekonomiką, juk visa Jūsų šeima – humanitarai?

Galima sakyti, kad į ekonomikos fakultetą įstojau „ant bangos“, nes tuo metu tai buvo labai perspektyvu turint galvoje pradedamą šalies ūkio pertvarkymą pagal Vakarų šalyse klestėjusius laisvos rinkos principus. Tiesa sakant, ne visa šeima humanitarai – tėtis Vilius Misevičius yra technikos mokslų daktaras. Jis dar ir dabar dėsto KTU Kaune. Tik iš mamos pusės visa šeima – humanitarai.

Prisiminkite studijas VDU. Ar jos labai skyrėsi nuo studijų JAV (Bridgeport) universitete? Kur teko daugiau paprakaituoti?

Ko gero, VDU. Galbūt skambės keistokai, bet mūsų universitete studijuoti buvo sunkiau, ir krūvis daug didesnis. JAV universitetuose niekas studentų neverčia mokytis, čia viskas paliekama paties studento valiai – kas pats prisiverčia, tas skaito ir mokosi, bet dėstytojai gerokai mažiau kontroliuoja. Užduoda dideles „apimtis“ perskaityti, nurodo, kur galima gauti reikiamos literatūros, ir viskas. Toliau – tavo asmeninis reikalas. Lietuvoje (bent jau anksčiau taip būdavo) daug didesnė atsiskaitomybė. Peršasi išvada, kad JAV viskas vyksta pagal laisvos rinkos ir konkurencijos dėsnius – kas uoliau studijuos – daugiau išmoks, ir vėliau turės daugiau šansų gauti geriau apmokamą darbą. O juk niekam ne paslaptis, kad Amerikoje beveik viskas daroma tik dėl pinigų…

Visada absolventų klausiame: ką Jums davė VDU ir  ar yra dėstytojas, kuris būtų labiausiai įstrigęs į atmintį, gal net pakeitęs pasaulėžiūrą?

VDU man padėjo praplėsti akiratį, o juk teko susidurti su daugeliu dėstytojų iš įvairių pasaulio šalių, ne tik iš Lietuvos. Nors pačioje pradžioje atvykę į VDU dėstytojai buvo tikrai visokio lygio, bet ilgainiui susiformavo gana stiprus kolektyvas. Tačiau išskirti norėčiau „tikruosius“ lietuvius, kuriems teko dviguba našta – ir savo, kaip dėstytojų, vaidmuo, ir administracinės pareigos, siekiant palaikyti reikiamą universiteto lygį. Paminėsiu pirmąjį universiteto vadovą akad. Jurgį Vilemą, prof. Povilą Zakarevičių, tuometinį docentą Zigmą Lydeką, dabartinį rektorių prof. Vytautą Kaminską – aišku, jų sąrašas būtų netrumpas.

Ar tiesa, kad studijos Bridgeporto (JAV) universitete jums buvo kaip loterija?

Taip, tai buvo panašu į loteriją – tuometinis mūsų fakulteto dekanas atėjęs kelios minutės prieš paskaitą pranešė, kad yra 2 studentams stipendijos važiuoti mokytis į „University of Bridgeport“, esantį JAV Šiaurės Rytuose, ir liepė patiems nuspręsti, kas iš mūsų grupės pildys tas 2 anketas. Laimėjome tada Mindaugas Plečkaitis ir aš, po to sekė ilgas susirašinėjimo su amerikiečių universitetu laikotarpis, kol 1994 metų rudenį aš atsidūriau Bridgeporte. Jeigu neklystu, nuo anketos gavimo dienos iki atvažiavimo studijuoti į šį universitetą praėjo daugiau kaip 2 metai, matyt, todėl atvykau tik aš vienas – Mindaugui galbūt neužteko kantrybės.
20030612_124807_1.pngKodėl nusprendėte pasilikti JAV, juk, turint Bridgeport’o universiteto ekonomikos magistro diplomą, karjera  Lietuvoje Jums turbūt būtų garantuota?

1996 metais baigęs „University of Bridgeport“, jau turėjau ir VDU magistro diplomą (jį įgijau 1995 m. vasarą), taigi iš tikrųjų buvo nemažai galimybių sėkmingai įsidarbinti ir Lietuvoje. Tačiau… viliojo dar mažai pažinta šalis, norėjosi įgyti praktikos, galų gale tai buvo lyg ir savęs išbandymas: vienas dalykas iš JAV gaunamos stipendijos ramiai sau gyventi universiteto bendrabutyje, kai už viską (netgi pasibaigus mokslo metams už kelionę lėktuvu namo), buvo sumokėta per „University of Bridgeport“ ir specialią Jungtinių Valstijų pagalbos Rytų Europos šalims programą, o visai kita situacija buvo vėliau, kai, baigus mokslus, reikėjo susirasti darbą ir išsilaikyti pačiam. Bet atvirai prisipažinsiu – pagalvodavau ir taip: jeigu nepavyks čia, kelias namo visada atviras, o štai amerikiečiai tos alternatyvos neturi!

Gal  Lietuvoje jautėtės senelių bei tėvų šešėlyje ir viską norėjote pradėti pats kitoje šalyje?

Tame yra dalis tiesos, bet tik dalis – savaime suprantama, išsivaduoti iš senelių ir tėvų šešėlio nebuvo lengva, jie visi Kaune ir netgi visoje Lietuvoje gerai žinomi žmonės. Tačiau niekada nebuvo tokios minties, kad, sakykim, nuo jų atsiriboti ir stengtis daryti viską kaip nors kitaip nei jie patartų. Atvirkščiai – aš jais ir dabar labai didžiuojuosi, dažnai pagalvoju, kad būtent jiems turiu būti dėkingas už viską, ką esu iki šiol pasiekęs ir dar toli gražu nesu tiek gyvenime nuveikęs, kiek jie.

Ar daug teko dirbti, kad pasiektumėte Šveicarų banko padalinio Amerikoje vieno iš iždų departamento finansų analitiko postą?

Taip teigti būtų ne visiškai teisinga. Žinoma, Amerikoje niekas niekam nieko neduoda šiaip sau, turi viską išsikovoti pats per savo darbą, bet, sakyčiau, man ir šiuo atveju šiek tiek pasisekė – 1998 metais Jungtinis Šveicarų Bankas (UBS) iš Niujorko kėlėsi į Konektikuto valstiją, į kurią atvažiavau ir dabar tebegyvenu. buvo kuriami nauji jo skyriai, ieškoma naujų darbuotojų – tokiu būdu aš čia ir atsidūriau, tebesu ir šiandien.

Turite ir žurnalistinės patirties, bendradarbiaujate JAV leidžiamuose lietuvių laikraščiuose – „Draugas“, „Amerikos Lietuvis“, neseniai Jūsų straipsnis buvo spausdintas ir „Kauno dienoje“. Kas tai – tėvelio genai? Dar vienas amplua ar tiesiog noras būti naudingu Lietuvai?

Tai greičiau hobis, negu darbas, iš to duonos, taip sakant, nevalgau. Tėčio indėlis, aišku, neginčytinas, genai atliko savo darbą greičiausiai taip pat… Na, o dėl noro būti naudingu – žinoma, tai yra taip pat viena priežasčių. Apskritai mano gyvenimo pagrindinis tikslas ir prasmė – visuomeninė veikla. Negali vien tik materialinės pusės ir savo interesų žiūrėti – jei kiekvienas taip darys, nebeliks nei tautos, nei valstybės. Juo labiau  mūsų ,lietuvių, pasaulyje ir taip ne kažin kiek, ir tas skaičius juk paskutiniu metu ne didėja, o vis mažėja, kad ir kaip liūdna būtų.

Esate ir vienas lietuvių sporto klubo Konektikuto valstijoje atkūrėjų. Kaip manote, kam reikalingas toks klubas?

Sportas suvienija žmones, ko gero, labiau nei bet kas kitas. Prisiminkime, kad ir auksinius Kauno „žalgirio“ krepšininkų laikus arba Lietuvos rinktinės triumfą Barselonos, Atlantos ir Sydnėjaus olimpinėse žaidynėse. Juk lietuviai nėra tokia vieninga tauta kaip, sakykime, žydai – ne veltui sakoma: „Trys lietuviai, penkios partijos“. Manau, sportas, o visų pirma krepšinis, yra vienas tų išskirtinių dalykų, kuriems turbūt nė vienas tikru patriotu save laikantis lietuvis nėra abejingas. Taigi tam ir reikalingi ne tik Konektikuto, bet ir Niujorko, Bostono, Baltimores, Los Anželo, Čikagos, visos Amerikos, galų gale – po visą pasaulį išsibarsčiusių lietuvių sporto klubai – sportuodami mūsų tautiečiai susieina, kartu leidžia laiką, vieni kitiems padeda ir nejučia tampa vieningesni, tokiu būdu sustiprindami Pasaulio lietuvių bendruomenę.

Viename straipsnyje Jūs teigėte, kad, gyvendamas Amerikoje galite būti naudingesnis Lietuvai. Kodėl?

Jungtinės Valstijos – viena galingiausių, jeigu ne pati ekonomiškai galingiausia pasaulio šalis. Žinoma, paskutiniai keleri metai šiai supervalstybei buvo nedėkingi, tačiau visvien, bent jau Lietuvoje, kol kas negalime savo pragyvenimo lygiu pranokti amerikiečių. Per keletą savo buvimo šioje šalyje metų susiradau nemažai draugų, įtakingų Amerikos lietuvių, kurie tikrai labai noriai padeda mūsų Tėvynei. Tik reikia geriau juos informuoti, pagelbėti įgyvendinti humanitarinės ir kitokios pagalbos Lietuvai projektus, taip pat kontroliuoti, kur suteikta labdara bus panaudojama. Per pastaruosius pora metų pavyko suorganizuoti dvi dideles labdaros siuntas į prie Kauno esančią V. Tumėnienės vardo vaikų sanatoriją bei Druskininkų respublikinės reikšmės vaikų sanatoriją „Saulutė“. Šiuo metu bandome rasti būdų padėti buv. Kauno Aklųjų kombinatui, dabartinei Kauno silpnaregių internatinei mokyklai ir Kačerginėje esančiai vaikų sanatorijai „Žibutė“.

Kaip manote, ką veiktumėte Lietuvoje, jeigu staiga tektų grįžti?

Manau, surasčiau darbą, pasinaudojęs sena pažintimi su kuriuo nors iš Tėvynėje likusių buvusių kurso draugų, dabar įtakingų šalies komercinių struktūrų valdininkų.

Ką galėtumėte patarti mūsų universiteto studentams, ketinantiems studijuoti, dirbti arba net pasilikti Amerikoje.

Gerai pagalvokite, ko sieksite savo gyvenime. Ir Lietuvoje, taip pat kitose Europos šalyse atsiveria vis daugiau galimybių. Juo labiau, kad Amerika tikrai nieko nelaukia ištiestomis rankomis, ypač dabartinėje situacijoje. Iš pradžių į JAV važiavusieji manė, kad čia vos ne „doleriai ant medžių auga“, reikia tik nusiskinti. Deja, daugelis įsitikinome, kad taip nėra. Žinoma, dolerių galima užsidirbti, bet tik sunkiai dirbant. Jeigu važiuojate tik mokytis, o baigę studijas rengiatės grįžti atgal – vienas dalykas, bet jeigu tikitės šalia studijų arba juos pabaigę greitai praturtėti, bus sudėtinga. Šiuo metu JAV ekonomikos stovis nėra pats geriausias – per praėjusius metus šimtai žmonių neteko darbo, gerokai pakilo bendras šalies nedarbo lygis, didesnė pusė valstijų susitaiko su biudžeto skolomis. Aš nesakau, kad čia neįmanoma „užsikabinti“, bet dabar bendra padėtis tikrai nėra palanki. Taigi, važiuoti į Ameriką šiuo momentu tikrai rizikinga, bet jeigu esate pasirengę „juodai“ dirbti – galbūt Jums pasiseks. Juk sakoma – kenčiantiems dangus…


(c) Universitas Vytauti Magni