Atgal á sàraðà  
20031125_141013_0.pngGimiau Jonavoje. Namai ir jų aplinka man labai svarbūs. Neprieštaraučiau, jei čia reikėtų „kojas patiesti“. Vaikystėje kelionė į Kauną autobusu būdavo įspūdinga atrakcija. Jau šešerius metus studijuoju filosofiją Kaune, ir šis malonumas tapo kasdieniu įpročiu. Kadaise mėginau atitrūkti nuo namų, bet nesėkmingai. Bendrabutyje „pratempiau“ vieną mėnesį ir išsikrausčiau, – jaučiausi tarsi atlikinėčiau bausmę arba gyvenčiau stotyje.

Būdamas penktoje klasėje aiškiai supratau: nesu matematikas, esu humanitaras. Vienuoliktoje klasėje savo matematikos mokytojai vietoje kontrolinio darbo pakišau „poemą“ (čia fragmentas):

Jog nesimokiau, neskaičiau
Žinau, kad negerai, tačiau…
Šiandieną būsiu aš drąsus –
Å is mokslas man toks atgrasus!..

Ji buvo ištikta šoko. „Gal kito kontrolinio darbo metu imsi dainuoti?“ – pasiteiravo. Tiesa, panašiu būdu suaudrinau ir lietuvių kalbos mokytoją. Ji buvo labiau kalbininkė negu literatė ir pakankamai griežta. Vieno rašinio metu ėmiau dėstyti teoriją, kad poetai neprivalo pateikti viską smulkiai sukramtę, – skaitytojai patys turi suvirškinti pagrindinę kūrinio mintį. Ji apstulbo dėl tokios fiziologinės leksikos. Manau, kad poezija turėtų būti kvaila, ironiška, galbūt „nebyli“, bet tiktai ne saldi.

Taip pat manau, kad tikras poetas yra geras meistras: kaip batsiuvys, stalius ar kirpėjas, kuris „susiuva“, „sukala“, „sušukuoja“ tekstus…

Pavasarį arba rudenį, stebėdamas laukus ariantį tėvą, matau, kad jis yra poetas. Lygina ir guldo vagas, suka ir suka ratais aplinkui, tar(y)tum užburdamas žemę, tar(y)tum kerėdamas derlių. Jei kumelė užsispiria ir stovi vietoje, o tėvui prasiveržia keiksmas – viskas tik dar labiau sudera, sutampa. Kai paprašau perleisti arklą, jis sako, „spausk su jausmu“. Todėl kai rašau, irgi žiūriu, kad neperspausčiau. Žodžiu, … viskas su jausmu.

Darius Klibavičius



Darius Klibavičius

PASAKA
(be galo)

Būk lankas – aš tavo strėlė,
Būk laukas – aš tavo gėlė,
Būk laikas – aš tavo sekundė,
Būk … – kol mirtis neįskundė.

Būk mano diena – aš rytas,
Būk mano daina – aš ritmas,
Būk mano duona – aš skonis,
Būk … – kol esu dar pagonis.

Mieloji tavo krūtys – laivai!

Mielasis, tavo žodžiai plaukia laisvai!

Kodėl taip žiūri, akimis kodėl moji?

Juk tu mylimasis! O tu mylimoji!
Tai galvą pakelk į virpantį diską –
Taip, aš regiu jame nieką ir viską…
……Būk

VERBALIZUOTA BYLA

Kuomet gimei, kas prižiūrėjo?
– Avytės kelios, karvė.
Kelionėj kas tave lydėjo?
– Kaitra, kančia ir smarvė.
O tyruose kažkas iš STT* verbavo? –
Tik nemurmėk nuobodžiai!
– Tiesa, Dieva˛mogis vergavo
Meilei. Bet visa kita – ž o d ž i a i.

Žiūrėk man į akis, byloki:
Kur tavo sėbrai tie bailoki?
Kodėl taip pučias bomžų terbos??
Ko viepias burnos godžiai???
Jutai, kaip drožia žalios verbos??
Kaip vaipos aštrūs ž o d ž i a i?

– Jie kalė mano kūną,
Iškėlė tam, kad kristų:
Negenda jis, nepūna –
Burnos kape nuristas.
Tegul tamsoj sau ˛ydi
Ir tarsi rankos – (s)kyla –
Jau ATLIKTA. Šį žodį
Įtraukite į bylą.

MERGAITĖ
Aistei

Ir mergaitė už eilinio
Tąkart ištekėjo
Kad jis būsiąs generolu
Niekas netikėjo

Ir mergaitė už studento
Tąkart ištekėjo
Kad profesorium jis būsiąs
Niekas netikėjo

Bet mergaitė už poeto
Tąkart netekėjo
Kad jo meilė – nieko gero
Tuo visi tikėjo

Ir mergaitė

DUONELAITIS

Tolimame Kieme
Sustatęs derlių
Į galybę eilių
Po šešis pėdus,
Kristijonas
Nuolankiai išvyko
Atsiimti atlyginimo
Į Aną Pilį.
Įsiklausyk:
Kristus,
Jonas,
Duona…
Taip mėšlinas bėdžius
Trijose ypatose
Kalnus nuvertė,
Griovius užlygino,
Dievą pagarbino
Ir Duoną išaugino,
Kurią visi valgome
Kaip Žodį Gyvą.

SUSIŽODŽIAVIMAS

Žodis žudo, žodis žeidžia
Žodis žada, žodis žaidžia
Žodis žemėj žavi žynį
Žodis žagsi, žodis žymi:
Žalią žolę, žirgo žąslus,
Žiogo žingsnį, žmogaus žaislus,
Žaibo žybsnį, žvaigždės žaizdrą
Žuvies žvyne žiaurią žaizdą –

Žiemą žilą, žvarbią žvarbią –
Žodis žnegteli žvirbliu –
Ž’ėk jaučiu, tiktai jaučiu
Jis sugrįš ir baubs: „plaku
Pasičiupęs už plaukų
Visa, kas tik gyva – lupsiu
Juokais leipsiu, stiebtis liepsiu.
Žodis pragarą apgavo,
Žodis mirtį užverbavo!“

Į bežadę šventės tylą
Žodis skaidosi ir skyla.
Iš sudužusių lukštų,
Iš suskaldytų lėkščių
Suklijuosiu margą būtį,
Dar margesnę už margutį:
Ir dėl juodo, ir dėl balto
Nuodėmingo ir nekalto
Ir dėl graiko, ir dėl žydo
Žodis skilo ir pražydo –

„Kas paliečia mane delnu, –
Amžinumo nusipelno!“

***
Tarp knygos lapų gyvenau.
„Užteks“, – šiandieną sau manau.
Pirmiausia reik išmokt mylėt,
O visa kita jau žinau.

***
Dėl vyno, meilės svaigalų
Vos neatidaviau galų…
Kai teks pasveikint kapo duobę,
Žinok, aš su džiaugsmu gulu!

***
Raudonio išmuštas kaistu
Ir su jausmu labai keistu
Žvelgiu jos pusėn alkanai:
Mergaite, pasakyk, kas tu?
***
Nėra dalykų vien gerų,
Todėl nėra ir pragarų.
Nereik pražilt, kad tai suprastum,
Gali nebūti net Guru.
***
Jeigu sugrįžčiau vėl į sodą,
Tai nunerčiau žalčiui odą,
Apsivijęs rankom kaklą
Pats jai šnypščiau saldžią odę.
***
Tavo jaunystė nyksta tarp sienų,
Tarp atminimų senų…
O kad žinotum, kaip tavęs trokšta
Daug narsių ir gražių sūnų.
***
Aš išplaukiau balta puta,
Mano gyvenimas – puota!
Tiktai po džiaugsmo ir linksmybių
Štai artinas kančios pieta!
***
Kai veržias iš krūtinės “ach”
Ir prašymų nepriima Alachas,
Meldžiuosi gėrimui, kurį
Heladoj atnašavo Bakchas.
***
Tavo kūnas – derlingi laukai,
Tavo turtas – aksomo plaukai.
Tik kodėl, kodėl nesakai,
Kam viena be valdovo likai?!
***
Tuo trumpu švelniu žodžiu
Tau gyvenimą žeidžiu.
Lyg katė kamuoliuku
Tavo likimu žaidžiu!
***
Gal vyno jums? Alaus? Gal misą?
Gal gulbės pieno? Gal kumysą?
Nesididžiuokite, prašau.
Gėrimas ugdo kompromisą.
***
Ak, bala to nemato!
Nuo Å¡velnaus aromato
Viens iš karalių
Sulauks savo mato!!!
***
Gyvenimas – mažytis jaukas,
Kančios nėra – ji vienas juokas.
Yra linksmybė, šventė, moteris…
Kas truktelėjo meilės, tas – pijokas!

ŽOLYNO LITANIJA

Šitą niūrų lietingą rugpjūtį
Kada vasara tyliai išeina
Aš norėjau žolynu pabūti
Pavirtęs į kvepiantį šieną.

Šitą niūrų lietingą rugpjūtį
Kada vasara ruošė sau gultą
Aš norėjau žolynu pabūti
Bent šiaudu su varpa iškulta.

Šitą niūrų lietingą rugpjūtį
Kai vasaros meilė pradingsta
Aš norėjau žolynu pabūti
Kurs į švelnią nebūtį linksta.

Šitą niūrų lietingą rugpjūtį
Aš norėjau žolynu pabūti.



Paraštės

Robertas Keturakis

Kad ir kaip gilinčiausi į literatų, patikinčių savo kūrybą UNIVERSITAS VYTAUTI MAGNI redakcijai, likimus, kad ir kaip įžvalgiai kalbėčiau apie pirmuosius jų eilėraščius ar apsakymus, jaučiu, kad stinga paties svarbiausio – jų kūrybinio kelio. Keletas žingsnių vienon ar kiton pusėn nėra kelias, net bandymų pasirinkti kelią čia neįmanoma įžvelgti.

Todėl paprašiau Dariaus Klibavičiaus sudaryti PARAŠTES iš dviejų dalių – mano ir jo minčių apie kūrybą ir kūrybinį kelią.

Nenustebau Dariaus samprotavimuose užtikęs ypatingos prasmės kupiną patvirtinimą: artojas, su jausmu guldydamas vagas ir suvokdamas jų grožį ir prasmę, taip pat yra poetas. Kaip ir bet kuris, savo veiklai skirdamas tobuliausią, šviesiausią asmenybės dalį ir girdėdamas, kaip talentinga veikla yra apgaubiama švytinčios muzikos.

Taigi Darius žino, kas yra poetas ir poezija.

Pavydžiu jam, nes kol kas nežinau, kas yra poetas ir kas yra poezija. Švelniai ironizuodamas tuos, kurie teigia, jog suglaudžiantys foninį (aliteracija ir asonansas), gramatinį (panašios sintaksės konstrukcijos), semantinį (meninės energijos ritminė sklaida kūrinyje) ritmus jau gali įžvalgiai kalbėti apie poeziją. spėju, kad ir Darius tokiu atveju irgi švelniai ironizuotų. Vis dėlto svarbiausia – eilėraščio poetinė prasmė ir poetinė paslaptis (atrodo, kad Darius teigia tą patį užsimindamas, jog poezija gali būti ir nebyli). Prasmė ir paslaptis, regis, yra dalis mūsų būties (kaip ir dalis poezijos). Tuo tarpu poezija, kalbą (garsus) panaudodama vien kaip mums įprastą priemonę orientuotis sutartų prasmių raizginyje, savo viešpatiją kuria už kalbos, už intonacijos, už formos ir turinio – ten, kur mumyse pradeda giedrėti netikėta, nenujausta, kartais bauginanti begalybė.

Dariaus Klibavičiaus mums patikėti eilėraščiai yra nuoširdūs ir nedrąsūs, lyriški ir nuosaikiai publicistiški, epiškai erdvūs („Verbalizuota byla“) ir giliamintiškai santūrūs (rubajatai), jaunuoliškai patiklūs („Žolyno litanija“) ir gąsdinančiai įžvalgūs („Žodis mirtį užverbavo!“).

Belieka suprasti, kad tai jau yra kelias.

Ir kelionė.

Vienumoje. Ir su visais  â€“ buvusiais, esančiais, bÅ«simais. Žinoma, rizikuojant ir žinant: kas nerizikuoja, tas praranda save.


(c) Universitas Vytauti Magni