Atgal  sra  
GIMTOSIOS KALBOS žurnalui – 70

Ramunė Šarkauskienė, Kalbos konsultacijų punkto (VDU) konsultantė



Šių metų lapkričio 14 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Vinco Krėvės auditorijoje įvyko seminaras „Gimtoji kalba: istorija ir dabartis“, skirtas „Gimtosios kalbos“ žurnalo 70-čiui paminėti. Į didžiulę auditoriją vos tilpo visi, kurie atvyko pasiklausyti žymių kalbininkų, buvusių ir esamų žurnalo redaktorių, kalbos tvarkytojų bei puoselėtojų, taip pat skaitytojų minčių apie „Gimtosios kalbos“ vaidmenį mūsų istorijoje ir kultūroje, apie jos paskirtį prieš 70 metų ir dabar, apie tematikos aktualijas.


20040109_130452_2.png20040109_135235_0.png1933 m. išleistame pirmajame žurnalo numeryje buvo rašoma, kad jo paskirtis – rūpintis „praktiniais kasdieniais lietuvių bendrinės, rašomosios ir šnekamosios, kalbos dalykais“. Tačiau žurnalo leidėjai iškėlė uždavinį ne tik rūpintis atskirais praktiniais kalbos dalykais, nurodyti pavienes jos ydas, bet ir ugdyti visuomenės kalbos jausmą. „Pastovesnio bendrinės kalbos taisyklingumo, sklandumo ir gražumo platesnę visuomenę galime išmokyti tik ugdydami joje tos kalbos pajautimą ir auklėdami joje tam tikras kalbines manieras, kurios ilgainiui gali tapti nebeverčiamais bendrinės kalbos taisyklingumo kriterijais“, – buvo rašoma antrajame žurnalo numeryje. Išties simboliška, kad pirmasis „Gimtosios kalbos“ numeris išleistas Kaune, kur kalbos puoselėjimo darbą labai intensyviai dirbo A. Salys, K. Alminauskis, A. Ašmantas, Pr. Skardžius ir daugelis kitų iškilių to meto humanitarų, kartu ir VDU akademinės bendruomenės šviesuolių.
Okupacijos metais žurnalo (tada jis vadintas laikraščiu) leidyba buvo nutrūkusi, tačiau lietuvių inteligentų, atsidūrusių JAV, dėka 1958 metais ji vėl tęsiama. Paskirtis išlieka beveik ta pati, tik įgyja vietos atspalvį: nemažai dėmesio skiriama lituanistinėms mokykloms, specialistai savo patarimais stengiasi padėti lietuviškai kalbantiems ir rašantiems žmonėms, tarp jų ir žurnalistams. Taip amerikinė „Gimtoji kalba“, redaguojama Lietuvių kalbos draugijos ir leidžiama JAV lietuvių bendruomenės kultūros fondo, gyvuoja 10 metų.

1968 m. grįžusios atgal į Lietuvą „Gimtosios kalbos“, dabar pervadintos „Mūsų kalba“, lemtis buvo itin sunki: teko dažnai lenktis stipriųjų valiai, nepelnytai kentėti ir dažnai nutylėti, kad pati kaip nors išliktų…

Tikra atgaiva, gryno oro gurkšnis „Mūsų kalbai“ buvo 1989-ieji. Kartu su Nepriklausomybe grįžo viltis vėl laisvai skelbti kalbos branginimo, saugojimo ir puoselėjimo idėjas, teikti patarimų visiems norintiems, diskutuoti, dalytis mintimis apie teigiamus kalbos procesus, problemas, negeroves.  

Nuo 1990 m. žurnalui grąžinamas „Gimtosios kalbos“ pavadinimas. Iškilo ir naujų uždavinių. Pirmasis ir pats svarbiausias – kiek galima daugiau prisidėti prie spartesnio bendrinės lietuvių kalbos apvalymo nuo svetimų (slavų) kalbų elementų, kurie per pusę amžiaus buvo itin plačiai iškeroję, gausinti ir įvairiai tobulinti jos raiškos priemones. Nesunkiai derindama teorinius ir praktinius dalykus, „Gimtoji kalba“ pastaruoju metu daug prisideda prie visuomenės informavimo apie kalbos naujoves, terminijos problemų sprendimo, svetimžodžių pakaitų paieškos ir apskritai visuomenės švietimo įvairiais kalbos klausimais. Laikraščių ir žurnalų redaktoriams, kalbos kultūros dėstytojams, kalbos tvarkytojams ir visiems kitiems, kuriems rūpi savo kalbos taisyklingumas, aiškumas, grynumas ir grožis, „Gimtoji kalba“ yra nepakeičiama versmė, iš kurios galima gauti vertingų praktinių patarimų, semtis žinių, minčių ir idėjų.  


(c) Universitas Vytauti Magni