Atgal á sàraðà  
Viskas prasideda nuo idėjos

Jolanta Kovalevskaitė, II k. Mag.

Šių metų rudenį mes, trylika VDU germanistikos studentų, keliavome po Vokietiją: lankėmės Frankfurte, Giesene, Weimare, Potsdame, Berlyne.

Kelionės priešistorė: idėjos gimsta per paskaitas
VDU Taikomosios germanistikos ir lituanistikos magistrantūros programoje yra dėstomas kursas apie socialinės rinkos ekonomikos koncepciją Vokietijoje. Per paskaitas studentai ne tik susipažįsta su Vokietijos ekonomika ir jos raida XX a., bet ir gauna daug aktualios informacijos apie Vokietijos ir vokiškai kalbančių šalių kultūrą, istoriją, politiką.
Diskusijų metu paaiškėjo, kad Lietuva po Nepriklausomybės atkūrimo susiduria su panašiomis ekonominėmis problemomis, kurias turėjo spręsti Vokietija po VDR ir VFR susivienijimo. Todėl kursą skaitančiam profesoriui J. Čepinskiui ir kilo idėja parengti komparatyvistinį projektą „Transformacija ir integracija” bei dalyvauti konkurse Vokietijos akademinių mainų tarnybos - DAAD (Deutscher Akademischer Austausch Dienst/ German Academic Exchange Service) paramai gauti. Tarp daugelio programų, kurias siūlo DAAD, yra programa, skirta studentų grupių kelionėms į Vokietiją. Pagal konkurso sąlygas turėjome pateikti išsamų kelionės projektą, nurodyti tikslus, sudaryti išsamų kelionės planą. Galiu pasidžiaugti, kad paramą gavome.
20040109_135527_0.png
Frankfurtas: bankų ir mugių sostinė
Kelionės istorija prasidėjo trylikos žmonių grupei ir jos vadovui, DAAD lektoriui M.Klees atvykus į Vokietiją. Tris dienas praleidome Frankfurte prie Maino. Turėjome progą apsilankyti trečioje pagal dydį pasaulyje Frankfurto vertybinių popierių biržoje, kurios istorija siekia XVI a. Jos apyvarta skaičiuojama milijardais eurų.
Frankfurtas – bankų sostinė, todėl didžiavomės, kad galėjome patekti į Europos Centrinį Banką ir pasiklausyti pranešimo apie šio banko uždavinius ES plėtros procese.
Gido lydimi pasivaikščiojome po istorinį Frankfurto centrą, žavėjomės ne tik senąja, bet ir naująja architektūra.
Vienas įspūdingiausių buvo apsilankymas Frankfurto knygų mugėje. Apie mugės istoriją, organizacines subtilybes, netgi padėtį knygų leidybos srityje Vokietijoje išgirdome iš pačių rengėjų lūpų. Jie ne tik noriai bendravo, bet ir lydėjo mūsų grupelę per paviljonus ir neleido pasiklysti informacijos sraute. Smalsumą tenkinome šių metų Mugės viešnios – Rusijos – paviljone, domėjomės Vokietijos ir kitų Europos šalių leidyklų stendais, neaplenkėme ir Lietuvos leidėjų. Tiesa, po šio susitikimo suabejojome patarle apie lietuvių svetingumą.

Giesenas: studijos Vokietijoje
Iš pokalbių su JustusLiebig universiteto Giesene profesoriais ir dėstytojais apie komparatyvistikos, germanistikos ir ekonomikos studijų galimybes Vokietijoje, gavome daug naudingos informacijos. Galėjome ne tik palyginti studijų modelius Lietuvoje ir Vokietijoje, bet ir paragauti patiekalų iš studentų valgyklos (vadinamos Mensa) meniu. Po sočių pietų atsirado pasiūlymų steigti „menzų” tinklą Lietuvos universitetuose.

Kultūra po atviru dangumi: romėnų pėdsakai, vokiškos
Rumšiškės ir ... Weimaras!
Kelionės metu mus lepino netgi oras: buvo šaltoka, bet saulėta, todėl išvykos į romėnų laikus menančią gynybinę pilį ar į Rumšiškių tipo muziejų po atviru dangumi Hessenpark paliko daug malonių įspūdžių.
Puikią dieną praleidome Vokietijos kultūros centre Weimare, kuriame gyveno ir kūrė didžiausi Vokietijos menininkai J.W.Goethe ir F. Schilleris. Ekskursija po J.W.Goethes namą-muziejų, apsilankymas autentiškoje, prieš 300 Weimaro hercogienės įkurtoje bibliotekoje, pasivaikščiojimas rudens spalvomis mirgančiame angliško stiliaus parke, senamiesčio žavesys leido pajusti ypatingą šio miesto atmosferą.

Kuo pavirto vokiškieji „kolūkiai”?
Viena iš mūsų domėjimosi sričių buvo pokyčiai buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos žemės ūkyje. Turėjome progą apsilankyti žemės ūkio bendrovėje, kuri 1990 m. buvo perorganizuota iš tarybinio ūkio. Apie naujoves, kurių privalėjo imtis, kad išsaugotų darbo vietas, apie darbo principus rinkos sąlygomis maloniai pasakojo šios bendrovės vadovas, sužavėjęs mus ne tik vaišingumu, bet ir pavydėtinu humoro jausmu bei erudicija. Besikalbėdami ir bediskutuodami spėjome pamatyti ir sandėlius, kuriuose laikomos daržovės, ir pasėlių laukus, užsukome netgi į fermas..

Prieštaringas Berlynas
Negalėjome atsisakyti kelionės į Prūsijos karalių rezidenciją Potsdame, o Berlyne būtinai turėjome apsilankyti Vokietijos Parlamento rūmuose – Reichstage.
Prieštaringus jausmus teko patirti klausantis saugumiečių smurtą išgyvenusių žmonių pasakojimų apsilankius buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos Saugumo Tarnybos (Stazi) ministerijojemuziejuje ir kalėjime.
Apie Vokietijos politikos aktualijas, vokiečių mentaliteto ypatybes sužinojome nuotaikingame šou viename iš Berlyno kabaretų. Paaiškėjo, kad vokiečiams, kaip ir lietuviams, didžiausias galvos skausmas yra mokesčiai ir valdžia.
Nuoširdžiai dėkojame profesoriui J.Čepinskiui už puikią idėją, o DAAD lektoriui VDU Michael Klees už pagalbą rengiant ir įgyvendinant šį projektą.

Just one  arba lietuviÅ¡kas
„svetingumas“ Frankfurte
Apsilankymas pas lietuvių leidėjus šių metų Frankfurto knygų mugėje buvo mūsų, VDU germanistikos studentų, kelionės po Vokietiją plano dalis. Mums atėjus į mugę apie 12 val. Lietuvių stovykloje gyvybės ženklų buvo nedaug. Prisistatėme, kas esame, ką norėtume sužinoti ir tikėjomės įdomaus pokalbio, bet draugiškais pasveikinimais čia nė nekvepėjo. Prie stendų sutikome tris darbuotojus (jie, beje, mums taip ir liko bevardžiai): viena iš jų, tepasakiusi, kad galime apžiūrėti stendą, o jai esą reikia dėlioti knygas, nusisuko; kita pasiteiravo, kas mums nupirko bilietus (suprask: kaip sugebėjome čia patekti?). Atsirado ir norinčių nusipirkti vieną kitą knygą. Paklausta apie kainą, viena iš darbuotojų mestelėjo „o kiek duotumėte?” ir ėmė svarstyti, kokią valiutą „sandėriui” pasirinkus – eurus ar litus.
Pagalvojome, kad tokio „svetingumo” priežastis esame mes patys ir reikėtų tiesiog atsiprašyti, kad lietuviais esame mes gimę. Tačiau tai – ne vienintelė priežastis. Vienai iš studenčių pasilikus Lietuvos stende ilgiau ir besistengiant ištraukti žodį iš darbuotojų, prie stendų priėjo angliškai kalbantis lankytojas ir iš lentynos pasiėmė bukletą. Jam betiesiant ranką paimti kito bukleto, viena iš darbuotojų suskubo perspėti: just one, just one... Vėliau apie tai diskutavome ir negalėjome suprasti Lietuvos atstovų “politikos”. Ar apie Lietuvą tiek daug žinoma pasaulyje, kad reikia taupyti bukletus? Juo labiau, kad tai buvo bene paskutinė Mugės diena. Ir kiek tada yra svarbus Lietuvos įvaizdžio formavimas? Kam skirtos Kultūros Ministerijos lėšos?
Viena iš sutiktų darbuotojų teigė Frankfurto knygų mugėje dirbanti nuo 1996 m. Taigi ištįsę veidai – šios neįkainojamos patirties taikymas praktikoje?


(c) Universitas Vytauti Magni