Atgal á sàraðà  
Marius ŽIUBRYS



Gėlelė

O gėlele
Prisiliesk
Lapelius švelniai ištiesk
Prisiglausk
Apkabink
Širdį seną nuramink

Krūmai kalbas
Medžiai šneka
Neklausykim ką jie plepa
Sužydėk
Pakerėk
Naktyje mane mylėk.

Gimiau

Gimiau seniai
Tada kai Žemėj buvo žalias laukas
Siūbavęs tuo pačiu ritmu kaip mes (visi)

Gimiau dabar
Kai žmogų drasko jo paties likimas
Sukurtas prakeiksmui skirtų dienų

Gimiau rytoj
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Nors ne! Čia gimti nebenori niekas

Armagedonas

Anarchija. Chaosas. Suirutė –
Gyvenimo prasmės nebeieškok
Skausmingi Pančiai. Kančios. Žūtys –
Plėšrūnas nuolatos budrus.
Ir vėl. Užgautas, Įžeistas, Suglumęs
Pasaulis – jausmo skerdykla.
Agresija. Groteskas. Keistas Pyktis –
Tik nesibaigiančios agonijos pradžia.
Žmonijos Aimanos, Skausmai ir šūksniai,
Ir atvira liepsna veiduos —
Jei gali net dangus šiandieną griūti,
Tikrai sugrius, bet ant tavęs.

***

Svaiginantis aukštis
Aukštis kurį pasiekiu
Tik tavo dėka
Ir žodis skambus
Skambus žodis
Tavo lūpose virsta daina
Ir skamba Å¡velnumo gaida
Ošia jūros manyje
Su lelijų puokšte
Sutikti tave
Su lelijų puokšte
Tave mano meile tave.

Justina RAZUMAITĖ



Su optimizmu

Nusivilkom tramdomuosius marškinius,
Bet nesugebėjom laisvai mąstyti,
Elgtis, šypsotis, nekęsti.

Trūko laiko ir išsilavinimo,
Mažo pajautimo ir žinojimo,
Kuo norime būti.

Surinkom geriausius padarus,
IÅ¡dalinom postus ir teises,
Bet liko apgauti ir nusivylę.

Be optimizmo

Išvažiuojam į svetimas erdves
Dirbti svetimiems ir vergauti,
Išvažiuojam ieškoti sankcijų,

Trijų rūšių suvereniteto,
Pilnų ir perkrautų banko kortelių,
Paslapčia suteiktų mūsų sąskaitoms.

Ieškoti stebuklų ir išgyvenimų,
Panašių į krintančias žvaigždes,
Į prarastus tramdomuosius marškinius.

***

Lankiausi galerijoje,
Bet neradau nei vieno
Man patikusio paveikslo.
Šiaip buvo trečiadienis.
Tuomet paveikslai eina
piešti žmonių…

***

Mačiau nupjaustytas
Medžių šakas.
Ir pagalvojau:
Tikriausiai tai žmonių
Darbas.

***

Tamsiaplaukei karalaitei
sniego vėrinį ant kaklo
mažas draugas – baltas paukštis
dovanodamas pasako:

„Rūmų tylą pasitikus,
nemanyk, kad tai tik sapnas.
Tavo mažas draugas buvo,
Vakarais jis paukštis baltas.”

Garsaus krašto karalaitei
mažas draugas keistas.
Vakarais jis baltas paukštis,
Jam pabertos žvaigždės.

Donatas NEVERAUSKAS



Tikriausias raganystės įrodymas
(iš teisėjo J.P.R užrašų)

Gegužės aštuntos ryte,
Tūkstantis penki šimtai keturiasdešimt antrų
Maloningojo Viešpaties metų,
Ruošėme kankinimus nuodėmingajai

Tardymas nedavė naudos,
Prisipažinimo veikus su velniu nebuvo,
Tad kabinom kvintalus po kojom
Nesėkme baigės ir tai, bet aprašyti verta

Pririšom ją ir kaip dera,
Kaip knygos to reikalauja, kaip daugelį kartų
Mums padėdavo klastą atskleist,
Nekaltus nuo kaltųjų atskirt

Virvės tvirčiausios, bandytos
Trūko lyg siūlai prasčiausi, net gėda
Kvintalai virto pūkais bei visur
Kaip užkratas greitai pasklido

Ežeras, daugel priglaudęs,
Nuseko, net dugnas buvo matyti
Visi mūs padargai į pelenus virto
Ir pastangos buvo bevaisės

Auodafė nesėkme baigės,
Ugnis rūbuos pasklido ir keletas žuvo
Basilikas šliauždamas guldė visus,
Ką tuomet pakeliui tik sutiko

O ta, kurią pas velnią siųsti norėjom,
Į dangų nesunkiai pakilo
Pradingo gan greit nelaboji,
Palikus baisiausią chaosą žemai

Tad būkime budrūs ir gudrūs
Šėtonas stiprėja kaskart
Neleiskime juoktis iš Dievo galybės.
(tik kaip visa tai padaryti?)

***
Tavo lūpos saldesnės už medų,
Tavo akys kaip žvaigždės dangaus,
O plaukai banguoja kaip jūra,
Mano pėdas smėly nuplaus.

Man svarbesnis už duoną ir vyną
Tavo žingsnių aidas tyloj.
Man brangesnis už auksą, sidabrą
Tavo kvapas, ištirpęs nakty.

Pasakyki – tau ar negaila
Tokio menko, niekingo kaip aš,
Prieš tave kaip prieš Dievą
Suklupusį ir prašantį sielos nuodų?
Ir viskas, ko aš betrokštu –
Išdegint kančią ugny
Ir, perėjus degančią naktį,
Sulaukti, kol rytas prašvis.

Žiema

Žuvys sušalo upėj ir paukščių gaila.
Kažkas uždegė laužą po tiltu,
Nuvažiavo traukinys, kažkas laukia…
Stovi ir laukia autobuso stotelėj.
Virš apsnigto miško šviečia mėnuo.
Taip tylu, kad net girdėt kaip plaka širdis.
Pro šalį praskrido dvylika juodvarnių –
Kažkieno vėlė ramybės neranda, –
Kažkas ant jos kapo uždegė žvakes.

Horacijus AMPIBRAKIS



KAI HUMORAS VERČIASI JUMORU

Poezijos anatomija

Rimas

Senas laikrodis už sienos laiką kala
pagal amžiaus suriestą lekalą
šit pelynas – jam į aitrį eiti
būk ir dūk rimuti viedrynaiti!

Ritmas

stati plaukai
pliki laukai
skendai plaukei
skanduok OK

Garsiaraštis

Įaustas aš tarp Skylla kai Charybdis
įsisūrėjo sopėj smilkiniai
smulkėju bet sunkius sapnus sulipdęs
20040109_134258_0.pngsupu – gal neužsmaugs tie vel ir n ir iai

Pabaiga

Nuo tašo ant vašo
lijo ir lis
Lašas po lašo –
ir snarglys

Filosofiniai pradmenys

Egzistenciniai

Išminčiai traukia vorele –
o dulkės lig aulų –
ir klausia: kas galų gale
kas bus Gale Galų?

Ir Balsas po žvaigžde gilia
per dykumą aidės:
galų gale Galų Gale
tiktai lazda žydės

Stoicizmo mazgai

Nusileis ramybė patekės
sužydės žiema lauks vasarėlė sniego
niekam nieko niekad nereikės –
niekam niekados nereikia nieko


Paraštės

Robertas Keturakis

Artėjant dar vienai laiko įvardijimo akimirkai, didėja pagunda apibendrinti mūsų literatūrinių puslapių turinį, atsiskleidusius netikėtumus, įspėti klystkelius, suburti visus tų puslapių autorius, padėkoti jiems už norą dalintis savo nedrąsios paslapties stebuklais.

Tai buvo Kelias į save ir į tą Mocarto stichiją, kurioje per tragišką likimo nuojautą ir žmogiškumo aukštumas atsiskleidžia didingi ir kasdieniškai kilnūs tikslai.

Pats svarbiausias atradimas tame Kelyje yra jūsų netiesioginis, tai yra suvoktas per kūrybą, patvirtinimas: pasitikėjimas kūryba, siekimas kūrybinio atsivėrimo, kankinimasis jos paslaptimis, pripažinimais ir neigimais pirmiausia yra pasitikėjimas dvasingumu, jo gelme ir per kūrybą atsiveriančia dvasios visagalybe.

Mums buvo svarbu, ką rinksitės: lengvesnį kelią, tai yra žaisite žodžių konstrukcijomis patikėję, kad meistriÅ¡kumas ir yra profesionalus „konstrukcijų” raizgymas. Tačiau kÅ«rybos prasmės begalybę (kartais galima pasakyti – stichiją) atveria ne „konstrukcijos”, o dvasinio pasaulio stebuklai, dosniai nutvieskiantys net ir grubiausią realybę. JÅ«s tai jautėte jaunystės idealizmu, tobulumo ilgesiu, bÅ«tinybe keistis ir keisti ne dekoracijomis, o žmogiÅ¡kumo gelme. JÅ«s niekados nesutikote su teiginiu, kad eilėraÅ¡tis yra tik žodžiu reiÅ¡kiama mintis ar smagus eksperimentas su žodžiais, prieÅ¡inant juos, iÅ¡bandant algorizmų sankirtose ar formaliuose ketvirčiavimuose. Poetinė kultÅ«ra jums net  iÅ¡dykaujant nebuvo pažeminta ar atstumta kaip laisvam mostui trukdanti atgyvena.

Taip jūs, regis, net nesuvokdami, kas vyksta, apgynėte ne tik amžinąsias vertybes, bet ir save. Be to, jūs apgynėte ir tikrąsias atsinaujinimo galimybes, kurių neįmanoma atrasti klasikinės poezijos kultūros griuvėsiuose. Ir apgynėte tuo įvairiausių lūžių metu, kada supaprastinimas įsismelkia net į sapnus.

Gera jūsų kelyje įžvelgti netikėtą patvirtinimą: grožinės kūrybos žmogaus nepajėgė išstumti į „keistuolių celes” net pasakiški technologiniai laimėjimai, net šiandieninės civilizacijos, elektroninė (regis) visagalybė. Kodėl? Todėl kad kūrybos žmogus gali ne tik paliesti būties paslaptį, bet ir papildyti ją savo gyvenimo prasmės suvokimu.

Negalvokite, kad šitos mintys stengėsi viską aprėpti. Paprasčiausiai jos tik patvirtina norą būti kartu.

Gaila, kad mes beveik nesusirinkdavome redakcijoje pabendrauti, ginčytis, susipažinti akis į akį. Rūpesčių ir reikalų sūkuriai kliudė mums vienas kito ilgėtis, jausti mūsų – kaip bendrijos – trauką.

O linkėjimai bus ištarti žvelgiant į jūsų aukštumon kylantį gyvenimą – tegul jus nesustabdo tuščios dienos, tuščias gyvenimas, gundančios tuštybių mugės ir tegu jūsų siekiai niekados nepažemina žmogaus.


(c) Universitas Vytauti Magni