Atgal á sàraðà  
20040226_152557_0.pngKoks sausis!

„Bet koks sausis!“ Taip išraiškingai ir paprastai vienas pažįstamas praskaidrino sušalusią nuotaiką. Ir jis buvo teisus – sausis iš tikrųjų buvo įspūdingas.

Po didžiųjų metų švenčių nebeliko bėgimo, skubėjimo, šurmulio – viskas tiesiog sustojo. Arba visa tai sustingdė pirmojo naujųjų metų mėnesio šaltis. Nors ir trūko natūralios šviesos, nors ir norėjosi nekilti iš patalų ir kaip meškoms tik knarkti žiemos miegu, nors ir sustingę buvo darbo tempai, – šaltasis sausis suteikė daug džiaugsmo sielai ir akims.

Mistinėmis transporto priemonėmis buvo virtę troleibusai: nuo šalčio braškanti ir, rodos, tuoj tuoj sulūšianti, į visas puses krypuojanti didžiulė, žmonių pilna dėžė, pro kurios apšerkšnijusius langus nieko nematyti. Miške nuo sniego pavargusios eglių šakos leido pasijusti lyg Laplandijoje. Nusiropštę nuo bobutės pečiaus kaime ir pažvelgę pro langą suprasdavote, kad kelionę atgal į didmiestį teks atidėti bent keletui dienų, o grįžę į Kauną Laisvės alėjoje dar galėjote lediniu kabrioletu „atlėkti“ į ledinį barą ar nuo nosies braukdami eilinį varveklį pamatuoti savo kūno formas ledo skulptūroje iškaltoje rakto skylutėje.

Ir prisiminkite, kada ši balta pasaka baigėsi? Taip, vos tik sausiui išėjus ir uždarius duris. Atsliūkinęs vasaris nustebino – iškart ėmėsi nemalonių procedūrų: sudergė gamtos grožį, šaligatvius pavertė vandeningomis čiuožyklomis, o baltą ir purų sausio kruopščiai kauptą sniegą – kažkokiu tamsiai pilku šlykštalu. Ir troleibuso mistikos nebeliko...

Sausis buvo tiesiog idealiai sutvertas tam, kad iš jo būtų galima semtis šalto proto. O jo prireiks jau šį mėnesį, kai savo buvimu sušildysime per atostogas spėjusį atšalti universitetą, kai vėl teks palikti ledinį kabrioletą ir savo kojomis visur suspėti, o skubant dar ir saugotis slidžiai nusiteikusio žemės paviršiaus, kad netektų ryto pradėti purvo baloje...

O, sausi, sugrįžk!

Eimis


(c) Universitas Vytauti Magni