Atgal  sra  
Profesorius Vytautas Kubilius

Vasario 17 d. visa Lietuva patyrė skaudžią netektį – eidamas 78 metus Vilniuje autoavarijoje žuvo profesorius, habilituotas daktaras Vytautas Kubilius. Iš gyvenimo išėjo viena didžiausių XX amžiaus Lietuvos asmenybių, vienas aukščiausių mokslinių ir moralinių autoritetų, kurio intelektualinė veikla turėjo didelės įtakos lietuvių kultūrai ir jos procesams. Iš gyvenimo išėjo  vienas gabiausių literatūros mokslininkų, kritikų, tikras Lietuvos patriotas.
20040316_132641_0.pngV.Kubilius gimė 1926 m. lapkričio 23 d. Aukštadvario kaime (Rokiškio apskrityje), mokėsi Vilkijos gimnazijoje, studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose lietuvių filologiją. Nuo 1952 iki 2000 metų dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute – buvo aspirantas, jaunesnysis mokslo darbuotojas, Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovas, instituto tarybos pirmininkas.

Literatūra buvo didysis V.Kubiliaus pašaukimas, didžioji jo gyvenimo misija. Dvidešimties knygų autorius, parašęs monografijas apie iškiliausius lietuvių literatūros kūrėjus, atsiskleidė kaip nepaprastai įžvalgus ir nepralenkiamas tyrinėtojas. Knygos apie T.Tilvytį, J.Janonį, S.Nėrį, K.Borutą, I.Simonaitytę, J.Aistį, A.Vaičiulaitį, O.PleirytęVaidilutę ir K.Puidą liudijo platų jo kūrybinį akiratį ir didelius analitinius sugebėjimus, gebėjimą įsižiūrėti į originalią menininkų pasaulėjautą ir analizuoti jų kūrybą kaip savitą lietuvių literatūros reiškinį, sekti idėjinę ir meninę jų evoliuciją Lietuvos istorijos lūžių ir Europos žanrų raidos kontekste. Nebuvo dalykų, kurie nerūpėtų V.Kubiliui: jam svarbu buvo ir bendra rašytojo bei literatūros situacija, ir lietuvių prozos, poezijos bei dramos žanrų genezė, reiškiniai ir raidos kryptys, ir nacionalinės literatūros savitumo problemos, ir literatūros išraiškos formos, stilistinės tendencijos, ir kūrinio analizės būdai. Visa tai atspindėjo jo moksliniai veikalai: ,,Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“ (1983), ,,XX amžiaus lietuvių lyrika“ (1982),  ,,Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje“ (1993). Iš noro pasakyti visą tiesą apie mūsų literatūros kūrėjus, parašyti tikrąją mūsų literatūros istoriją gimė stambūs darbai – ,,XX amžiaus literatūros istorija“ (1995), ,,Literatūra istorijos lūžyje“ (1997), ,,Neparklupdyta mūza“ (2001), straipsnių rinkinys ,,Problemos ir situacijos“ (1990) bei paskutinioji profesoriaus knyga, išleista Vytauto Didžiojo universitete, – ,,Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje“ (2003). O kur dar nesuskaičiuojama daugybė kolektyvinių darbų, kurių redaktoriumi arba bendraautoriumi teko būti: ,,Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai“ (1969), ,,Literatūros teorijos apybraiža“(1982), ,,Rašytojas pokario metais“ (1991), ,,XX amžiaus lietuvių literatūra“ (1994), ,,Lietuvių literatūros enciklopedija“ (2001) ir kt. Jis – lyginamosios literatūrologijos pradininkas, ieškojęs savos nacionalinės literatūros ryšių ir sąsajų, kontaktų su kitų šalių literatūromis, puikiai išmanęs ne tik savo gimtąją literatūrą, bet lyg žuvis nardęs po artimesnių kaimynų – latvių, estų, skandinavų, lenkų, rusų, vokiečių, ir tolimesnių – prancūzų, anglų, ispanų, amerikiečių literatūros platybes. Tiesiog priblokšdavo geniali jo atmintis, faktų žinojimas, gebėjimas sieti ir sintetinti įvairią literatūrologinę ir istorinę medžiagą. Ne vienas kitų literatūrų specialistas, daugelį metų studijavęs ir skaitęs savo srities dalykus, turėdavo nejaukiai suklusti, kai profesorius imdavo analizuoti vieną ar kitą tos srities aspektą, reiškinį arba pasakoti apie tos šalies rašytojus, interpretuoti jų kūrybą. Kaip kartą pastebėjęs V.Landsbergis, į konferenciją V.Kubilius ateidavo ne pasikrauti, ko nors sužinoti, bet išsikrauti. Jis ateidavo jau viską apie kalbamas temas žinodamas. Ir galėdavo absoliučiai apie viską papasakoti vienas.

Jam itin rūpėjo lietuvių literatūrą pristatyti pasauliui, ir tai jis darė ne tik aktyviai dalyvaudamas tarptautinėse įvairių šalių kultūrologų ir literatūrologų konferencijose, rašydamas straipsnius įvairiomis lietuvių ir pasaulio literatūros mokslo temomis, bet ir publikuodamas knygas užsienio kalbomis: anglų kalba – ,,Lithuanian literature“ (1997), vokiečių kalba – ,,Literatur in Freiheit und Unfreiheit“ (2002 m.)  Jis – dvitomės lietuvių poezijos antologijos, V.Mačernio, J.Aisčio ir kitų poetų kūrybos rengėjas. V.Kubiliaus kūrybingumas, uolumas ir darbštumas sunkiai įsivaizduojamas, tiesiog stulbinantis. Kad pradėtų kūrybinių darbų nebenustelbtų kasdieniai rūpesčiai įvairiose mokslo ir kultūros institucijose, atsikeldavo vos brėkštant ir rašydavo. Taip be jokio atokvėpio praleisdavo ir savo vasaras – dažniausiai šeimos sodyboje, prie ežero, su popieriaus lapu ir šratinuku rankoje. Stebino be galo platus jo akiratis, kūrybinė, mokslinė išmintis ir intuicija. Tačiau toli gražu ne viską, ką žinojo, ką buvo sukaupęs, surašė savo knygose, spėjo perteikti kitiems. Išėjo, išsinešdamas milžinišką savo patirtį, savo žinių bagažą ir didelių naujų veikalų sumanymus.

V.Kubilius buvo paniręs ne tik į literatūros mokslo erdves. Jam visuomet rūpėjo visas Lietuvos gyvenimas, kultūra, tautos likimas. Visą savo gyvenimą svajojęs matyti laisvą lietuvių tautą, giliai širdyje nešiojęsis viltį gyventi nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, be galo džiaugėsi tautos atgimimu, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Jis kūrė Lietuvos piliečių chartiją, buvo vienas iš entuziastingiausių žmonių, siekusių atkurti Vytauto Didžiojo universitetą – buvo Atkuriamojo senato ir Senato narys. 1992 – 1995 m. jis – Lietuvių literatūros katedros vedėjas. Daugybės disertacijų vadovas, oponentas, gynimo komitetų narys. Visų doktorantų dvasinis tėvas ir mokytojas, be kurio patarimų ir paskatinimų neišėjo nė vienas. Intensyviai dirbdamas, jautė nepaprastą pareigą mokyti, perduoti žinias, kiekvienam padėti atrasti savąjį kelią, stengėsi, kad lietuvių literatūros mokslas plėtotųsi kuo intensyviau ir įvairesnėmis kryptimis. Jėgų ir laiko jam užteko visada ir viskam – ir nesibaigiantiems saviems kūrybiniams užmojams, ir kiekvienam besidominčiam, kiekvienam ieškančiam. Neteko girdėti, kad kada būtų iš ko pasišaipęs, ironiškai apie ką nors atsiliepęs. Visuomet – kantrus ir kompetentingas patarėjas, tolerantiškas ir pakantus kitokiai nuomonei mokytojas, kiekvieną skatinęs eiti vien tik pirmyn. Susidomėjęs rūpinosi ne tik jauno tyrinėtojo moksliniu keliu, skatino naujus atradimus, bet pasidomėdavo ir asmeniniu gyvenimu – ko kam trūksta, ar viskas gerai. Mėgdavo pralinksminti, pašmaikštaudavo – turėjo labai subtilų humoro jausmą. Su juo bendrauti būdavo nepaprastai malonu. Paprastas, labai kuklus, žmogiškai šiltas ir visuomet geranoriškas. Nuolat – degantis Lietuvos, gimtojo žodžio, gimtosios literatūros likimu.

Kai VDU buvo įkurta Lietuvių literatūros katedra, vežė jai savo knygas – tempė iš Vilniaus krepšiais. Kiek vėliau – padovanojo beveik visą savo namų biblioteką. sužinojęs, kad sunku, ir kai kuriuos doktorantus yra parėmęs materialiai. Pajutęs, kad daugeliui jaunųjų stinga darbo, ir VDU, Literatūros katedroje, ir Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, atsisakė savo etatų – kad neužimtų vietos. Ir buvo neperkalbamas. Tačiau ir viena, ir kita įstaiga, kaip buvo, taip ir liko Jo tikraisiais namais – aktyviai dalyvaudavo naujų darbų ir projektų svarstymuose, gyvai domėjosi kiekvieno jauno tyrinėtojo darbais, rengė pranešimus konferencijoms. Jautė nuolatinę pareigą dirbti ir didelę atsakomybę už visa, kas vyksta literatūros mokslo ir bendrai visame Lietuvos gyvenime, akylai stebėjo visuomenės poslinkius, nuolat apie tai rašė.

Šiandien dar sunku iki galo suvokti, ko netekome, su kuo teko išsiskirti. Sunku suvokti, įsisamoninti, kad taip gražiai, tokiomis švelniomis lyrinėmis intonacijomis nuskambėję tautinės lietuvių dainos ir mūsų himnas – V.Kudirkos ,,Tautiška giesmė“ aidėjo Profesoriui jau paskutinįkart, jau atsisveikinant visiems laikams – Antakalnio menininkų kapų kalnelyje. Aukštos ošiančios ir siūruojančios Vilniaus pušys, baltas žemę padengęs sniegas lyg bylojo – išeita į ramesnį, baltesnį pasaulį... Kur netoliese, šalimais ilsisi tie, apie kuriuos tiek rašyta, su kuriais jaustas toks gilus dvasinis ryšys…Garsūs lietuvių literatai, muzikai, aktoriai...

Atrodė, kad titanai nemiršta. Ir kaip sunku suvokti, kaip sunku žinoti, kad į Lietuvių literatūros katedrą Jis daugiau niekada neateis. Čia lieka Jo dvasia, Jo mokiniai, lieka Jo knygos. Lietuvai lieka Jo praminti takai ir didelio pasiaukojančio gyvenimo prasmė. Visų Jį pažinojusių širdyje lieka ir skaudus jausmas – nėra tų žodžių, kuriais galėtume Jam, savo Mokytojui, savo Draugui, Kolegai nusilenkti, už viską padėkoti. Kaip ir neužtenka žodžių, kuriais galėtume atspindėti Jo gyvenimą. Nes JO buvo neišmatuojamai, neįtikėtinai daug...  

Inga Vaičekauskaitė, VDU Lietuvių literatūros katedros dėstytoja


(c) Universitas Vytauti Magni