Atgal á sàraðà  
20040316_131812_1.pngRobertas Keturakis

Rugsėjo džiazas

Pirmasis saksofonas
Lėtai ir iškilmingai numeta margi
klevai kamžas – jiems sutrukdyt užginta
Kada blaškais ir ilgesiu sergi
rasa ant Å¡alto veido nenukrinta
Šventovės apsinuogina – nėra šventų
nutraukęs varpo virvę varpininkas tolsta
šalnų laukuos kur žiedus skynei Tu
ir kur dagių pūkai pėdas užklosto
Girdžiu kaip po rugienomis giliai
uždangsto akuotais grindis laukų pelytė
ir vasarą paslėpę aviliai
sapnuoja kaip mėnulis saulę lydi
Jis saulę paklaidins ir patekės
tiktai ledu apkaltas pjautuvėlis
Man liūdna – kam iš liūdesio juokies?
Iš juoko niekas dar neprisikėlė
Iš liūdesio – taip pat bet liūdesy
dvasia laisva nes nieko jai nereikia
vien tik atsakymo kur Tu esi
kada girdžiu kaip liūdesį prakeikia
Nė žemės nė dangaus tiktai gražiai
aukštai banguoja Paukščių Takas ilgas
o avinuką kur atvest prašei
nusinešė į girią pilkas vilkas

Trombonas
Pilkiausia siela tarp pilkų – tai mano
todėlei neapakinu – tiktai kviečiu
neaukštinti spalvų iki jaunystės sapno
kur nugali viena – gelmės spalva
Rugsėjis – paukščiai tolstantys palikę
mums debesuotą dangų – ką darysim?
Nėra sparnų ir pranašumo
Lietus išgraviruoja langą – prisiglaudęs
alsuoji – štai ant stiklo nuūkavusio
siūbuoti pradeda banga
iš tavo šokio – galima nugrimzti
į šitą bangą ir išnykti
Iki balandžio saulės gydančios liepsnos
Tiktai boluoja toj bangoj baltojoj
atrodo gulbė
regis – be sparnų

TÅ«ba
O žuvys vaikščioti nemoka – plaukia
per kambarį, per dangų, per medžius.
Tą kambarį patvinusi aplanko upė
ir supa gelsvą spintą, gelsvą sieną
su katakombų freskomis: šviesa ir akys,
ir amžinybės Tvanas.
Žuvie, esu dvynys šio potvynio ir freskų,
ir melsvo kilimėlio iš vosilkų lauko,
ir lempos snūduriuojančios – ji užsimerkia
pakilus delčiai. Mik ir susapnuok
kaip virsta potvynis šviesa, ir supas žuvys,
padebesiuos išgąsdinę žvaigždes.
Iš žiaunų perlamutrinių pakyla
lyg perlai burbulėliai – ką jie sako?
Kad bet kuris žinojimas gesina
netikėtumą? Štai jis žydi
gelmėj kaip žaibo atmintis. Aplenk
žinojimą kaip akmenis, žuvie.
Kaip gaudžia mėnesienos bangos! plauki,
žuvie, kol Tvanas perkels per pasaulio
                                            pabaigą
į krantą, kur žydės kitoks
tikėjimas, kad Meilė viską žino – –

Saksofonas
Å tai gyvenimas mano sapnuoja
kad prasideda amžinos valdos
rugio žiedo rasakilos perlo
vyšnių žiedlapių sniego puodely
ir radastų miego saldaus
Saulės kibirkštys kregždės sparneliuos
ir lašai oro sūrūs ant lūpų –
viskas viskas sutilps tam sapne
Å tai gyvenimas mano nubunda
šiltos plunksnos iš pagalvės skrenda
tartum baltos liepsnelės prieš vėją
pasivydamos vaikišką maldą
kur apnuogintą krūtį Marijos
liečia Kūdikio lūpų žiedai
ir kur Motinos galvą papuošus
aureolė pavirsta kasom
Å tai gyvenimas mano paklysta
tarp liepsnojančių tyruose krūmų
ir išgąsdintas Ekleziasto
nuolankiausiai išnykti sutinka
ir sapne ir nubudęs pamiršęs
kas jis kam jis su kuo ir už ką
ne žmogus ne kregždė ir ne dulkė
liepsnoje tamsoje po žaibais

Trimitas
Čia net dangus žemesnis. Čia Visatos
pilkiausias pakraštys. Čia skurdas
kaip stoikų veidai – iš kietmedžio. Kančia,
pavirstanti ramybė. Susiaurėjęs
pasaulis iki duonos ir skatiko.
Čia viskas laikina – pakrypę durys
ir laiptai purvini, ir lubos laiptinių
su nuorūkom prilipusiom, ir spjūvių
graffiti – iš beviltiškumo
niūraus ir atviro.
Čia abejingai žvelgiama kaip skyla
per pusę sienos ir ant stalo byra
parudęs tinkas, ir pro apdulkėjusius
ir pusaklius stiklus pasaulis žvelgia
tuščiom akiduobėm, ir zyzia musės
pradvisusių šiukšliadėžių aklavietėj,
kur rausias moteris, o ant asfalto,
prie kojų jos, stiklu mosuoja vaikas,
iš jo pirštelio sužeisto lašnoja kraujas,
ir vaikas laižo jį taip susikaupęs,
tarytum vien tik taip save pažins.
Tai čia prasideda pasaulis,
tai čia – Visatos duobėse,
kur angelai atsižada sparnų.

Havajų gitara
O medžiai medžiai rudenio žarijom
kankinami kai dusliai dunksi
lyg grumstai krintantys į duobę
kaštonai obuoliai durnaropių sėkliukės
kaip kruvina perkūnija prieš naktį
pakyla rytuose karališkas mėnulis
ir prausias ežerų tamsoj
rugsėjis
Atleiski man kad nuramint nemoku
Tavęs ir medžių nes žvelgiu į gaisrą
perkūnijos tarytum aklas – gera
ramu viltinga ir neakmenėju
ir tavo žvilgsnį ūkanoj sugavęs
prisimenu kaip nuo sparnų žuvėdrų
į smėlį laša jūra – nuo kiekvieno lašo
pakyla mėlyni žiedai
rugsėjis – sraigė juodvarnio snape
Užmiršti nesunku kaip žvaigždės krinta
į lapuos pasilikusį nuobodų lietų
ir tyli kriauklės neprimindamos
nė tavo balso kvietusio
kažką išgelbėt – tuos kurie nespėjo
surast sparnus ir sminga
į kruviną perkūniją
o gal –

Smuikas
Kaip skaudžiai vėjas išmeta lizdus
ir kaip liūtis išardo juos – nereikia
Tu nesustok ir nežiūrėk – pagaus
liūdna dvasia ir nesuprasi
kodėl delčios rasa apkartus
visi visi kurie lizde užaugo
jau gali pasislėpti po sparnais
Aš nežinau kas bus jei jie sugrįš
tikriausiai pamatysime takely girios –
ateina Ašara – tokia maža mergaitė
Ateina Ašara basa ir šviečia
kaip tavo akys jai sunku – negali verkti
ji Ašara – basa maža mergaitė
gyva ji mėnesienom ir rasa
Pakelki drebule aukštai – iki mėnulio
mergaitę mažą basą –
niekas nenuskriaus

Kontrabosas
Rugsėjis purto mingančius medžius,
tačiau tik kuosos rėkdamos pabunda
ir slepiasi debesyse. Lietus ledėja. Šaltas
tamsos išlytos skonis burnoje. Regi
kaip jūrą laka vėjas. Nieko
nesurandi, kas dvelktų laime. Nieko.
Tik įsižiebus žiburiui ant stalo,
pabunda lango gylyje drugys
ir daužosi į stiklą, o už jo –
užuteky – boluoja gulbių sielos,
taip graudžiai ir bejėgiškai boluoja,
kad mintys laimę pameta, o siekia Tvaną.
Bus Tvanas, paskubėk, nes Nojaus laivas
priims tik du – tave ir tavo sielą,
o man reikės dar kartą prisikelti
kaip medžiams, skrendantiems su lapais,
kur perlamutrinių sniegų
nuostabūs sarkofagai –
kaip rugsėjis – –

Epilogas
Atsiskaityti užmiršau
už violetinę padangę
kai vakaro šešėliai žengia
namus palikdami – kas sau
Uždenk akis ranka sunkia
kažkur užsidega žaltvykslės
atrodo – nieko čia nevyksta
tik veidas vaikiškas lange
Tik veidas vaikiškas boluos
jis mus iš tolo atpažįsta
palaiminki tą veidą Kristau
visuos šios žemės veikaluos
Bučiuoju tas rankas sunkias
ir visko visko man užtenka
tik žvaigždė blykstels per padangę
nelyg per sielą – ir užges



Paraštės

Robertas Keturakis

Atrodo, kad poezija dažniausia aplenkiama ar nepastebima todėl, kad per daug aštriai primena, jog vienaip ar kitaip esame vienpusiški ir per sekliai gyvename.
Vienpusiškiems ir sekliai gyvenantiems beveik viskas yra laikina, per greitai viskas išnyksta.
Gal taip ir turi būti?
Gal reikia stoiškai susitaikyti su vienpusiškumu ir seklumu, pakartoti girdėtus dalykus vaikiškai tikint, jog iš žinomo prasikals kažkas visiškai nauja, nelaukta ir įstabu.
Be šito tikėjimo geriau tylėti.
Be šito tikėjimo geriau nesikamuoti klausinėjant: kodėl tiek nedaug pasakyta iš to, kas jau, mums atrodo, žinoma iki gelmės?
Gal todėl, kad nejaučiame, kaip žodis (sąvokos) mūsų sielose kartais taip atsinaujina, jog net įkyrėjusioje realybėje ima švytėti stebuklai.
Nuo tokio atsinaujinimo ir prasideda stebuklai.
Eilėraščiai, kuriuos skaitysite, pasiekia jus iš būsimosios mano lyrikos knygos SIELA, MANO ŽILAS VAIKELI.
Keistas nerimas apėmė sužinojus, kad šios knygos ruošimui (kūrimui) valstybė iš savo iždo skyrė lėšų.
Nenoriu likti kam nors iš anksto įsipareigojęs ir skolingas.
Todėl pradedu tą knygą dalinti – visiems.
Tiems, kuriems toks dalinimasis atrodys nepakankamas, teks asmeniškai kreiptis į mane: esu pasirengęs atiduoti ne tik kelis eilėraščius, bet ir visą knygą.



(c) Universitas Vytauti Magni