Atgal  sra  
Naujoji VDU referentė viešiesiems ryšiams

Daiva Stankevičiūtė



Pristatome naująją VDU referentę viešiesiems ryšiams RENATĄ MIKALAJŪNAITĘ, kuri, mūsų akademinės bendruomenės džiaugsmui, yra be galo aktyvi, atsakinga ir mylinti dabartinį savo darbą asmenybė. Ji mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų.


Renata.jpgIš pradžių trumpai papasakokite apie save.
Išsilavinimą man suteikė senelis, tėvai ir VDU. Senelis buvo puikus pasakorius,  mano vaizduotę audrinęs pasakojimais apie savo nelaisvės metus vokiečių ūkininko dvare, nebaudžiamą naktigonių savivalę ir dar  daugelį neįtikėtinų dalykų. Esu iš pedagogų šeimos, kurioje yra pusė lituanistų, pusė - istorikų. Tėtis paskatino domėtis istorija, o mamai nepavyko "padaryti" iš manęs geros lituanistės - iki šiol tenka konsultuotis vienokiais ar kitokiais rašybos ar skyrybos klausimais. Brolis istorikas, o jo žmona - lituanistė, todėl galima sakyti, kad šeimoje esu šiek tiek išsišokėlė, nes pasirinkau studijuoti anglų kalbą.
VDU praleidau 8 metus: 4 metai buvo skirti anglų kalbos ir filologijos bakalauro studijoms, 2 metai - anglų filologijos magistro ir dar 2 metai - viešosios komunikacijos magistro studijoms. Taigi VDU man lyg antri namai.

Mano charakterį suformavo tie patys žmonės, kurie suteikė išsilavinimą. Iš mamos perėmiau atsakingumą ir punktualumą, kurį per šešerius metus įtvirtino buvusi Anglų kalbos ir literatūros katedros vedėja doc. Milda Danytė, įvedusi lietuviškam mentalitetui nepriimtiną griežtą "deadline" sąvoką. Iš senelio ir tėčio paveldėjau polinkį krėsti pokštus. Draugai kartais priekaištauja, kad esu valdinga, todėl norą "komanduoti" stengiuosi užgniaužti savyje, nors ne visada pavyksta. Esu individualistė ir idealistė. Kartais tinginė (nekenčiu namų ruošos darbų).
 
Pagal pomėgius esu pop kultūros atstovė. Man, kaip berods ir Leninui, aukščiausia meno šaka yra kinas. Ir ne tik taip vadinamas intelektualinis europinis kinas, bet ir holivudiniai filmai. Širdis verkia, kai sėdžiu pustuštėje kino salėje. Niekada nepatikėsiu, kad kinas - per brangus malonumas. Manau, kad Kaune vyrauja "ėdimo" kultūra - valgymas tampa ne gyvastį palaikančia funkcija, bet pramoga. Tikram kauniečiui, matyt, geriau išleisti šimtą kitą "Bajorkiemy", negu nueiti į kiną.

Labai mėgstu roko muziką. Esu grupės Bon Jovi fanė. Keletą metų dėvėjau jų firminius marškinėlius. Dar ir dabar tam tikromis progomis vis dar juos apsivelku. 2000ųjų rudenį specialiai važiavau į Vokietijos miestą Brėmeną pamatyti  grupės Bon Jovi šou, kuris man paliko nepakartojamą įspūdį.

Darbo patirtis mano gyvenime įvairiapusiška, kadangi dar besimokydama mokykloje stengiausi prisidėti prie šeimos biudžeto: vasaromis dirbau dažytoja, darželio auklėtoja, kioskininke, virtuvės darbininke ir t.t. Studijuodama pradėjau dėstyti anglų kalbą mokykloje, vieną vasarą buvau sekretorereferente, kitą - atlikau žurnalistinę praktiką UAB "Lietuvos rytas".  

Kiek laiko užimate naujas pareigas, kas keitėsi šiame naujame darbe palyginus su kitais Jūsų darbais?
Šiame darbe aš tik nuo rugsėjo šeštos dienos. Pasikeitė radikaliai viskas. Nebereikia slapčiomis dirsčioti į laikrodį, laukiant kada pasibaigs pamoka. Darbo diena pralekia akimirksniu. Čia tiek darbų, o kiek dar visokių idėjų, kurias reikia realizuoti!... Man labai patinka dirbti su žmonėmis, nors pirmąsias savaites aš daugiau dirbau kompiuteriu, nes teko užpildyti esamas informacijos trūkumo spragas.  

Kokia Jūsų darbo vizija?
Sudėtinga kalbėti apie savo darbo viziją, nes jau dabar matau, kad sėkmingam universiteto įvaizdžio kūrimui reiktų bent trijų viešuosius ryšius koordinuojančių žmonių. Mano nuomone, viešieji ryšiai nėra vien tik pranešimų spaudai rašymas ir universiteto reprezentaciniai renginiai. Nepelnytai apleista mūsų universitete yra vidinė komunikacija. Bendradarbiaujant su personalo skyriumi reikėtų sukurti pridėtinę darbo ir mokslo VDU vertę, kuri įtakotų vidinį universiteto įvaizdį. Šis įvaizdis lemia išorinį universiteto įvaizdį, nes, palyginus su tradiciniais įvaizdžio formavimo metodais, kai dirbama vien tik su žiniasklaida, asmeninis išorinių auditorijų  kontaktas su  akademiniu personalu ir studentais tampa vis įtakingesnis. Žinoma, negalima apleisti ir žiniasklaidos, taip pat reikėtų kuo greičiau tobulinti universiteto internetinį puslapį, kuris yra pagrindinis mūsų tiesioginės auditorijos, būsimųjų studentų, informacijos šaltinis.

Norėčiau sukurti tam tikras komunikacijos tradicijas universitete. Pradžiai bent jau tiek, kad visos universiteto struktūrinės dalelės suvoktų, jog jos yra vieno organizmo dalelės. Kad tas organizmas būtų patrauklus, reikia iš tų mažų dalelyčių sudėlioti labai harmoningą paveikslą.
Visada palaikykime ir dalyvaukime, kai kolegos organizuoja kokį nors renginį, nes dėmesys yra vertingiausia dovana. Ir galų gale aš noriu būti informuota apie viską, kas vyksta universitete, ir taškas!  

Ar patinka VDU atmosfera? Kodėl?
Aišku, kad patinka. Nors, kaip jau minėjau, dabartinės atmosferos aš nelabai ir spėjau pajusti. Tačiau manyje dar labai gyva ta atmosfera, kurioje gyvenau bakalauro studijų metais: aš tiesiog "kaifavau" nuo liberaliųjų studijų sistemos, kuri leido pakankamai laisvai pasirinkti, ką studijuoti, susipažinti su daugeliu tais metais įstojusių studentų.

Tuo metu dabartinės VDU kavinės rūsyje "Caritas" moterys virdavo labai skanią sriubą. Kartu duodavo ir storą riekę duonos. Kokia ten publika rinkdavosi! Tikri laisvi studentai, o ypač kai ateidavo teologas Benas (dabar šis vaikinas jau doktorantas) - "Caritas" valgykla tapdavo tikra Konrado kavine.

Nežinau, ar tokia dvasia dar gyva. Norėtųsi, kad mūsų universitetas ir toliau liktų laisvės salele mieste, kuris skatina nihilizmą.

Dėkojame už pokalbį. Linkime sėkmės naujame darbe.


(c) Universitas Vytauti Magni