Atgal  sra  
Kaip švenčiamos Kalėdos svetur

Nerijus Budrys



Visada smalsu sužinoti, kaip žmonės gyvena, kokių papročių laikosi kitose šalyse. Įdomu palyginti, kuo tie papročiai skiriasi nuo lietuviškų. Pateikiame jums trijų žurnalistikos studentų iš užsienio, studijuojančių VDU pagal Erazmus/Socrates programą, pasakojimus apie Kalėdų šventimo papročius jų šalyse.


IMG_1396.jpgKalėdos Lenkijoje
Piotr Tokarski

Lenkija yra labai tradiciška šalis, todėl Kalėdos čia švenčiamos taip pat labai tradiciškai. Įprasta, kad kiekvienuose namuose papuošiama Kalėdų eglutė. Dažniausiai Kalėdų laikotarpis, ir ypač Kūčios, yra metas, kai visi šeimos nariai gali pabūti kartu.  Kūčių stalas paruošiamas iš tradicinių patiekalų, visada be mėsos ir alkoholio. Valgoma sriuba ir pagrindinis patiekalas - karpis. Tradicinis Kūčių stalas susideda iš dvylikos patiekalų. Ant stalo visada paruošiama atskira lėkštutė tiems, kurie paklydo, keliaudami namo, arba Kūčias švenčia vieni.
Prieš pradėdami valgyti šeimos nariai laužo kalėdaičius ir vienas kitam linki daug sėkmės bei viso ko geriausio ateinančiais metais. Po vakarienės dauguma eina į bažnyčią klausyti vidurnakčio kalėdinių mišių.
Tikima, kad tai, kas nutiko Kūčių dieną, kartosis per visus ateinančius metus.  Todėl prieš susėsdami prie stalo suaugusieji stengiasi padirbėti, uždirbti šiek tiek pinigų, o vaikai mokosi, nes šio papročio laikymasis gali užtikrinti, kad kiti metai bus  geri ir sėkmingi. Kalėdų dienos yra skirtos susitikti su giminėmis ir draugais. Antrąją Kalėdų dieną po mišių žmonės mėto vieni į kitus avižas - tai paprotys, kuriuo linkima turėti kuo daugiau pinigų ateinančiais metais.
Kalėdas Lenkijoje galima pavadinti didžiausia valgymo švente per visus metus; suvalgomo maisto kiekiu joms gali prilygti nebent Velykos. (Ar tai Jums neprimena Kalėdų šventimo Lietuvoje? - red. past.)

Kalėdos Šiaurės Airijoje
Mark Bignell

Kūčios Šiaurės Airijoje yra puikus atsipalaidavimo ir pasilinksminimo vakaras. Barai užsidaro 11val. vakare arba prieš  vidurnaktį, todėl prieš išeidamas namo laukti Santa Klauso kiekvienas stengiasi išmaukti kuo daugiau alkoholio. Kitą rytą net nebūna laiko susivokti, kad tau prasidėjo pagirios. Karštligė - per silpnas žodis apibūdinti tai, kas dedasi aplinkui.
Draugai, šeimyna ir kaimynai bėgioja vieni pas kitus, iš namo į namą, besikeisdami dovanomis, prisigerdami ir suvalgydami tiek šokolado, kad juo būtų galima maitinti visą šalį ištisus metus. Vidurdienį visi išskuba į mišias. Tik mišios pastaruoju metu tampa ne tiek religine ceremonija, kiek proga prieš visus pasipuikuoti savo naujais kalėdiniais drabužiais.
Po mišių vyrai bėga į barus, o moterys - namo, kad iškeptų pietums didžiulį kalakutą.
Trečią valandą dienos visi jau būna mirtinai nuvargę. Kadangi Šiaurės Airija priklauso Didžiajai Britanijai, dauguma užmiega besiklausydama monotoniško Karalienės kalėdinio sveikinimo.
Tik jauni ir energingi lieka laukti, kol per TV pradeda kartoti klasikinius filmus, o maždaug dvidešimties metų amžiaus jaunimas užplūsta naktinius klubus.
Beje, per Kalėdas Airijoje niekada nesninga.

Kalėdos Vokietijoje
Gudrun Engel
Advento metu vokiečiai ypač mėgsta vaikščioti po kasmetinius kalėdinius turgus, iš kurių garsiausias yra Nürnberger Cristkindlesmarkt.Tai puikiausia proga pasigrožėti, pauostyti ir paragauti įvairių kalėdinių skanumynų, pavyzdžiui, imbiero duonos, vadinamos "Lebkuchen", ir vaisių duonos, vokiškai "Stollen". Ypač mėgstamas vokiškas skanėstas yra marcipanai, gaminami iš migdolų ir cukraus. O Glühveino (lietuviškai  tai  skambėtų kaip "karštas vynas", kurio, beje, galima rasti ir Lietuvos parduotuvėse) aromatas sušildys kiekvieną, dar net nespėjus gurkštelėti šio specifinio pakaitinto su prieskoniais vyno varianto.
Kūčių vakarą Vokietijoje dovanų atneša kūdikėlis Jėzus, o ne Santa Klausas! Dėl šios maišaties yra kaltas vokiečių kilmės amerikietis Thomas Nast (1840-1902), kuris sukūrė modernų Santą Klauso įvaizdį. Thomas‘o Nasto kalėdinės iliustracijos savaitraščiui "Harper‘s Weekly" vėliau buvo išleistos kaip atskira knyga, ir kartu su Clement Klarke Moore kūriniu "Naktis prieš Kalėdas" padėjo paplisti Santa Klauso, kaip linksmo ir seno elfo, įvaizdžiui.
Santa Klauso taip pat nereikėtų painioti su Šv. Nikolajumi, kurio diena švenčiama gruodžio 6 d. Šv. Nikolajus  buvo vyskupas, daręs daug gero vargstantiems. Pasak legendos, gruodžio šeštąją jis kartu su savo tarnu Ruprechtu aplankąs kiekvienus namus. Todėl tądien vaikai kruopščiai nuvalo savo batukus ir pastato juos už durų. Gerai ir sąžiningai elgęsi visus metus rytą juose randa riešutų, obuolių ir saldainių.
Be to, Vokietijoje didžiausia šventė yra gruodžio 24-oji, o ne 25-oji. Tai diena, kai kiekviena šeima gali mėgautis poilsiu ir buvimu kartu prie gausiomis vaišėmis apkrauto stalo ir besidžiaugdama Kalėdų eglute, kurios dienos būna jau suskaičiuotos. Sausio 6ąją oficialiai baigiasi Kalėdų šventimo laikotarpis, ir tądien eglutė turi būti išnešama, kad naujieji metai iš tikrųjų prasidėtų. Šios dienos išvakarėse ant durų kreida užrašomos raidės C+M+B (Caspar, Melchior ir Balthasar) bei metai, nes tikima, kad šis užrašas saugosiąs namus nuo visokių blogybių. Tačiau istoriškai šios raidės turėtų simbolizuoti lotynišką frazę "Christus mansionem benedicat", t.y., "Kristau, laimink šiuos namus".
Eglutės Vokietijoje dažniausiai švyti šiltomis tikro vaško žvakių liepsnelėmis, nors per pastaruosius keletą metų jas po truputį ima išstumti elektrinės žvakutės. Idėja, kad nuolat žaliuojantys  augalai galėtų būti amžinojo gyvenimo simboliu, yra priskiriama vokiečių šventajam Bonifacijui. 8-ajame amžiuje jis stengėsi apkrikštyti germanų gentis ir, norėdamas išnaikinti paprotį garbinti ąžuolą, pašvęstą pagoniškajam dievui Odinui, Šv. Bonifacijus paskyrė eglę kūdikėlio Jėzaus garbei. 19-ajame amžiuje paprotys puošti Kalėdų eglutę ėmė plisti už Vokietijos ribų. Prie to prisidėjo keletas vokiečių kilmingųjų. Orleano kunigaikštienė, kuri buvo kilusi iš Meklenburgo, atnešė šią tradiciją į Paryžių, o kiti didikai prisidėjo prie Kalėdų eglutės paplitimo Anglijoje ir kitose Europos šalyse.

Iš anglų kalbos vertė Eglė Narytė,
HMF III k.


(c) Universitas Vytauti Magni