Atgal  sra  
Apie pirmąją žurnalistinę praktiką

Renata Mikalajūnaitė



2005 metų pavasarį Komunikacijos ir informacijos magistrų kvalifikacijos laipsnį gaus jau šeštoji Viešosios komunikacijos studijų programos studentų laida. Nuo pat įkūrimo Žurnalistikos katedra stengiasi suteikti savo studentams ne tik platų teorinių žinių spektrą, bet ir praktinių įgūdžių.


Po metų teorinio kurso visi būsimieji Viešosios komunikacijos specialistai išeina į 6 savaičių praktiką vasaros metu.
Šiais metais studentams teko parodyti nemažai iniciatyvos ir pastangų, kadangi praktikos vietą teko susirasti patiems. Atrodo, kad toks sprendimas pasiteisino: studentai ne tik rinkosi darbą pagal savo pomėgius ir polinkius, bet ir išbandė save įveikdami įsidarbinimo baimę.
Ryšių su visuomene bendrovė "Viešųjų ryšių partneriai", Kauno miesto ir Kazlų Rūdos savivaldybių Ryšių su visuomene skyriai, reklamos agentūra "Ad vision", žurnalai "Ateitis" ir "A-Zet", Lietuvos studentų krepšinio lyga, laikraštis "Universitas Vytauti Magni", TV 3 laida "Nomeda", radijo stotis "KF", internetinis portalas "11" - čia dalį vasaros praleido mūsų studentai.
Apie naująją patirtį kalbamės su  Živile BilotaiteJokubauskiene (žurnalas "A-Zet"), Lina Diliūnaite ("Viešųjų ryšių partneriai" ir Kauno miesto savivaldybės Ryšių su visuomene skyrius) ir Kristina Dvirnaite ("Universitas Vytauti Magni").

Kokios buvo tavo pareigos praktikos metu?
Živilė: Buvau žurnalo "A-Zet" redaktorė. Kartu su kitais redakcinės kolegijos nariais generavome idėjas, skirstėmės ir skirstėme darbus tarpusavyje ir žurnalistams. Dažniausiai teko organizuoti fotosesijas: sugalvoti koncepciją, surasti patalpas, modelį, makiažo ir šukuosenos meistrus, žodžiu, prižiūrėti viską iki galutinio produkto - nuotraukos žurnalo puslapiuose.
Lina: Kauno miesto savivaldybės Ryšių su visuomene skyriuje buvau praktikantė, o bendrovėje "Viešųjų ryšių partneriai" - stažuotojaasistentė, į kurios pareigas įėjo pagalba projektų vadovų vykdomiems RSV projektams, techninis ir kūrybinis asistavimas. Visuose projektuose didelę mano darbo dalį užėmė informacijos paieška. VRP mane išmokė surasti tai, ko surasti beveik neįmanoma. Pavyzdžiui, informaciją apie Lietuvos skraidančios lėkštės (frisbee) asociaciją arba RSV agentūrų kontaktus Grenlandijoje ar Farerų salose.  
Kristina: VDU laikraštyje "Universitas Vytauti Magni" dirbu korespondente, esu rubrikos "Kultūros alėja" redaktorė. Įdomiausia ir sunkiausia buvo rengti pirmąją publikaciją rubrikai Kultūros alėja, kurioje nutarėme kalbėti apie lietuvių kalbos padėtį Lietuvoje. Vaikščiojau su diktofonu, po to išrašinėjau tekstus, išrinkinėjau tai, kas, mano nuomone, skaitytojams būtų įdomiausia. Rezultatas - 8 puslapių publikacija. Sulaukiau keleto malonių pastabų dėl įdomios publikacijos, tačiau  keleto - dėl per ilgos. Vienas didžiausių įvertinimų buvo tai, kad JAV leidžiamas "Draugas" perspausdino keletą  tos publikacijos pastraipų.  

Ar pasitikėjai savo jėgomis ir Universitete gautomis specialybės žiniomis, eidama į konkretų darbą?
Živilė: Jėgomis pasitikėjau, nes pasitikėjimą manimi parodė pats vadovas, skirdamas šias pareigas. Specialybės žinios vis dėlto yra labiau teorinės ir realioje praktikoje, bent jau mano darbe, didelės įtakos neturėjo.
Lina: Iš esmės nebuvo kur dėtis, teko pasikliauti tuo, ką davė specialybės studijos, nes jokios kitos patirties ryšių su visuomene srityje neturėjau. Tačiau iš esmės užteko to, ką sužinojau per pirmuosius metus studijuodama  viešosios komunikacijos studijų programos dalykus. Daugiau įdirbio reikėjo, kai teko suvokti organizacijos funkcionavimą, pavaldumą joje, t.y. perprasti tai, kas kiekvienoje organizacijoje yra tarsi savaime suprantama.
Kristina: Paskaitų metų buvome skatinami pasitikėti savimi, mūsų nuomonės buvo vertinamos, gaudavome pačią naujausią informaciją apie žiniasklaidos situaciją, joje vykstančius procesus. Pasitikėjau savimi, norėjau padaryti viską kuo geriau, įnešti šiokių tokių naujovių, tačiau kartu ir bijojau, o jei nepavyks? O jei nesugebėsiu?
Raminau save, kad geriau sužinoti anksčiau, ar tinku, ar galiu, ar sugebu. Tada lieka daugiau laiko kažką pakeisti ar ieškoti vietos kitur.

Kokie sunkumai tau kilo naujame darbe?
Živilė: Sunkumai, savaime aišku, kilo  dėl nepatyrimo, dėl didelio krūvio ir spartaus tempo. Tačiau jie ilgainiui įveikiami.
Lina: Visada sunkiausia prisitaikyti naujame kolektyve bei įgyti pasitikėjimą. Visa kita galima (ir tenka) išmokti.
Kristina: Prieš ateidama dirbti į UVM turėjau mažai žurnalistinio darbo patirties. Buvau rašiusi į  savo mokyklos, "Varpo" gimnazijos, laikraštį "Aidas", taip pat buvau parašiusi keletą straipsnių žurnalui "Lithuanian Business Review". Neturėjau aiškaus suvokimo, kaip dirbama redakcijoje, kokie santykiai yra kolektyve, ką konkrečiai aš turėsiu daryti. Nepavadinčiau to labai dideliais sunkumais, bet reikėjo prisitaikyti prie esamų darbo sąlygų, perprasti sistemą, suvokti, ko tikimasi iš manęs, ir stengtis. Manyčiau, kad sunkumų mažėja, kai turi kuo daugiau patirties ir praktikos toje srityje. Juk, padariusi vieną interviu, į antrąjį eini mažiau bijodamas, turėdamas daugiau patirties, labiau pasiruošęs.

Kas, tavo nuomone, geriausiai sekėsi?
Živilė: Geriausiai sekėsi koordinuoti darbus tarp kolektyvo narių.
Lina: Sunkumų neturėjau jokioje srityje. Smagiausia buvo dalyvauti "smegenų šturmuose" ir siūlyti savo idėjas, kurios vėliau gali būti įgyvendinamos.
Kristina: Sunku vertinti save. Norėjosi ir norisi, kad visada ir visur sektųsi. Bet suprantama, kad to, net ir labai norint ar stengiantis,  negali būti. Mano nuomone, turbūt man geriausiai sekėsi tai, kas labiausiai patiko, - imti interviu, dalyvauti ir rašyti apie kultūrinius renginius.  

Kaip darbdaviai įvertino tavo darbą? Gal pasiūlė nuolatinį darbą?
Živilė: Darbdaviai patenkinti, dirbu šį darbą iki šiol.
Lina: Puikiai. Neoficialiai buvau pakviesta vėl kreiptis dėl darbo, kada baigsiu mokslus.
Kristina: Į šį klausimą sunku atsakyti. Viena yra, kaip darbą vertina darbdaviai, ir visai kita, kaip darbą vertina skaitytojas. Idealus variantas, kai abu vertina  jį labai gerai. Jei aš vis dar dirbu, norėčiau tikėti, kad mano darbą vertina gerai.  
 
Ar praktika pakeitė tavo požiūrį į žurnalisto/ryšių su visuomene specialisto darbą?
Živilė: Pakeitė: liko mažiau mistifikacijos ir daugiau suvokimo, kad tai vis dėlto darbas, tegu ir ne toks nuobodus kaip kiti, tačiau rutinos yra ir čia.
Lina: Taip. Supratau, kad ateityje norėčiau dirbti būtent šioje srityje.
Kristina: Džiugu sakyti, kad pakeitė ir netgi labai. Praktikos metu susiduri su tuo, apie ką kalbama paskaitose, gauni "pačiupinėti" tai, apie ką svajojai. Ir... susiduri su pirmaisiais  sunkumais, nusivylimais, netikėtumais. Nėra viskas taip idealu, kaip galvojau. Maniau, kad dirbant žiniasklaidoje lengva daug ką pakeisti, pavyzdžiui, žmonių požiūrį į vieną ar kitą dalyką. Suvokiau, kad viskas yra ne taip paprasta ir lengva. Ir mūsų, PMDI Žurnalistikos katedroje rengiamų žiniasklaidos atstovų, tikslas ne dar labiau įtvirtinti, mano nuomone, esamą "ketvirtosios valdžios" savivalę, o kurti ir plėtoti pilietiškai atsakingą žiniasklaidą. Svarbiausia, manyčiau, buvo tai, kad supratau, jog darbas žiniasklaidoje - tai ne darbas, o gyvenimo būdas.

Lieka tik palinkėti, kad mūsų absolventai, pradėję dirbti, galėtų pasakyti - aš pasirinkau teisingą kelią ir todėl jaučiuosi laimingas.


(c) Universitas Vytauti Magni