Atgal  sra  
popiezius0.jpgIšėjus  Popiežiui  Jonui  Pauliui  II

Dievybės ilgesys
Tau nedavė ramybės
Ir vis kartojo :
Aš čia pat,
Ateik!
Ir kuo toliau
Vis darėsi smalsu,
Ir slėpiningai įdomu.
Aš laukiamas esu.
Ir pažadai bekraščiai.
Javų laukai,
Kur akys neaprėpia.
O kur pjovėjai?
Ar girdi?
Pjūtis juk didelė,
Kviečiai prinoko.
Tada Tu paklusai
Dievybės balsui
Ir dirbai
Nuo pat aušros
Iki saulėlydžio vėlyvo.
Pop.rashtas.jpg-OK.jpgAr daug talkos turėjai?
Nes vis prašei:
Ateikite į pjūtį,
Nes Viešpats kviečia.
Ir vis pirmyn, pirmyn ...
Akimirkai sustok!
Štai ta Uola,
Kur Petrą pastačiau
Ir pažadėjau jį globoti
Amžiais.
Būk Tu jo įpėdiniu,
Kol pajėgsi.
Atidavei visas jėgas,
O verdantis gyvenimas
Vis šaukė:
Duok daugiau!
Ir Tu kaip ištikimas
Dievo Tarnas
Be atilsio tirpai
Kaip žvakė ant altoriaus.
Ir staiga...
Širdis sustojo...
Tas paskutinis
Žemei dūžis
Sustok!
Gana!
Jau Tėvas laukia,
Jau savo dalį atlikai
Šventai
Be priekaištų
Mylėdamas kiekvieną
Žmogų.
Būk savo Tėvo namuose,
Dalinkis amžinybe,
Juk ji bekraštė,
Be ribų...
Sustojo laikas.
Prasideda tik Meilė.

Prelatas doc. Vytautas Steponas Vaičiūnas,
Vytauto Didžiojo Universiteto Katalikų teologijos fakulteto Dekanas.
2005 04 03


(c) Universitas Vytauti Magni