 |
Nužudyta roko kultūra
Mūsų universiteto Politikos ir diplomatijos instituto direktorius profesorius Leonidas Donskis, dienraštyje Klaipėda, kaip, jo žodžiais tariant, senas melomanas, taikliai ir profesionaliai apžvelgė taip triukšmingai praūžusią ir visų dėmesį prikausčiusią Euroviziją. Siūlome ir Jums susipažinti su jo nuomone.
Štai čia yla galutinai išlenda iš maišo - norint į save bent jau atkreipti dėmesį, reikia būti profesionaliam. Lietuvos popmuzika nepranoksta mėgėjiško ir vestuvinio muzikavimo lygio. Tiesa, yra negausių išimčių, kurias sudaro į džiazą arba roką orientuoti muzikantai, kurie popmuzikos industrijoje neišgyvena grodami vien gerą muziką.
Popmuzika negali pasiekti aukštesnio lygio ten, kur sunaikinama roko kultūra. Taip jau yra, kad ten, kur buvo sustabdytas bigbytas, rokenrolas, sunkusis ir švelnusis rokas, buvo neišvengiamai suprogramuotas sąstingis ir atsilikimas nuo dabartinės geros popmuzikos. Vakaruose (visų pirma Didžiojoje Britanijoje ir JAV) popmuzika radosi iš kiek supaprastinto roko bei jo derinių su etnine ar disko muzika.
Ypač tai pasakytina apie švelniojo ("soft") roko įtaką - tarkime, iš jo tiesiogiai gimė ne tik įstabus Paulo Simono ir Arto Garfunkelio duetas, bet ir tokios grupės, kaip "Hollies", "Bay City Rollers", "Smokie" ir daugelis kitų.
Lietuvoje rokas buvo nužudytas lopšyje - po Romo Kalantos susideginimo 1972 metais ir jaunimo sukilimo sutriuškinimo Kaune buvo išvaikytos ir visos talentingos ano meto roko grupės. Galima tik spėlioti, kokia linkme būtų pasukęs lietuvių rokas ir popmuzika, jei būtų išlikusi "Kertukų", "Aitvarų", "Raganių", "Nuogų ant slenksčio", "Gėlių" ir kitų puikių roko grupių gyvoji įtaka mūsų muzikinei kultūrai. Tuometinis muzikavimo lygis leidžia spėti, kad Lietuva būtų galėjusi tapti aukštos roko kultūros šalimi, kurioje būtų pradėta plėtoti ir aukštos klasės popmuzika.
Latvijoje ir Estijoje niekas taip brutaliai nesutriuškino roko muzikos ir neišvaikė geriausių tų šalių muzikantų, todėl ten devintajame dešimtmetyje galėjo groti tokio lygio grupės, kaip latvių "Sipoli" ar estų "Magnetic Band" su neužmirštamuoju 2004 metais mirusiu Gunnaru Grapsu. O ir Rusijoje niekas nenužudė roko - ten vis dėlto buvo leista atsirasti ir Boriso Grebenščikovo "Akvariumui", ir Andrejaus Makarevičiaus "Laiko mašinai", ir bene geriausiai visos anuometinės Sovietų Sąjungos artroko grupei "Autografas".
VIA fenomenas
O sovietinėje Lietuvoje buvo sukurtas VIA fenomenas - filharmonijos vokaliniųinstrumentinių ansamblių sistema, išstūmusi į mėgėjišką užribį visus, kas jai nepriklausė. Roko nebeliko, buvo grojamos saldžios tuometinių kompozitorių dainos, nekėlusios jokios grėsmės tarybinei liaudžiai ir režimui. Žinoma, tarp ano meto kompozitorių ir muzikantų būta ne tiek jau mažai tikrų profesionalų (vien Viktoras Voronovas ko vertas!). Lyginant su dabartine Lietuvos paauglių muzika ir jų grupėmis, už kurias geriau grojo aštuntojo dešimtmečio vidurinių mokyklų šokių grupės, filharmonijos vokalinių instrumentinių ansamblių
muzikavimo lygis dabar atrodo kaip nepasiekiamos aukštumos mūsų paauglių dievaičiams arba garsenybėmis tapusiems vestuvių muzikantams. Kad ir kaip būtų, profesionalumas buvo per prievartą atskirtas nuo kūrybos laisvės - tai ir buvo sistemos pradėtoji mūsų populiariosios kultūros destrukcija, kurios pasekmes matome šiandien. Ilgainiui mūsų popmuzikoje nebeliko nei originalaus repertuaro, nei rafinuotesnio muzikavimo - visa tai persikėlė į džiazą, kuris tapo intelektualiosios Lietuvos tapatybės dalimi. Turėdama itin rafinuotą akademinę muziką ir pasaulinio lygio džiazo muzikantų, Lietuva popmuzikos sferoje atrodo groteskiškai.
Šalies vizitinė kortelė
Ar popmuzika reprezentuoja šalį? Taip, tūkstantį kartų taip. Naivu būtų manyti, jog ją reprezentuoja tik aukštoji kultūra. Jei jau sportas, kažkada Europos aristokratų ir konservatyvių intelektualų niekintas kaip masių maišto ir Romos imperijos dekadanso sugrįžimo apraiška, tapo integralia nūdienos globalinės kultūros dalimi ir garsina šalį ne mažiau nei rašytojai ar mąstytojai, tai tą patį drąsiai galima pasakyti ir apie popmuziką.
Populiariojoje sąmonėje "ABBA" yra tapusi ne menkesne Švedijos vizitine kortele negu tenisininkas Björnas Borgas ar didysis teatro ir kino režisierius Ingmaras Bergmanas. Bono ir "U2" dabartiniame pasaulyje Airijai atstovauja ne prasčiau už Jonathaną Swiftą, Oscarą Wilde’ą, Jamesą Joyce’ą ir Samuelį Beckettą.
Naujosios prarajos
Kai aukštoji kultūra visiškai nutolsta nuo populiariosios kultūros, visuomenėje susiformuoja tam tikros kultūrinės mažaraštystės zonos, kurios aukštąją kultūrą atplėšia nuo visuomenės, sykiu netobulindamos ir populiariosios kultūros. Tai labai gerai suprato Šiaurės šalys, kuriose popmuzika ir komiksai yra patekę į švietimo ir kultūrinio ugdymo sistemą.
Tiesa, kultūrinius vakuumus, prarajas ir mažaraštystės zonas Lietuvoje aktyviai formuoja ir plečia anaiptol ne aukštoji kultūra, o mūsų nūdienos informacijos ir kultūros politika (ar jos nebuvimas), kuri baigsis tuo, kad aukštoji kultūra bus galutinai marginalizuota, o populiarioji vis tiek liks apgailėtino lygio.
Kiek kartų dar reikia patirti fiasko "Eurovizijoje", kad būtų pagaliau susimąstyta apie tai?
| |