Atgal á sàraðà  
Vasaros nuospaudoms gyjant lieka tik prisiminimai...

Danutė ir Eimantas

Štai ir baigėsi… tris mėnesius trukę vargai ir džiaugsmai, už jūrų marių dirbusius kamavę nežmoniški gyvenimo tempai; tik prisiminimuose liko romantiški vakarai prie liepsnojančių laužų ir ilgos naktys po žvaigždėtu rugpjūčio dangumi. Užmarštin traukiasi ir ilgiausios bei šilčiausios metų dienos, kai, rodos, dienos darbų nespėjus įpusėti saulė jau suka už horizonto. Kartu su ja šiltųjų kraštų link sparnais jau spėjo pamojuoti linksmieji vasaros giesmininkai, pažadėję sugrįžti kitą birželį, nurimo ir svirplių už širdies griebiančios serenados, taip tarsi duodamos ženklą pamiršti trumpalaikius vasaros romanus ir jų sukeltas aistras…Tiek tos romantikos – vasara baigėsi.

Ką ji paliko? Vieniems – galybę saulėtų prisiminimų, atrastų naujų žemių, šūsnį naujųjų pažįstamų adresų, Lietuvoje likusių draugų manymu, “pilnas kišenės pinigų” ir mažytį galvos skausmą – kurgi protingai investuoti vieną kitą sunkiai uždirbtą “maišą” dolerių ar svarų? Kitiems gi liko tik viltys greičiau sulaukti kitos vasaros ir bent šiek tiek užlopyti kiauras kišenes.

Tie, kas praleido vasarą Lietuvoje ir patriotinių jausmų vedini siekė griebtis Å¡iokių tokių darbelių, vargu ar sutiks antrą kartą savo jėgas ir laiką eikvoti už centus. Tokie studentai jau planuoja netolimą ateitį, gal kuris jau ir sapnuoja Anglijos braÅ¡kynus, Amerikos atrakcionų parkus ar Disneylandą  PrancÅ«zijoje.

Tačiau svajonėse į tolimas  Å¡alis nukeliaujantiems nevertėtų pamirÅ¡ti, kad ne visiems svečiose Å¡alyse buvo taip jau gera: tai Å vedijoj mėlynės neprisirpo, tai braÅ¡kių derlius Anglijoj nekoks buvo, tai Amerikoj darbdaviai apgavo (ne tiek jau daug amerikiečiai skiriasi nuo lietuvių) ar iki gyvo kaulo įgriso milijonai sintetinių Å¡ypsenų per dieną, o čia dar, žiÅ«rėk, ir netikėtai vienas kitas Boeingas sugalvoja užsukti į pasaulio prekybos pasididžiavimus, taip ne vienam studentėliui kelionės planus “padėdamas” suderint…

“Gerai ten, kur manęs nėra”, – turbūt pagalvojo ne vienas, grįžęs gimton šalelėn bei supratęs, kad ir jį, neva smarkiai pralobusį, povasarinė depresija pagavo. Nespėja jis kaip reikiant grįžęs kojų apšilti, o vasaros džiaugsmus lyg Niagaros krioklys rudeniniai rūpesčiai nuplauna: skolas atiduok, finansiškai nusilpusiam draugui pinigų paskolink ir tik pabandyk neatsakyti į klausimus: “Na, amerikone, kada pavaišinsi? O kur lauktuvės?”
File4.pngNepasiruošęs pirmomis dienomis studentas ir troleibusuose bobučių rengiamiems bokso turnyrams, stebina jį, vakarietiÅ¡ko pasaulio biurokratijos paragavusio, valandinė eilė prie studentų atstovybės durų su 15 litų rankoje belaukiant, kad tik pinigėlius greičiau paimtų, studento pažymėjimą pratęstų ir paleistų kitų reikalų tvarkytis. Skuba pareigingasis studentas  mokslo draugus pasivyti ir nieko kito nelieka – tik džiaugtis, kad grįžo dar ne paskutinis ir kad visur vėluojantis ne jis vienas.

Vaikšto jis, rudeninio vėjo blaškomas, ir sielojasi, kad grįžus tėvynėn pinigėliai tarsi dūmas išgaruoja, vėl suka galvą, kokią čia šalį pasirinkti kitų metų darbiniams užkariavimams, bandydamas atspėti, kur kitą vasarą didingi pastatai tvirtai ant “kojų” stovės.

Bet studentas – optimistiÅ¡ka bÅ«tybė  (bent jau tokia turėtų bÅ«ti). Žino jis, kad netruks mokslo metai prabėgti ir vėl lagaminus reiks krauti, ruoÅ¡tis padėti Anglijai, Amerikai, Å vedijai, kaimyninei Rygai, o kas žino, gal ir didžiajai egzotiÅ¡kai Kinijai?

Apie mūsų studentų veiklą šią vasarą, jų patirtus nuotykius ir nuoskaudas minėtose šalyse bei Lietuvoje ir skaitykite 2001ųjų “Vasaros nuospaudoje”.


(c) Universitas Vytauti Magni