Atgal á sàraðà  
Work & Travel arba 271 highway

Ramūnas Alaunis, TI I k. magistr.

“Work and Travel” – tai programa, suteikianti galimybę studentams vasarą pakeliauti ir tuo pačiu metu padirbėti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šia programa ir pasinaudojau, kad pamatyčiau, ko dar nesu matęs. Gaunu darbo pasiūlymą iš vienos JAV firmos, esančios Kentukio valstijoje. Sumoku “Work and Travel” programos mokestį ir ramiai laukiu kelionės pradžios. Kas man nutiko po to? Apie tai skaitykite dienoraštyje.

Ketvirtadienis. 11.00 val. palieku Lietuvos žemę. Kelionė lėktuvu Boeing 737 į Helsinkį trunka 1.40 val. Tiek pat reikia palaukti, kol išskris kitas, gerokai didesnis Boeing 747, šį kartą jau į JAV.

Ausų būgnelius spaudžia didelis slėgis. Iš garso suprantu, kad lėktuvas išjungia savo variklius ir, pasiekęs Naujojo žemyno rytinę pakrantę, jau kelioliką minučių sklando virš Atrastosios žemės. Visų dėmesys sutelktas į apačioje esantį Niujorką. Kiekviena, net ir sunkiai įžiūrima detalė atrodo įdomi. Lėktuvas nusileidžia tarptautiniame (Kenedžio) oro uoste. Netrukus žmonės iš lėktuvo lėta eile slenka oro uosto kontrolės punkto link. Keleivių srautus reguliuoja juodaodė energinga oro uosto tarnautoja. Pasienio policijos pareigūnas trumpai paklausia, kokiu tikslu atvykau, uždeda antspaudą pase ir palinki sėkmės.

Oro uoste ieškau CIEE (Council on International Educational Exchange) atstovų ir autobuso, kuris vėlavo kone valandą.
Po pietų atvykstame į Kolumbijos universitetą, esantį pačiame Niujorko centre. Čia ir yra CIEE atstovybė. IÅ¡klausau trumpą instruktažą, iÅ¡ kurio mažai ką  suprantu, gaunu Universiteto teritorijos planą, kad nepasiklysčiau. Naktį praleidžiu Niujorko centre. Ä®spÅ«dį palieka dangoraižiai, verdantis naktinis gyvenimas, pilni Å¡aligatviai žmonių, parduotuvės ir barai, dirbantys iÅ¡tisą parą, geltonas taksi, daug Å¡iukÅ¡lių ir policininkų. Bevaikščiodamas naktinėmis gatvėmis sutinku laisvo elgesio merginas, siÅ«lančias savo paslaugas. Kaina prieinama,  â€œprekė” užkrečianti. Pagalvoju, kad neturintis pakankamai proto Lietuvos studentas Å¡iame mieste greitai prapultų.

Penktadienis. Ryte pavalgau “Work and Travel” programoje numatytus pusryčius. Lietuviai studentai maisto dar prisideda į krepšius. Išklausome “Work and Travel” programos instruktažą, kuriame aiškinamos kapitalizmo taisyklės.

Apie trečią valandą nusiperku lėktuvo bilietą ir autobusu vykstu į šiuolaikinį oro uostą, turintį dvidešimt terminalų. Pusė aštuonių vakaro išskrendu į Luisvilį, esantį Kentukio valstijoje.

Iš Luisvilio oro uosto skambinu į firmą, iš kurios ir gavau darbo pasiūlymą. Niekas neatsiliepia išskyrus automatinį autoatsakiklį, vis kartojantį tą pačią frazę. Kito telefono numerio neturėjau. Tad naktį praleidžiu šiuolaikiniame oro uoste, po kurį vaikštinėju iš kampo į kampą. Antra para be miego.

Šeštadienis – sekmadienis. Rytą prisiskambinu bosui. Jis atsiunčia vairuotoją, kuris ir nuveža į “firmą” – didelį medinį garažą, primenantį lietuvišką klėtį, kurio šone įrengtos “administracinės patalpos”, skirtos firmos bosui ir buhalteriui. Bosas klausia, kodėl aš jam nepaskambinau į namus, nors ir vėlai vakare, sako, kad būtų atvažiavęs manęs paimti iš oro uosto.

Tris dienas su trimis lietuviais gyvensiu pas ilgaplaukį, dažnai besikvatojantį firmos bosą – Maiką. Nebuvau matęs žmogaus, kuris taip džiaugtųsi gyvenimu.

Antradienis – trečiadienis. Oras nežmoniškai karštas, drėgnas ir tvankus. Gatvėse pilna mašinų, tačiau pėsčiųjų beveik nėra. Firmos atstovas moko, kaip reikia dirbti – išvežioti ir sugebėti parduoti ledus. Kiekvienam buvo skirtas automobilis. Bosas surado dviejų kambarių butą už 250 dolerių per mėnesį.
File2.pngNaktį Niujorko "Broadway Avenue" galima pamatyti ir tokių vaizdų

Ketvirtadienis. Po savaitės nutariau pavažiuoti gerokai toliau nei anksčiau. Pasiimu žemėlapį ir važiuoju. Viename kaimelyje automobilis staiga sustoja – baigėsi benzinas. Bandau ieškoti benzino belsdamasis į artimiausio namo duris. Jas atidaro moteris. Po dešimties minučių paduoda bakelį ir kategoriškai atsisako imti pinigus. Važiuoju toliau. Pervažiavęs mišką, patenku į kitą kaimelį. Sankryžoje užgeso variklis. Netikėtai “išdygsta” policijos automobilis. Išlipa policininkas su plačia skrybėle ir prašo parodyti vairuotojo pažymėjimą. Paduodu savo lietuviškas vairuotojo teises. Policininkas klausia: “Kas tai”. Sakau: “Vairuotojo teisės”. Jis įdėmiai apžiūrinėja jas, ieškodamas angliškų žodžių, bet, jų neradęs, klausia: ”O iš kur man žinoti, kad tai vairuotojo teisės, o ne…”. Atsakau: “Tai tarptautinės vairuotojo teisės. Viršuje lotyniškai ir prancūziškai parašyta – Permis de condure”. Policininkas dar abejoja ir per raciją skambina savo bosui. Pasirodo, ir anas nieko nežino. Numojęs į teises ranka, manęs klausia, ko stoviu sankryžoje. Sakau: “Mašina sugedo”. Tada jis pataria išsikviesti techninę pagalbą. Aš to daryti nelabai norėjau, nes tektų mokėti nemažus pinigus. Paprašau, kad jis padėtų pakrauti akumuliatorių. Policininkas sako: “Aš nežinau, kaip tai padaryti, aš apie mašinas nieko neišmanau. Aš policininkas, o ne mechanikas…”. Po keliolikos minučių atvažiuoja techninės pagalbos automobilis. Vėl bandau atvykusių mechanikų prašyti, kad jie pakrautų akumuliatorių. O šie: ”Mes mašinų netaisome, jokių kabelių nesivežiojame, tik nutempiame sugedusias mašinas į autoservisą.” Atiduodu jiems savo mašiną. Policininkas sako: “Turiu tave lydėti, kol atvažiuos pasiimti”, ir veža mane į gaisrinę. Įkalbėjau policininką, kad jis mane paliktų gaisrininkams, kurie man davė valgyti. Sėdę žaisti kortomis jie nepastebi, kaip atsiduriu lauke. Už pusvalandžio pasiekiu plentą, kuriame didesnis judėjimas. Stabdau visus automobilius. Niekas nestoja. Einu toliau ir jau nieko nestabdau. Netikėtai sustoja automobilis. Vairuotojas siūlo sėsti į vidų, ir klausia, kas atsitiko, nes eiti pėsčiam plentu yra neįprasta. Trumpai papasakoju apie save ir apie darbą. Jis pasisiūlo nuvežti ten, kur reikia. Firmos bosui papasakoju, kas atsitiko, o jis ant manęs šaukia, kam nepaskambinau jam, kai automobilis sugedo, nes jam reikės mokėti už autoserviso paslaugas. Tą dieną baigėsi pirmoji kapitalizmo pamoka.

Pirmadienis. Bosas nusprendžia dar dvi dienas mokyti, kaip reikia dirbti. Duoda savo darbuotoją, kuris mane mokė darbo įgūdžių. Tą dieną gerai sekėsi.

Antradienis. Nuo ryto vėl dirbu. Apie pietus aÅ¡ ir mano “mokytojas” sustojame papietauti. AÅ¡ jam ir sakau: “Šį darbą dirbant gal ir galima nemažai uždirbti, bet jis ne man. O manęs mokyti nereikia, reikia tik noro, kurio neturiu…”. Amerikonas kraipo ausimis, valgo ir nieko nesako. Pagaliau pasakau: “AÅ¡ nusprendžiau ieÅ¡kotis kito darbo, tad kam jÅ«s Å¡vaistot ir pinigus, ir laiką…”. Å iems žodžiams amerikonas jau nebuvo abejingas. Nuėjęs prie telefono automato kažkam paskambino, po to pirÅ¡tu parodė į  telefono ragelį, kuriame iÅ¡girstu boso balsą. Jis sako, kad jeigu nutariau ieÅ¡koti kito darbo, tai nuo Å¡iandien esu atleidžiamas ir tuo pačiu prarandu teisę į buto nuomą. Amerikonas trenkė durimis ir nuvažiavo, o aÅ¡ likau stovėti, vienoje rankoje laikydamas telefono ragelį, kitoje – didelę lėkÅ¡tę su pietumis. Taip baigėsi antroji kapitalizmo pamoka.
File3.pngDeja, greitai po mano išvažiavimo Pasaulio prekybos centro dangoraižių nebeliko...

Einu gatve, valgydamas nebaigtus pietus. Įsėdu į pirmą pasitaikiusį autobusą ir važiuoju į miesto centrą. Galvoju kad man, kaip studentui, reikėtų susirasti kokį universitetą, kuriame būtų CIEE atstovybė. Miesto gatvėje sustabdau automobilį, kuris nuveža į Luisvilio universitetą. CIEE čia nėra. Tačiau sekretorė nurodo universiteto darbuotoją, kuris galėtų padėti. Šis pasiūlo pernakvoti universiteto svečių viešbutyje, tačiau jo kaina man per didelė. Sakau jam, kad norėčiau vykti į Čikagą, kur daugiau darbų. Jis skambina į Čikagą CIEE atstovui ir sutaria, kad ten man bus suteikta nakvynė. Toliau skambina į lietuvių bendruomenę, kuri pažada surasti ir darbą. O nakčiai man suranda nakvynę alkoholikų reabilitacijos centre. Atvežtas ten gaunu vakarienę ir, beje, pajuntu didelį ten esančių žmonių susidomėjimą. Visi stebisi, kad aš toks jaunas pradėjau gerti. Aš sakau, kad negeriu ir čia esu tik laikinai, kad esu studentas… . O jie: “Tai mes visi čia laikinai…”. Na, dar išgirstu daug kartų girdėtą klausimą: “Where are you from?”. Sakau, iš Lietuvos, o jie toliau savo: “Tai, sakai, iš Vokietijos..? O, Vokietija yra mano senelių kraštas...” Taip, sakau, aš vokietis, todėl angliškai nelabai moku. O jie: “O tu, kaip vokietis, labai gerai angliškai kalbi”. Vienas giria mano kalbą, kitas be jokių prašymų į lėkštę deda blynus, trečias prašo papasakoti, kaip ten Europoje žmonės gyvena. Taigi publika kultūringa ir nenuobodi. Prieš einant miegoti dar perspėja, kad saugočiau savo daiktus.

Ketvirtadienis. Kitą rytą atvažiuoja tas pats žmogus iš universiteto ir nuveža į autobusų stotį, iš kurios važiuoju į Čikagą.

Čikagoje atsirandu vėlai vakare. IÅ¡einu iÅ¡ autobusų stoties. Nieko nepažįstu. Tuoj prisistato paslaugÅ«s valkatos, kurių pilna ant kiekvieno kampo, ir pasisiÅ«lo padėti – parodyti kelią. Pasirodo, jų paslaugos irgi mokamos. Surandu tokį vargšą, kuris sutinka palydėti iki stotelės už 25 centus. Ir į autobusą lipa kartu su manim, tik praÅ¡o, kad ir jam  nupirkčiau bilietą. Sakau jam: “AčiÅ«, toliau aÅ¡ kaip nors pats…” O toliau jau padeda vairuotojas. Pirmą kartą važiuoju amerikietiÅ¡ku miesto autobusu kietomis sėdynėmis.

Už lango – didelės, jau nakčiai uždarytos parduotuvės su vitrinomis, pilnomis puikiausių prekių. Lietus ištuštino gatves, nuo kurių šlapio asfalto kaip nuo veidrodžio atsispindi mašinų ir gatvių žibintai.

Važiuoju ilgai, kol vairuotojas praneša, kad jau laikas išlipti. Netrukus susirandu Čikagos universitetą. Gaunu labai tvankų kambarį.

Kitą rytą nuvažiuoju į lietuvių kvartalą ir sužinau, kad darbų neįmanoma greitai gauti. Po pietų gatvėje mane užkalbina dvi lietuvės pensininkės, nes mano veido bruožai joms pasirodė lietuviÅ¡ki. Viena nusiveda pas save į namus, prieÅ¡ tai įsitikinusi, ar aÅ¡ nepavojingas. PavaiÅ¡ina pietums ir pasako tokio daktaro Mackevičiaus adresą, kuris paprastai skamba kaip Alvudo vieÅ¡butis (tai dr. Mackevičiaus apartamentai). Vakare  nueinu pas daktarą praÅ¡yti nakvynės. Daktaras Mackevičius senas, griežtas. Ilgai klausinėja, iÅ¡ kur aÅ¡, kas aÅ¡. Pabara, kad daug važinėju, bet vis dėlto pakviečia vidun. Nuveda į savo vieÅ¡butį, primenantį lietuviÅ¡ką boilerinę. Duoda vakarienę, parodo lovą ir varo miegoti. Dar perspėja, kad telefonu į Lietuvą neskambinčiau. (Vėliau sužinojau, kad daugelis atvykusių lietuvių, naudodamiesi daktaro gerumu, palikdavo neapmokėtas dideles telefoninių pokalbių sąskaitas.) BeieÅ¡kodamas darbo, pas dr. Mackevičių  praleidau tris naktis, kol supratau, kad laimės reikia ieÅ¡koti kitur. Nusprendžiu važiuoti į pramogų parką Sandusky, esantį Ohajo valstijoje. Buvau girdėjęs, kad tokie parkai priima į darbą visus norinčius dirbti studentus, kaip į kokį kiaurą maišą, tik nedaug moka.

Už paskutinius pinigus vėlų vakarą atvažiuoju į Sandusky. Išlipu iš autobuso ir įsitikinu, kad jokio mano įsivaizduoto parko nematyti. Pasirodo, jis yra už keliolikos kilometrų. Užeinu į šalia esantį nedidelį viešbutį, kuriame tuo metu švenčiamos vestuvės. Pakviečia prie stalo ir mane. Jie mato, kad aš susirūpinęs, kad kažko ieškau, ir pasisiūlo padėti. Duoda maisto, pinigų, iškviečia Sandusky parko apsaugos darbuotoją, kuris ir nuveža mane ten, kur reikia. Iš karto avansu gaunu nakvynę, o rytą – ir darbą. Darbas man pasirodo labai monotoniškas ir nuobodus – vieną dieną vien skusti bulves, kitą dieną tik kepti ir taip visą dieną po 10 ir daugiau valandų. Darbo metu pasišalinti net kelioms minutėms draudžiama. Pajutau, kaip bunka smegenys. Po dviejų dienų paimu išeiginę. Gyvenu kaip amerikonas. Dar po dviejų darbo dienų pasiimu atlyginimą ir nusprendžiu, kad man čia ne vieta. Sustabdau automobilį, kuris nuveža mane tiesiai į autobusų stotį.

Pirmadienis. Ankstų rytą išlipu Kolumbus mieste. Laikinai apsistoju pas krišnaitus, kol pasidarysiu socialinio draudimo pažymėjimą, be kurio negaliu gauti darbo. Krišnaitai į mane žiūri įtariai ir po kelių dienų duoda suprasti, kad man laikas iš jų išeiti.

Vėlų vakarą vaikštau po Kolumbus miesto centrą. Įsišneku su tokiu išgėrusiu benamiu. Jis veda į jam žinomą saugią vietą, kurioje galėčiau ramiai išsimiegoti. O toji vieta – tai dideli krūmai šalia upės, kurioje stovi Kolumbo laivo originali kopija.

Trečiadienis. Naktį išsimiegu ant suolo. Anksti rytą už paskutinius pinigus nusiperku bilietą iki Luisvilio. Atvažiavęs ieškau šv. Jono bažnyčios, užsiimančios labdaringa veikla. Randu. Bažnyčia didelė. Jos viduje budintis policininkas registruoja atvykstančius. Pasidedu savo daiktus, kuriuos saugo tas pats policininkas. Šioje bažnyčioje dieną praleidžia benamiai. Salės viduje stovi dušo, tualetų kabinos, skalbimo mašinos. Vieni skutasi barzdą, kiti maudosi, treti geria nemokamą kavą, o kas nori gali sėdėti ant minkštų suolų. Bažnyčios salės gale už didelio stalo sėdi šios labdaringos organizacijos darbuotojos. Jos suranda vienadienius darbus tiems benamiams, kurie dar vis dėlto nori ir gali dirbti. Viena jų pasikviečia mane prie stalo. Gaunu pasiūlymą dirbti Mcdonald fabrike. Atvažiuoja tarpininkavimo firmos automobilis ir nuveža į darbo vietą. Per visą naktį (nuo 18 iki 6 val.) dirbu prie konvejerio. Kas dvi valandos daroma 10 minučių pertrauka.

Ketvirtadienis. Pusę septynių ryto atvažiuoja tarpininkavimo firmos automobilis, nuveža atgal į firmą, kurioje už 12 valandų darbą, atskaičiavus mokesčius ir transporto išlaidas, gaunu 48 dolerius. Už kelis dolerius nusiperku krepšį ir pėsčias grįžtu į miestą. Pakeliui prasilenkiu su dviračiu važiuojančiu policininku, kuris apsisuka ir sustabdo mane. Prašo parodyti dokumentus. Klausiu, kas jam sukėlė įtarimą. Jis aiškina, kad mano naujas krepšys su nenuplėštomis etiketėmis gali būti ką tik pavogtas. Parodau parduotuvės čekį ir studento pažymėjimą. Sakau jam, kad aš keliaujantis po Ameriką studentas, o ne vagis. Jaunas policininkas bando perskaityti ant tarptautinio studento pažymėjimo parašytą vardą: “Tai jūsų vardas Vytautas Magnus..?” “Taip”, – atsakau, nes matau, kad ginčytis beprasmiška. Policininkas atsiprašo už sutrukdymą, palinki man sėkmės.

Grįžtu į Å¡v. Jono bažnyčią. Ir… neberandu savo daiktų, tarp kurių buvo dokumentai, suteikiantys teisę legaliai dirbti, bei lėktuvo bilietas. Su savimi turiu tik pasą, kurį pasiėmiau važiuodamas į darbą. Bandau aiÅ¡kintis, praÅ¡au bažnyčios darbuotojų iÅ¡kviesti policiją dėl vagystės. O jos mane iÅ¡varo už durų. Pro Å¡alį dviračiu važiuoja tas pats anksčiau sutiktas policininkas. Papasakoju, kas įvyko. O jis sako, kad per dieną panaÅ¡ių vagysčių įvyksta keliasdeÅ¡imt, kad policija nespėja gaudyti vagių. Jis man siÅ«lo raÅ¡yti pareiÅ¡kimą ir įvertinti nuostolius. Atsisakiau, nes jaučiu, kad tai tik laiko gaiÅ¡inimas. Vėl atsiduriu gatvėje. Stabdau visas pro Å¡alį pravažiuojančias maÅ¡inas. Sustoja du juodaodžiai. Nuveža  Ä¯ tą firmą, kuri parÅ«pino darbą praeitą naktį. Tačiau firma nenori duoti darbo, nes neturiu darbo dokumentų. Po keturių laukimo valandų Å¡iaip ne taip gaunu darbo pasiÅ«lymą – dirbti restorano virtuvėje pagalbiniu darbininku už 5.5 dolerių per valandą. Virtuvės darbininkai duoda baltą prijuostę ir rodo, ką reikės sutvarkyti. Primečiau, kad darbo užteks tik kelioms valandoms, tad pagalvojau, kad nebus kur naktį dėtis: norėjau vėl naktį praleisti dirbdamas, nors buvau jau kelias naktis be miego. Numetu prijuostę ir sakau virtuvės darbininkams, kad paskambintų į firmą, gal ji duos kitą darbą. Jie taip ir padaro. IÅ¡einu į kiemą laukti tarpininkavimo firmos automobilio, kuris turėjo pasirodyti už 15 minučių. Apsidairau aplinkui. Pamatau Å¡alia restorano esantį greitkelį. Staiga nusprendžiu keliauti į Niudžersį, esantį rytinėje Atlanto pakrantėje, nes ten dirbo mano draugai, taip pat studentai. PerÅ¡oku per greitkelio apsauginę tvorą, perbėgu į kitą pusę ir stabdau visas maÅ¡inas. Ir Å¡tai per keliasdeÅ¡imt metrų nuo manęs sustoja didelis sunkvežimis – vilkikas. Beje, jo vairuotojo kaip ir bažnyčios vardas Jonas (Džonas).
File4.pngKelionę iš Amerikos lydi gera nuotaika

Penktadienis. Važiuojame ilgai ir nuobodžiai. Vairuotojas iÅ¡ paskutiniųjų kovoja su miegu. Matyti, kad kelias paras nesumerkė akių. PraÅ¡o, kad ir aÅ¡ neužmigčiau, kad stebėčiau kelią ir kalbėčiau, nesvarbu apie ką. AÅ¡ taip pat be miego. Jaučiu didelį nuovargį, bet suvokimas, kad vairuotojui bent kelioms sekundėms užmigus prie vairo viskas gali baigtis tragiÅ¡kai, suteikia Å¡iek tiek  budrumo. Po keturių valandų įvažiuojame į privatų oro uostą. Pamatau, kaip žmonės naktį dirba. Stebino didelis organizuotumas ir darbo greitis. Atrodytų, kad žmonės dirba ne naktį, bet dieną. Per keliolika minučių mane vežusio vilkiko krovinys buvo pakrautas tiesiai į lėktuvą. 4.50 val. jau važiuojame į Cincinatį. Pakeliui užsukame į sunkvežimių vairuotojams skirtą parką. Džonas nuperka pusryčius. Duoda mobilųjį telefoną, kuriuo tiesiai iÅ¡ sunkvežimio susisiekiu su Lietuva. Nuvažiavus į Cincinatį Džonas sužino, kad bosas jį atleido iÅ¡ darbo dėl to, kad per ilgai važiavo. Pamatau, kad kapitalistiniame pasaulyje su žmonėmis elgiamasi kaip su daiktais. (Trečia kapitalizmo pamoka.) Dieną leidžiu jo iÅ¡nuomotame motelyje. Vakare atsisveikinu su Å¡iuo žmogumi, palikusiu man stiprų įspÅ«dį. Keliaudamas su juo sužinojau paprasto amerikiečio gyvenimo istoriją.

Vėl stabdau iš eilės visas mašinas. Niekas nestoja. Skersai pereinu Cincinatį ir išeinu į 271-ąjį greitkelį. Pro šalį važiuoja tik šėlstantis jaunimas, kartais pro mašinų langus mėtydamas butelius, keiksmažodžius ir gąsdindamas pakelėje esančius žmones. Pagal jų elgesį galima spręsti, kad jie vartoja narkotikus. Artėja vidurnaktis.

Šeštadienis. 00.30 val. Už keliasdešimt metrų nuo manęs sustoja “Mazda”. Vairuotojas klausia, kur važiuoju. Sakau, kad į Niudžersį. Jis sako, kad tai labai toli, o pats važiuoja namo, kurie yra tik už septynių mylių. Tačiau jam įdomu, kodėl aš taip toli keliauju, iš kur ir kas aš toks. Šiek tiek papasakoju apie save, savo kelionę, tikslus, apie savo šalį, kol…užmiegu. Prabundu. Jaučiu, kad dar važiuoju, nors už lango jau šviesu, o laikrodis rodo 5.30 val. Mandelas (toks vairuotojo vardas) sako, kad esame netoli Kolumbus miesto. Suprantu, kad jis vis dėto nusprendė mane pavėžėti iki šio miesto, kuriame turėjau pasiimti socialinio draudimo pažymėjimą. Ten ir atsiimu tą patį rytą ką tik atneštą socialinio draudimo pažymėjimą, suteikiantį teisę į legalų darbą.

Aš vėl stoviu 271-ajame greitkelyje. Stabdau mašinas. Tačiau niekas nestoja. Slenka laikas. Greitkeliu slenku ir aš. Sutemo. Vidurnaktis.

Sekmadienis. 00.30 val. Už keliasdešimt metrų nuo manęs sustoja automobilis. Suprantu, kad pirmiausia vairuotojas nori įsitikinti, jog esu vienas ir nepavojingas. Prieinu arčiau. Jaunas vairuotojas siūlo pavėžėti. Jis pats sakosi važiuojąs namo, kurie yra už šešių mylių. Klausia manęs, kur važiuoju. Tenka pasakoti savo istoriją. Vairuotojas, vardu Erikas Largė, pasirodo esąs studentas. Jis man pasiūlo nakvynę savo namuose. Rytą jo šeima pasisiūlo padėti, t.y. surasti darbą tame nedideliame miestelyje, skambiu pavadinimu Niujorkas. Ten ir apsistoju.

Likusį laiką, beveik pusantro mėnesio, gyvenau Eriko Largės žmonos tėvų namuose. Man buvo suteikta nemokama nakvynė ir maitinimas. Be to, amerikiečiai nuveždavo ir parveždavo iš darbo. Jie taip pat padėjo atgauti kopiją pavogto lėktuvo bilieto, dėl kurio teko daug kartų skambinti į Niujorke esantį CIEE. Beje, amerikiečiai patys stebėjosi šios studentiškos organizacijos neveiklumu ir dideliu biurokratizmu.

Šeštadienis. Po pietų gaunu pavogto lėktuvo bilieto kopiją. Bilietuose nurodyta ir išskridimo data, t.y. sekmadienis. Vakare amerikiečiai nuveža į Kolumbus miestą. Sėdu į autobusą ir vykstu į Niujorką. Važiuoju visą naktį ir rytą. Oras labai šiltas, nors jau rugsėjo 5 diena. Aplinkui dar viskas žaliuoja.

Sekmadienis. 14.20 val. palieku Amerikos žemyną, išsiveždamas daugybę įspūdžių. Po šios kelionės supratau, kad rasti galima tiktai ieškant, gerų ir blogų žmonių neįmanoma suskirstyti pagal rasę ar tautybę ir tai, kad nesvarbu, kur gyveni, daug svarbiau, kuo esi.


(c) Universitas Vytauti Magni