Atgal  sra  
Kelionė į niekur arba draugą nelaimėje pažinsi

Danutė Skudžinskaitė, HMF III kursas

Dabar, kai kiekvieną rytą nubundu savo lovoje, tvirtai žinau, kad su laiko nepatikrintais draugais daugiau niekada niekur nekeliausiu.

Kelionės priešistorė

Viskas prasidėjo pasibaigus mokslo metams: viena sutuoktinių pora (tada aš juos laikiau geriausiais mūsų draugais) mane ir mano draugą įkalbėjo važiuoti kartu į kelionę po Skandinavijos šalis. Planavome aplankyti net 8 valstybes, o pakeliui, tiksliau Švedijoje, dar ir padirbėti, kad kompensuotume kelionėje išleistus pinugus. Tėvai šiam sumanymui nepritarė ir dar bandė atkalbinėti, bet mes ryžomės… Prisikrovėme pilną automobilio bagažinę daiktų, priekabą – lietuviško maisto ir iškeliavom, nors  paskutinę dieną Lietuvoje ir patys pradėjome abejoti šios kelionės tikslingumu. Bet visos abejonės dingo, kai pravažiavom Lietuvos – Lenkijos sieną. Pagaliau patekom į užsienį!

Lenkija, Vokietija, Danija – tik pro automobilio langą

Nelabai jau ir prisimenu, ką gražaus mačiau kaimyninėje šalyje, nes vaizdai slyste slydo  pro automobilio langą. Prisiklausę įvairiausių gandų apie Lenkijos keliuose siaučiančius “blindas”, stengėmės kuo rečiau stoti šalikelėse ir lengviau atsipūtėme tik patekę į Vokietiją.

Kadangi pirmą kartą lankiausi šioje šalyje, įspūdį paliko pedantiškai sutvarkyta aplinka ir perdėtas nesvetingumas keliautojams: šalikelėse sustoti pailsėti neįmanoma, nes keliai per siauri, o ir šalikėlių nėra, šalia kelių visa žemė pažymėta ženklu “Private”. Poilsio aikštelių tiek nedaug, kad tenka nuvažiuoti ne vieną šimtą kilometrų, kol randi vietelę atsipūsti.

Vokietijoje, panašiai kaip ir Lenkijoje, ilgiau pabūti neteko – tik pusdienį. Jau sutemus įvažiavome į Daniją. Baisiausiai išvargę ir alkani sustojome pailsėti pirmoje pasitaikiusioje poilsio aikštelėje šalia automagistralės, tuojau pat sulindome į miegmaišius ir užmigome. O atsikėlę vėl leidomės į kelionę.

Net nepastebėjau, kaip pravažiavome ir Daniją. Mūsų vairuotojas kažkodėl taip troško kuo greičiau patekti į Švediją, kad net pamiršo pasiteirauti kitų keturių bendrakeleivių apie jų planus. Bet, tiesą pasakius, niekas net ir negalvojo prieštarauti.
File5.pngPagaliau – Švedija!

Švedijos upėse apstu žuvies – tik gaudyk ir valgyk!

Galų gale pasiekėm Švediją. Reikėjo pamatyti mūsų veidus, kai pamatėme, kad mėlynės, kurias rinkdami turėjom užsidirbti tolesnei kelionei reikalingus pinigus, dar ne tik kad neprisirpusios, bet kai kurios vos tik nužydėjusios. Nutarėm laukti, kol jos prisirps! Gerai, kad maisto atsargos buvo gana didelės, todėl sėkmingai “bastėmės” nuo vieno ežero prie kito, nuo vienos upės prie kitos, mat kempingams, o tuo labiau viešbučiams pinigų neturėjome (gyvenome palapinėje kaip tikri “turisto lituano”). Tik oras nelepino: pirmos dešimt kelionės dienų buvo neįtikėtinai karštos,  po to prasidėjo liūtys.

Kur tik apsistodavom, neilgai trukus atsirasdavo “draugų” švedų, kurie tiesiog būriais eidavo pasižiūrėti mūsų palapinės. Mes jiems tikriausiai atrodėm kaip iš akmens amžiaus: valgį virdavome ant laužo, vandenį gerdavome tiesiog iš ežero ar upės, viskas, ką sužvejodavome, greitai virsdavo eiliniu užkandžiu, drabužius skalbdavome ten, kur tik būdavo vandens.

Taip praleidome tris savaites. Per tą laiką bandėme įsidarbinti pas ūkininkus, bet neturėjome darbo vizų, todėl visos pastangos nueidavo perniek.
File8.pngKelionė į pasaulio kraštą

Baigėsi pinigai. Tiesa, mūsų vairuotojui tėvai atsiuntė šiek tiek jų, todėl nutarėme, kad laikinai paliksime Švediją ir keliausime į Norvegiją pasigrožėti fiordais ir šiauriausiu Europos tašku –  Nordkapu.

Norvegija – nepakartojamo grožio šalis

Kelionė į Norvegiją buvo nepakartojama. Gaila, kad tų vaizdų neįmanoma perteikti žodžiais. Pabuvojom “ant pasaulio krašto” – tokį įspūdį paliko Nordkapas.

Keliaudami atgal, pasukome į Suomiją, kur aplankėme Kalėdų Senelį (jis tikrai yra, jis – tikras!!!). Tik gaila, kad miestelį, kuriame gyvena  šis dovanų karalius, pasiekėme jau vėlai vakare, todėl Kalėdų Senelio kontora, paštas ir  žaislų dirbtuves jau seniai buvo uždarytos.

Tekšnės

Po savaitės grįžom į Švediją kaip į namus. Mėlynės vis dar buvo neprisirpusios…  Tada nutarėme keliauti į pelkes. Ten augo tokios geltonos uogos, kurių Lietuvoje nebuvome matę (jos vadinamos “tekšnėmis”). Už vieną kilogramą tokių uogų supirkimo punktuose mokėjo iki 4  JAV dolerių. Niekaip negalėjome suprasti, kam tokios uogos reikalingos: atrodo kaip avietės, bet ant stiebelio noksta tik viena tekšnė, kuri prinokusi pasidaro geltona ir atrodo kaip prarūgusi avietė. Net skonis toks!

Rinkti šias uogas nelengva tekšnes superka tik prinokusias, t.y. prarūgusias, o tokios jos būna tik kelias dienas, vėliau tiesiog nubyra.    

Kelionės atomazga

Dirbome beveik savaitę. Mes su draugu per tas kelias dienas sugebėjome užsidirbti apie 200 JAV dolerių, o tuo tarpu mūsų bendrakeleiviai trise – tik apie150 $. Tada ir prasidėjo didieji nesutarimai. Paaiškėjo, kad mūsų vairuotojas negali pakęsti minties, jog kažkam sekasi geriau už jį. Jis sugebėjo sukelti tokį moralinį spaudimą, kad atmosfera stovykloje tapo nepakenčiama. Vieną rytą abu sutuoktiniai  pareiškė mums, kad nuo šiol  nori keliauti vieni, todėl jie mus palieka, o kartu, žinoma, ir visus mūsų daiktus bei priekabą. Nesipriešinome. Tiesiog su tais žmonėmis toliau likti buvo neįmanoma. Turto dalybos vyko kaip amerikoniškame trileryje: bendrus daiktus, kurie netilpo į mūsų buvusių draugų automobilį, vairuotojas supjaustė arba sudegino – svarbu, kad tik neliktų mums. Kai viskas baigėsi, likome vieni viduryje miško. Mane, mano draugą ir mūsų priekabą, pilną daiktų, palikę jie išvažiavo.
File9.pngŠvedai ne tik priglaudė, bet ir pinigų kelionei davė

Kai atsitokėjome, išėjome į kelią,  “susitranzavom” neįtikėtinai geros širdies švedą, kuris prisikabino prie savo automobilio priekabą ir apvežiojo mus po visus vietinius kempingus. Deja, vietų juose nebuvo. Todėl Čiad (taip tariamas gerojo švedo vardas) nuvežė mus pas savo draugą, kuris vadovauja miestelio bendruomenės namams. Juose mus ir apgyvendino (nakvynė kainavo gana brangiai, todėl Čiad pasisiūlė sumokėti). Po dviejų dienų nutarėme palikti priekabą su daiktais Švedijoje, o patys keliauti namo. Ponai Nilsenai, kurie buvo mus priglaudę, pažadėjo saugoti mūsų nuosavybę tol, kol grįšime.

Traukiniu iškeliavome į Stokholmą (apie 1000 km), ten praleidę dieną keltu išplaukėme į Taliną, kur mūsų laukė tikri draugai…

Namuose...

Kai grįžome į Lietuvą, vis dar skaudėjo širdį, kad šitaip apsirikome pasirinkdami kelionės draugus. Tačiau mums vis dėlto pavyko įgyvendinti planus pamatyti  8 šalis: Lenkiją, Vokietiją, Daniją, Švediją, Norvegiją, Suomiją, Estiją ir Latviją...

Dabar, kai skaitote šią istoriją, mes tikriausiai   važiuojame parsigabenti priekabos.


(c) Universitas Vytauti Magni