Atgal  sra  
Kaip studentės laimės ieškojo… Lietuvoje

Svajūnė Aleksandravičiūtė, HMF II kursas

Vasara studentams ne tik atostogų, bet ir darbų metas. Vieni pasileidžia svetur laimės bei pinigų ieškoti, kiti gi lieka čia, Lietuvoje, vargų vargti. Taip, vargų vargti, nes ne kur kitur, bet čia, gimtojoje Lietuvėlėje, studentas yra išnaudojamas, apgaudinėjamas ir visaip kitaip kvailinamas.

Darbą susirasti nesunku

Siunčiama darbo agentūros, kurioje buvau užsiregistravusi, nuėjau į vieną visiems gerai žinomą Kauno barą. Veiklioji vadybininkė  nužvelgė mane ir liepė ateiti jau kitą dieną. Kad aš visiškai neturiu patirties, niekam nerūpėjo. “Išmoksi”, – nusišypsojo ji ir nuėjo. Gaila, kad tuo metu nesuvokiau, kodėl taip lengvai gavau darbą...

Visur galioja savi įstatymai

Vadybininkė supažindino mane su aplinka, sąlygomis, kolektyvu bei paskyrė mokytoją. Stropiai mokiausi: užsakymus priimdavau ir nunešdavau aš, stalus nukraustydavau taip pat aš, tačiau grąžą nešdavo ir arbatpinigius pasiimdavo jau ji.

Įsidėmėjau ir tai, kad šiame darbe aš jau nebe Svajūnė Aleksandravičiūtė, kaip iki šiol buvo, bet... Eglė Kavaliauskaitė, gimusi 1980 birželio 25 d., dirbu čia nuo 2000 02 07. Keistai atrodė mano darbo pažymėjimas: nuotrauka – mano, bet asmenybė  neaišku kieno. Visa tai tam,  jeigu kas nors netyčia patikrintų... Beje, sanitarinės knygutės aš neturėjau,  niekas  jos ir nereikalavo.

Po kelių dienų gavau tokius lapelius, kuriuose reikėjo užrašyti tai, ko reikia iš baro ar virtuvės. Juose turėjau kruopščiai fiksuoti net ir pinigų sumas, kurios buvo mušamos į kasos aparatą. Kiekvienas lapelis turėjo savo numerį, todėl jie turėjo būti naudojami eilės tvarka. O jei, neduok Dieve, nors vieną pamestum – bauda 50 litų.

Tik vėliau supratau, kad pagal tuos lapelius buhalterės ne tik algas apskaičiuodavo (tris procentus nuo sumos), atskaičiuodavo “minusus”, bet ir dvigubą buhalteriją vesdavo.

Darbo teisę geriau mokėti mintinai

Po gero mėnesio mane ir keletą kitų merginų nutarė įdarbinti oficialiai. Tada ir prasidėjo visi smagumai. Kai nuėjom rašyti prašymų, buhalterė (nes pati direktorė su padavėjom kalbėtis neturėjo laiko) padavė mums lapus prašymams rašyti ir išdėstė labai keistą, matyt, šio baro sukurtą įstatymą. Jis skambėjo maždaug taip: jei sumanysit išeiti iš darbo, neišdirbę trijų mėnesių, turėsit pačios “Sodrai” sumokėti mokesčius. Tuo metu mes nepaklausėm, apie kokius mokesčius ji kalba ir kaip jie bus skaičiuojami. O be reikalo!

Parašius prašymus, buhalterė mums pakišo NEUŽPILDYTAS darbo sutartis ir demonstratyviai baksnodama tušinuku rodė, kur dėti parašus. Suprantama, po neužpildytu dokumentu pasirašyti aš atsisakiau, sukeldama tokį  nepasitenkinimą ir pykčio antplūdį, kad maniau išlėksiu su ta sutartimi ne pro duris, bet pro langą. Veiklioji buhalterė liepė nenurodinėti, kada ir kokius dokumentus jai pildyti, juk ji ir taip turinti galybę darbo. Kartu atėjusios merginos pasibaisėjo mano akiplėšiškumu, klusniai sudėjo parašus, pačios nežinodamos po kuo, ir išėjo. Aš kantriai laukiau, kol bus užpildyta mano darbo sutartis, tačiau nieko nepešusi pasekiau anų merginų pavyzdžiu.
Darbui reikia tam tikrų gabumų

Visą vasarą buvo šilti, geri orai, tad darbo septynioms padavėjoms vienu metu tikrai nebuvo. Mokėjo juk ne už valandas... Susiskaičiavusi tai, ką uždirbu ir kiek išleidžiu, jau rugpjūčio pradžioj nusprendžiau daugiau barui labdaros neteikti: veltui neeikvoti nei nervų, nei energijos. Keista, tačiau uždarbiu nesiskundė seniai bare dirbusios padavėjos. Jos žinojo savus įstatymus ir būdus užsidirbti. Juk reikia turėti tam tikrų gabumų, kad galėtum akivaizdžiai apiplėšinėti ir apgaudinėti žmones. Tai tartum netyčia papildai sąskaitą, pakeiti kainas, užmiršti atnešti grąžą, sukeiti gėrimus – tai jau savotiškas menas.

“Sodrai” mokesčius mokėjau pati

Išeidama iš darbo, beje, neišdirbusi tų trijų mėnesių, sužinojau, kad AŠ PATI turėsiu sumokėti “Sodrai” 33 procentus nuo minimalaus atlyginimo. Juk, pati  to nežinodama, pasirašiau po darbo sutartimi, kurioje buvo numatytas toks dalykas.
Supanikavau, negi dabar turėsiu tėvų prašyti pinigų tam, kad..? Po tokių reikalavimų ne juokais sunerimau ir pasinėriau į Darbo teisės studijas, kai kuriuos klausimus išsiaiškinau paskambinusi pažįstamam juristui.

Eidama atsiimti darbo knygutės nerimavau, ar būsiu uždirbusi tiek, kiek reikės sumokėti “Sodrai”. Tačiau buvau pasiryžus buhalterei priminti  ne tik įstatymus, bet ir tai, kas būna, jei jų nesilaikai. Kadangi mano algos pakako ne tik neaišku kokiems mokesčiams, bet šiek tiek liko ir man, tad nesiginčijau.
 
Dabar supratau, kodėl taip lengvai čia priima patirties neturinčias merginas, nes tik tokias gali išnaudoti bei apgaudinėti. Jos nieko neišmano, joms trūksta jėgų bei ryžto kovoti už save. Kitą kartą, kai ieškosiu darbo, išsiaiškinsiu visas sąlygas, sutartis bei reikalavimus. Tiesa, tikiuosi, kito tokio karto tikrai nebus...

Asta ir Indrė taip pat dirbo Lietuvoje

Socialinių mokslų fakulteto studentės Asta ir Indrė apie savo darbą Nidoje sutiko papasakoti tik todėl, kad studentai nepakliūtų į panašias situacijas, kad prieš  imdamiesi bet kokio darbo gerai išanalizuotų darbo sutartį ir sąlygas, kad naiviai netikėtų tuo, kas žadama.

Taigi mokslo metams pasibaigus merginos išdūmė dirbti į gana prestižinį Nidos viešbutį. Asta – pardavėja, o Indrė – padavėja. Merginos tikėjosi ne tik užsidirbti, bet ir šiek tiek paatostogauti.

Asta per daug pasitikėjo darbdaviais

Pasak Astos, nesusipratimai prasidėjo jau tada, kai ji pasirašinėjo darbo sutartį. “Sutartį man pakišo pasirašyti kaip tik tuo metu, kai visi susipažinimo proga gėrėme šampaną, juokavome… Net perskaityti jos gerai nespėjau, neįtariau, kad  gali taip apkvailinti, – prisiminė Asta. – Buhalterė, laikydama taurę šampano, paaiškino, kad oficialiai mane įdarbina tik pusei etato, mat tada valstybei reikės mokėti mažesnius mokesčius. O dirbsiu ir, žinoma, gausiu atlyginimą už pilną etatą.”

Per mėnesį, kurį ji neva turėjo dirbti, Aistė savo atlyginimą “pradirbo” – kiekvieną rytą iš savo mobiliojo telefono skambindavo viršininkui ir teiraudavosi darbo, tačiau atsakymas beveik visada buvo neigiamas.

Po kurio laiko savininkas pradėjo ieškoti priežasties Astą atleisti. Neilgai trukus, tokią priežastį rado – juk labai norint ir adatą šieno kupetoje galima surasti... Apkaltinęs Astą visokiais nebūtais dalykais, išvadinęs melage ir net paleistuve, pareiškė, kad jam tokios darbuotojos nereikia. O kaip reikės, jei darbo nebuvo – Asta turėjo pliaže pardavinėti vaisvandenius, vaisius, ledus ir kitus niekučius, tačiau birželis buvo lietingas.

Astai nuėjus rašyti pareiškimo, buhalterė (viršininko žmona) staiga pasidarė labai maloni, lipšni ir net kitą darbą žadėjo surasti, tik kad ji pareiškime parašytų: IŠEINU SAVO NORU (pagal įstatymus, kai darbuotojai atleidžiami iš darbo ne savo noru, darbdavys privalo sumokėti jam kompensaciją). Pritrūko merginai drąsos ir ryžto kovoti dėl kelių šimtų litų... Gal todėl jai sumokėjo ne už visą etatą, kaip buvo žadėję, o už pusę. Tai tik dar kartą patvirtino, kad negalima pasikliauti žodiniu susitarimu – čia ne Anglija, Danija ar kokia kita kultūringa Europos valstybė. “Naujųjų lietuvių” smegenyse tokių žodžių kaip “susitarimas”, “pareigos” ar “sąžinė” – NĖRA, arba šių žodžių reikšmės jie nežino.
File5.pngIndrė jautėsi išnaudojama

Indrė pasakojo, kad niekada gyvenime nebuvo taip išnaudojama ir dar niekada nebuvo taip nusivylusi žmonėmis. Padavėjos darbas merginai patiko, nes lankytojai buvo labai kultūringi – beveik vien vokiečiai. Indrė pasakojo, kad ji vienintelė savo darbą dirbo pasitempusi, su šypsena ir gera nuotaika. Nesunkiai  išspręsdavo visus kilusius incidentus, atsiprašinėdavo net dėl kitų darbuotojų aplaidumo. Beje, ji vienintelė gerai kalbėjo vokiškai. Tad savaime suprantama, kad ir arbatpinigius  bei dovanas gaudavo Indrė. O viešbutyje vyravo nerašyta taisyklė: didelius arbatpinigius dalintis su visu personalu.

Laisvadienius Indrė praleisdavo taip pat viešbutyje – dirbdama kambarinės darbą, kuris nebuvo paminėtas darbo sutartyje. Kartais viešbučio savininkei iš anglų kalbos versdavo dokumentus. Indrę labiausiai piktino tai, kad su ja padavėjo darbą “dirbo” savininkės sūnus, kuris meistriškai mokėjo išnaudoti ir apgaudinėti viešbučio svečius vokiečius, pamiršdamas apie savo tikrąjį darbą. Matydama, kad į giminaičio “išdaigas” baro direktorė nekreipė dėmesio, Indrė priminė jai, kad visiems darbuotojams turi būti taikomi vienodi reikalavimai. Po tokio jos akibrokšto darbe atmosfera tapo nevaldoma. Direktorė negalėjo jai atleisti už Mindaugėlio, jos sūnaus, įžeidimą.

Po kelių dienų mergina parašė prašymą atleisti iš darbo. Pinigų Indrė gavo tik tiek, kiek jai priklausė pagal sutartį. Už papildomus darbus niekas jai nesumokėjo.

Svarbiausia – žinoti savo teises

Po šią vasarą patirtų skaudžių nuotykių suprantu, kodėl visi studentai ir ne tik studentai “bėga” iš Lietuvos. Esu tikra, kitą vasarą ir aš, ir Indrė bei Asta, ir tie, kurie skaitė šį straipsnį, Lietuvoje tikrai nepasiliks.  Aš jau dabar tvarkausi dokumentus važiuoti padirbėti į Angliją. Beje, leiskit priminti, kad visos patirtys, net ir skaudžios, yra naudingos.


(c) Universitas Vytauti Magni