Atgal á sàraðà  
Braškės dera ir Lietuvoje

Neringa Turulytė, HMF III kursas

Man, kaip ir daugeliui studentų, vasarą taip pat teko padirbėti. Trumpam nuvažiavau pas močiutę į kaimą ir ten, vartydama vietinio rajono laikraštį, radau skelbimą, kad reikalingi braškių skynėjai. Nutariau pabandyti laimę ir aš.
File3.pngSunkiausia būdavo keltis labai anksti – 4 valandą iš ryto jau reikėdavo būti braškių lauke. Kadangi nuo namų iki braškyno buvo daugiau nei 6 km kelio, tai mano žadintuvas suskambėdavo apie trečią valandą. O močiutei diena prasidėdavo dar anksčiau – kaip ji išleis savo anūkėlę į darbą sočiai nepavalgydinusi? Nors aš ir labai protestuodavau, bet kiekvieną rytą (geras rytas!!!) ji kepdavo bulvinius blynus. Iki savo naujojo darbo vietos važiuodavau dviračiu, todėl miegai bemat išsilakstydavo.

Nežinau, kaip ten užsienyje, bet čia, Lietuvos braškynuose, reikalavimai buvo griežti: visos braškės privalėjo būti nuskintos su koteliais, ne ilgesniais kaip centimetras. Jeigu kurio nors skynėjo krepšyje rasdavo braškių su ilgesniais koteliais, išversdavo jas ant žemės ir liepdavo perrinkti. Jei ne – neužskaitydavo vargano darbelio. Braškės taip pat turėjo būti griežtai surūšiuotos į tris rūšis. Už kiekvieną priskintų uogų kilogramą mokėdavo po 50 centų. Tai, aišku, grašiai. Sakot, per visą dieną įmanoma daug pririnkti ir neblogai užsidirbti? Nieko panašaus! Skinti braškes leisdavo nuo 4 iki 9 val. ryto. 9.30 visi “braškiautojai” būdavo tiesiog išvaromi iš lauko. Tad per tas kelias valandas ne kažin kiek ir pririnkdavau. Mano dienos rekordas – 37,5 kg. Pabandykit apskaičiuoti, kiek man už tuos kilogramus sumokėjo litais!

Aišku, lyginant su tais, kurie braškes skynė svetimoj šalelėj, tas mano dviejų savaičių uždarbis turbūt prilygsta jų vienos dienos atlyginimui.

Ar kitą vasarą žadu ten pat dirbti? Nebent “iš bėdos”. Bandysiu traukti toliau… Juk kam turėčiau dirbti už grašius, jei kitur už tą patį darbą galėčiau gauti keliskart daugiau?


(c) Universitas Vytauti Magni