Atgal á sàraðà  

Klaipėda - 750 arba "Ir aš ten buvau - II"

Rimas Å uopys, HMF II k. mag.

Pasibaigė mokslai, įsibėgėjo ir kaip reikiant įkaito saulės šildoma vasara. Na, galvoju, jeigu jau vasaros metas, tai jį ir praleisti reikia vasariškai. Reikia kažką kita nei tie mokslai - diena iš dienos - sugalvoti. Kitaip sakant - nuveikti ką nors tokio, ką galima daryti tiktai vasarą.


Praeitais metais švenčiau Rygos 800 metų įkūrimo jubiliejų (žr. straipsnį "Ir aš ten buvau - I" 2001-ųjų "Vasaros nuospaudoje"). Taigi šiais metais sužinojęs, kad kur kas arčiau vyks kita, ne mažiau žymi sukaktis, - susiruošiau į šiąją, tuo labiau, kad šis miestas yra kur kas greičiau pasiekiamas. Kalbu apie Lietuvos uostamiestį. Šiemet jam "sukakojo" 750 metų. Argi ne puiki proga pašvęsti (ir pakeliauti - bent jau "regioniniu" mastu)? Taigi per daug nesvarstęs nusidanginau į Lietuvos pajūrį.

O Klaipėdoje tikrai smagu buvo. Nors važiavau beveik "na ura!", bet problemų dėl nakvynės neturėjau. Tiesa, iš pradžių jau galvojau, kad teks kur po eglute su miegmaišiu glaustis... Nereikėjo. Ir net gana arti centro labai pigiai gavau. O kad jau kažkiek sutaupiau, tai dar "paspaudęs" išsiruošiau ir į "Hyper-Maximą" hyper-maksimaliai apsipirkti. Girdėjau, klaipėdiečiai svečius į ją - lyg į kokią atrakciją veda... Na ir kas, kad po to itin studentiškai trūko pinigų, bet užtat hypersmagu buvo!
File1.png
Vėliau pasileidau po jubiliejui skirtas specialias parodas, šventines ekspozicijas muziejuose... Tiesa, buvo ir nemalonus atsitikimas. Nuėjau į Mažosios Lietuvos muziejų (ypač reikėjo apžiūrėti vieną eksponatą), o ten nuo karščio perkaitusios bobutės iš visų pusių kad ims viena už kitą garsiau rėkti: "Tai jau šioj salėj buvot, o šią ekspoziciją jau taip pat apžiūrėjot... " Et! Taip ir likau visko nepamatęs.

Itin patiko laikrodžių muziejus, kuriuo Klaipėda didžiuojasi ir kuris yra vienintelis net visame Baltijos regione. Tikrai įdomu buvo: gražūs ir reti, net labai seni, veikiantys eksponatai. Ir aprašyta intriguojančiai - net keliomis kalbomis. Nuostabu.
Po to nuėjau į specialiai šiai Klaipėdos sukakčiai skirtą žymaus švedų pianisto, mano bendraamžio (28 metų) Patriko Jablonskio koncertą, kuris man labai patiko. Štai kaip reikia tokiame amžiuje, - o ne su antra magistrantūra "terlytis".

Be šio koncerto, buvo dar visa galybė proginių renginių. Palyginus juos su Rygos jubiliejaus renginiais, galima buvo pastebėti ir panašumų, ir skirtumų. Abiejuose miestuose buvo itin daug svečių ir ta proga sukviestų žymių žmonių. Iš Klaipėdos žymiųjų žmonių išsiskyrė kadaise šį miestą įkūrusio vokiečių Kryžiuočių ordino didžiojo magistro "įpėdinis" - dr. Brunas Plateris. Pastebėtina, jog Ryga savo laiku irgi buvo vokiečių miestas (Livonijos ordinas ją įkūrė).

Abiejuose miestuose buvo populiarūs gatvės teatrai bei keliose vietose vienu metu vykstantys koncertai, atviri visiems norintiems. Kita vertus, nors abu miestai yra uostai, - "jūriškumas", sakyčiau, labiau jautėsi Klaipėdoje. Joje taip pat buvo daugiau akcentų, nukreiptų į individualiąją miesto istoriją. Tuo tarpu Ryga, kaip Latvijos sostinė, daugiau orientavosi į visą šalį. Ir Klaipėdoje, ir Rygoje daug dėmesio buvo skirta vaizduojamajam menui (dailei, skulptūrai), tačiau Klaipėda išsiskyrė didesne sporto bei jaunimo renginių gausa. Skyrėsi ir maisto asortimentas. Rygoje buvo daugiau orientuojamasi į masių maitinimą (daugybė lauko kavinių su Latvijoje itin populiariu "vištienos šašlyku"). Tuo tarpu Klaipėdoje dominavo klasikinis ("gruziniškas") šašlykas. Be to, čia buvo ypač didelė egzotiško maisto pasiūla (japoniška, turkiška, vokiška, kinietiška virtuvė).

Abiejų švenčių kulminacijomis tapo fejerverkai, trukę atitinkamai 800 ir 750 sekundžių. Klaipėda, beje, šią šventimo tradiciją turi jau nuo XIX a. pradžios. Reziumuodamas galiu pasakyti, kad renginių buvo tiek daug ir tokių įvairių, kad buvo neįmanoma aplakstyti net pačius įdomiausius.

Vasara – ekspedicijų metas

O dabar papasakosiu dar vieną (labiau akademinę) savo vasaros nuotykių programą.

Pasibaigus Klaipėdos šventei jaučiu – dar kažko trūksta. Prisiminiau prof. V. Miliaus organizuojamų ekspedicijų sąrašą gavęs. Susiradau jį ir, susidomėjęs Kriūkų miesteliu (esančiu prie Nemuno Šakių rajone, priešais Seredžių), paskambinau ekspedicijos vadovui. Susitariau ir po savaitės "nukriūkinau" į tą miestelį. Ekspedicijos tikslas - surinkti papildomos medžiagos to miestelio vardu pavadintai monografijai. Buvo stengiamasi pažvelgti į jį kuo įvairesniu požiūriu: istoriniu, kalbiniu, papročių, partizaniniu, tremtinių ir kalinių...

Iš "v-d-ušnikų" Kriūkus išsirinkau aš vienas. Kiti mūsų universiteto studentai rinkosi kitokius miestelius. Pavyzdžiui, mano kurso kolegė magistrantė Goda buvo Kartenoje (Kretingos raj.), - rinko medžiagą apie atlaidus bei kitus su bažnyčia susijusius dalykus.
Aš pats pasirinkau tautosaką. Tai ir vaikštinėjau iš trobos į trobą, senų bobučių užpečkiuose ieškodamas... Sekėsi įvairiai: ir labai vertingų atrasdavau (labai kalbių) ir vertingų, bet nieko nepasakojančių... Vis dėlto ekspediciją vertinu gerai. Prisirinkau aš tos medžiagos nemažai. Visiems užteks - ir man, ir universitetui, ir tos ekspedicijos sumanytojams (iš surinktos medžiagos reikės parašyti straipsnį minėtai monografijai). Kadangi "darbo valandų" niekas nereguliavo, tai dirbta buvo atsakančiai - po 10-12 valandų per dieną. Kas liko - valgymui, miegojimui ir teksto šifravimui. Na, dar ir šiaip po apylinkes pavaikščiojau - kone pusę Panemunės regioninio parko pėstute išmaliau.
File2.png
O jau tų kiaulių tuose Kriūkuose! Kur beeisi, visur kriuksi ir kriuksi... Kitos ir kaip reikiant įsižviegusios... Ne veltui, matyt, toks miestelio pavadinimas. O karvių irgi ne ką mažiau. Kiekvieną kupstą vis kita žaloji rupšnoja. Pavaikščiojau aš pro jas, pavaikščiojau, ir pats užsimaniau to tikrojo pieno. Negi parduotuvėj pinigus už tą baltą vandenį leisi, kai čia pat "gyvas" ganosi?! Ir taip panūdau aš to pieno, kad jau, galvoju, dar kiek - ir imsiu aš kurią už spenių tąsyti... Laimei (neaišku - karvės ar mano) - nereikėjo. Ėmė bobutės pačios mane pieneliu ir kitais jo "dariniais" vaišinti. Gal ir gerai, nereikėjo gąsdinti vargšių raguočių.

Bevaikštinėdamas nukulniavau ir į "Kulnius" (vienkiemio pavadinimas), o ten kažkoks naujakurys, iš dvokiančio Nemuno "įkvėpimo" pasisėmęs, kad ims išsijuosęs valdžią kritikuoti…Paprašiau tik apylinkės įdomesnes vietas nurodyti, o gavau tokią antipolitinę pamoką, kad dabar nebežinau nė už ką balsuosiu.

Ekspedicija buvau tikrai labai patenkintas ir likau tiek pilnas įspūdžių, kad antros ekspedicijos nebereikėjo (o iš pradžių maniau, kad įspūdžių pritrūksiu).

Taigi grįžau namo, o vasarėlė jau visai baigiasi. Kažkoks liūdesys vis griebia, kad dar per mažai nuveikta... Na, galvoju, "gyvenimo paįvairinimui" reikia dar kokį žygį atlikti… O kodėl nepraėjus geležinkelio tuneliu?! Argi ne romantiška būtų, ypač jei dar koks krovininis šimtavagonis pradundėtų! Nusiteikiau morališkai, atitinkamai apsirengiau ir patraukiau link dundančiųjų irštvos…

Ech, deja, veltui buvo tie mano įvairiopi pasiruošimai… Atėjau, o ten žaliukas su "kalašnikovu" vaikštinėja ir "eismą reguliuoja". Pasirodo - tai uždrausta zona ("i daže očen strogo zapresčeno!"). Hm, na suprasčiau, jei jie ten vartus į dausas lyg cerberiai saugotų, o dabar! Negi jiems gaila smalos, smalkių ir triukšmo? Na, ir tegul sau. Aš visą tunelio atstumą viršum jo perėjau. Nereikėjo nei akims prie tamsos pratintis. Tegyvuoja nedingstanti šviesa! Būkit pasveikinti, kolegos, einantys mokslo - šviesos keliu.

Daivos Stankevičiūtės pieš.


(c) Universitas Vytauti Magni