Atgal  sra  
Norvegai į gamtą važiuoja klausytis tylos

Nijolė Kreimerienė

Šią vasarą pagaliau išsipildė sena mano svajonė pamatyti Norvegiją – tą paslaptingai gražią šalį, apie kurią savo laiškuose ir atvirlaiškiuose su mums neįprastos gamtos vaizdais rašydavo mano giminaitis gydytojas Dalius, jau dešimt metų su šeima gyvenantis ir dirbantis toje šalyje. Taigi pasirūpinau bilietais, įsimečiau į krepšį tradicines lietuviškas lauktuves ir… į kelionę!


Lietuva ir Norvegija iš paukščio skrydžio

Be abejo, prisimenate, kaip iš lėktuvo žvelgiant atrodo mūsų gimtasis kraštas. Man jis priminė močiutės austą lovatiesę – tarp beveik idealiai tvarkingų žalių kvadratėlių įsiterpę šiek tiek netaisyklingos formos miškai miškeliai, o tarp jų vingiuoja keliai su jais zujančiais automobiliais. Vaizdą puošia namų taškeliais nusėti miestai ir miesteliai. Kai kur mėlynuoja ežerai, vinguriuoja upės, bet tai tik paįvairina bendrą beveik žmogaus rankų sukurtą kraštovaizdį. Taigi, pagalvojau, mūsų istorija privertė lietuvį savo rankomis iščiupinėti kiekvieną žemės pėdą – sugrūdo beveik 3,5 milijono žmonių į tokį nedidelį žemės lopinėlį, tai ir teko norom nenorom kaip nors išsitekti.
File0.png
Bandau pakelti gipsinio turisto  lagaminą

Visai kitoks vaizdas atsivėrė prieš akis, kai lėktuvas pasuko Norvegijos link. Kontrastas buvo tiesiog stulbinantis. Atrodė, kad pro lėktuvo langą matomą kraštovaizdį suformavo kažkokia milžiniška būtybė, gal koks norvegų dažnai minimas trolis – perbraukė savo aštriais nagais per žemę ir išvagojo joje gilius slėnius, subraukė aukštus kalnus, o ten, kur jo nagai įsmigo į žemę ypač giliai, susidarė Norvegijos vakarinės pakrantės paviršių išraižę fiordai. Tai, kad šis kraštas gyvenamas, galima buvo pastebėti tik slėniuose arba pakrantėje, kur prie vandenyno šen bei ten mirgėjo išsibarstę miestai, pavieniai namai, vingiavo keliai, kuriais riedėjo žaisliniai automobiliai. Ir šiuo atveju tikriausiai galima manyti, kad tokį Norvegijos vaizdą nulėmė jos istorija: juk senieji jos gyventojai – vikingai, nuo kurių antpuolių kentėjo visos kaimyninės šalys, buvo prisiekę jūreiviai. Jie savo gyvenvietes kūrė pakrantėse, palikdami kalnus troliams ir kitoms piktosioms dvasioms. Ir vėliau norvegams nebuvo jokio reikalo spaustis: jų 4,2 milijonai gyventojų labai erdviai išsidėstė tokiame žemės plote, kuris yra daugiau nei penkis kartus didesnis už Lietuvos.

Oslas

Tai, kad Oslas yra didelės ir turtingos valstybės sostinė, pastebėjome tuojau pat lėktuvui nusileidus. Kai autobusiukas atvežė mus į jo oro uostą, antruoju jo aukštu ėjome bene dvidešimt minučių, kol pagaliau nusileidome į pirmąjį, kur mūsų laukė bagažas, buriavosi sutinkantieji. Ten buvo ir milžiniškos „Duty free” parduotuvės, kurias teko aplankyti, kai atėjo laikas grįžti namo. Prisiminus keletą lentynų su kvepalais, gėrimais ir saldainiais Karmėlavos oro uoste, ausys kaito. Oslo oro uosto parduotuvėse buvo net automobilių, nors sunku  įsivaizduoti keleivį, perkantį tokią prekę. Pamačiusi iš tolo man mojuojančius giminaičius, lioviausi filosofuoti ir lyginti vis dėlto nepalyginamus dalykus.

O giminaičiai, pasirodo, man mojavo ne be reikalo. Kol aš  dairiausi po tą milžinišką oro uostą ir bandžiau įsivaizduoti, kiek Karmėlavos oro uostų galima būtų jame sutalpinti, už jų automobilio stovėjimo laiką byrėjo nemenki pinigai (taigi jau čia, oro uoste, sužinojau, kad kiekvienas žingsnis Norvegijoje brangiai kainuoja).

Ir štai mūsų automobilis rieda Norvegijos sostinės Oslo link (pats oro uostas yra gana toli nuo miesto). Iš abiejų kelio pusių matyti granitiniai išsprogdintų jį tiesiant kalvų šlaitai. Miestas yra išsidėstęs pačiame vieno giliausiai į sausumą įsigraužusio fiordo gale. Apie tuos fiordus, kuriais garsėja ši šalis, reklaminiuose leidiniuose rašoma, kad  tai ledynmečio padarinys. Esą  jie susiformavo prieš 2-3 milijonus metų, kai ėmė slinkti trijų kilometrų storio ledynai, dengę visą Šiaurės Europą.
File2.png
Išvykoje į gamtą netikėtai sutikome LR ambasadorių Norvegijoje

Viena įdomiausių Oslo gatvių – Aker Brigge (tarsi jo Brodvėjus). Ji driekiasi palei pat fiordo krantą. Už jos lentinio šaligatvio tyvuliuoja vanduo ir supasi galybė įvairiausių jachtų, valčių, katerių... Iš plaukiojančių kavinių ir restoranų sklinda įvairiomis kalbomis dainuojamų dainų melodijos. Pats Oslas – tipiška sostinė su daugybe įvairiausių paminklų. Myli norvegai savo senovę, taigi ir prisistatė bronzinių karalių bei karvedžių – ir pėsčių, ir raitų. Nepamiršo parodyti ir savo mokslininkų bei menininkų. Iš kitų sostinių Oslas išsiskiria savo visai netradicinėmis skulptūromis, kurių šiame mieste labai daug. Pavyzdžiui, stoties aikštėje stovi labai liesas bronzinis tigras, ant kurio mėgsta laipioti vaikai; prie prabangaus, užsienio turistų mėgstamo viešbučio „Opera” stūkso kokių dviejų metrų aukščio gipsinis turistas su lagaminais. Dar yra baltų meškų, verkiančių vaikų, tiesiog gražių moterų...

Tačiau svarbiausias Oslo akcentas – Vigelando skulptūrų parkas, kuriame ant aukštyn kylančių terasų išsidėstę du šimtai žymaus norvegų skulptoriaus Gustavo Vigelando  sukurtų granitinių ir bronzinių skulptūrų, vaizduojančių įvairaus amžiaus žmones – nuo kūdikių iki barzdotų senelių. Ant aukščiausios kalvos iškilęs stulpas, sudarytas iš įvairiausiomis pozomis susipynusių žmonių figūrų.

Kitas įdomus Oslo turistus viliojantis objektas – pagrindinės jo gatvės „Karl Johan gate” gale stūksantys Karalių rūmai. Nors prie įėjimo į juos stovi paradine uniforma pasipuošęs sargybinis, o antrame rūmų aukšte esančiame bute gyvena Norvegijos karalius Haraldas su karaliene Sonja, už tam tikrą kainą  į juos gali patekti kiekvienas norintis. Dabartinį karalių, kuris kažkada nustebino norvegus žiemos olimpiados metu susipažinęs su paprasta mergina ir ją vedęs, norvegai nelabai dažnai mini. Tačiau labai populiarus yra sosto įpėdinis Haakonas. Jį ir jo jaunąją žmoną Mette Marit (kalbama, kad ji – buvusi narkomanė, turinti nesantuokinį vaiką) beveik kasdien rodo per televiziją, bendraujančius su praeiviais gatvėse. Ši pora gyvena net ne rūmuose, o nuomojasi butą paprastame daugiaaukštyje.

Norint aprėpti visą didingą Oslo panoramą, reikia pakilti ant aukščiausios Holmenkolleno kalvos. Truputį žemiau išsidriekęs tramplynas kalnų slidinėjimo mėgėjams, o prie jo įsikūręs Slidžių muziejus, turbūt vienintelis toks visame pasaulyje. Jame galima sužinoti, pavyzdžiui, kaip žmonės slidinėjo prieš keturis tūkstančius metų ir dar daugybę šios, ypač norvegų mėgstamos, sporto šakos subtilybių.

Osle yra net 3 muziejai, skirti  šios tautos jūreiviškai praeičiai paminėti. Tai – „Vikingų laivų”, „KonTiki” (Thuro Heyerdalo laivų), „Framo” (Šiaurės ašigalio nugalėtojų –Amundseno, Nanseno ir Sverdrupo kelionėms atminti).

Vasarą norvegai labai mėgsta lankytis savo „Rumšiškėse po atviru dangum” – Norvegijos liaudies muziejuje. Ten jie grožisi labai senomis bažnyčiomis (kai kurios jų yra išlikusios net nuo XIII a.), stebi tautiniais rūbais apsirengusių šokėjų atliekamus šokius, ragauja čia pat kepamą nacionalinį patiekalą „lefsę” (kažką panašaus į mūsų lietinius be priedų). Jie į tą „lefsę” vynioja dešreles arba tepa ant jo tokį saldų glaistą.

Kelionė į gamtą
File3.pngTokie gamtos vaizdai labai būdingi Norvegijai

Pati didžiausia ir aistringiausia norvego meilė yra gamta. Anot vietinių lietuvių, jau nuo pat pirmadienio jie pradeda laukti savaitgalio, kada į automobilį susikrovę mantą galės išvažiuoti į gamtą pasiklausyti tylos. Kas traukia prie ežerų, kas aunasi specialius batus ir kopia į kalnus arba leidžiasi pėsčiomis specialiai nužymėtais maršrutais, vingiuojančiais palei upes, ežerus, per miškus ir pelkes. Apsistoja jie hyttose – specialiuose viešbučiuosevasarvietėse, kurių pristatyta visose gražiausiose Norvegijos vietose ir kurias žiemą okupuoja slidžių mėgėjai.

Savaitgaliais rasti vietų hyttose nelengva. Tuo įsitikinome ir mes – dvi Norvegijoje gyvenančių lietuvių šeimos su vaikais, nutarusios pasekti norvegų pavyzdžiu ir praleisti savaitgalį gamtoje. Jau savaitės viduryje Dalius, telefonu susisiekęs su hyttų valdytojais, vos gavo vietą vienoje jų. Ir štai mes jau važiuojame vingiuotais keliais, kurių vienoje pusėje paprastai stūkso granitinė gana aukštai iškilusios kalvos siena, o iš kitos – labai žemai žaliuojantis slėnis, kuriuo teka upė arba tyvuliuoja ežeras, o už jų tolumoje – kalnai.

Įsikūrėme svetingoje hyttoje, kuri savo jaukumu tikrai priminė, mūsų akimis, gana neblogai įrengtą labai pasiturinčio lietuvio butą – kambarys sublokuotas su virtuve (joje indaplovė, elektrinė plytelė, šaldytuvas), du miegamieji, sauna, tualetas su dušo kabinomis ir t.t. Vakare nukeliavome ant aukštesnės kalvelės, nuo kurios atsivėrė vaizdas į gilų, žalią slėnį. Prospekte, kurį mums davė hyttų valdytojo administracijoje, buvo parašyta, kad toji kalva vadinama „Atsisveikinimu su saulėlydžiu”. Ir štai mes, gana triukšminga kompanija, kurioje buvo 3 vaikai, susikūrėme ant tos kalvos laužą ir pradėjome kepti tradicines iškylų dešreles. Iš gretimai stovinčių hyttų prie mūsų prieidavo tylios norvegų poros ir, truputį pastovėjusios, bet nesulaukusios tylos, nueidavo sau, taip ir nepratarusios nė žodžio.

Ta begalinė norvegų tolerancija

Tai buvo mūsų pirmasis susidūrimas su visur toje šalyje lydinčia norvegų tolerancija. Šie žmonės, visą savaitę svajoję apie kelionę į gamtą, sumokėję milžiniškus pinigus už savaitgalį, praleistą hyttoje, nepasakė mums, gana triukšmingai lietuvaičių kompanijai, kad neleidome jiems pasigrožėti gamta taip, kaip jie to norėjo.

Po to savaitgalio su begaline norvegų tolerancija teko susidurti dar ne kartą. Osle yra vieta, visai netoli stoties, esančios beveik miesto centre, kur renkasi narkomanai. Jie ten perka, parduoda narkotikus, uosto, švirkščiasi patys arba padeda draugui, svyrinėja ant čia pat esančio skvero žolytės. Teko stebėti beveik „atsijungusį”, siūbuojantį narkomaną, šalia kurio stovėjo baltu chalatu su raudonu kryžiumi apsirengusi moteris ir kantriai laukė, kol jis nugrius ant žemės. Tik tada, nepažeisdama jo žmogiškojo orumo (su savimi darau, ką noriu), ji galės jam padėti.

Gydytojas Dalius su žmona Jovita, kuri dirba šeimos gydytoja, pasakojo apie dar vieną norvegų tolerancijos pavyzdį. Legaliai dirbantys asmenys kartais nusprendžia, kad yra pavargę nuo darbo. Jie eina pas gydytoją, aiškina esą jaučiantys depresiją, gauna biuletenį pusei metų. Jeigu ir po to neatsiranda noro dirbti, jie tampa socialiniais klientais, t.y. jais ima rūpintis valstybė. Dažniausiai šia privilegija pasinaudoja įvairūs emigrantai iš šiltųjų kraštų – pakistaniečiai, indai, turkai ir kiti, nes norvegui tapti socialiniu klientu neleidžia orumas. Socialiniam klientui valstybė skiria dviejų kambarių butą, už kurį jam mokėti nereikia, trijų tūkstančių kronų pašalpą kas mėnesį, nemokamą medicininį aptarnavimą. Pavyzdžiui, jeigu jam reikia akinių, valstybė juos nuperka ir padovanoja.

Norvegai stengiasi suprasti ir atjausti ne tik problemų turintį žmogų, bet ir gyvūnus bei augalus. Tuo mes įsitikinome kelionės į kalnus metu. Visai netoli mūsų hyttos buvo aptvaras, kuriame stovėjo arkliai. Mūsų vaikai labai norėjo pajodinėti, bet merginos, prižiūrėjusios tuos arklius, atsakydavo, kad jie tą dieną jau buvo išjoję į žygį ir labai pavargo. Paaiškėjo, kad per dieną arkliais jodinėjama vieną valandą, visą kitą laiką jie ilsisi. Bandžiau įsivaizduoti, kaip elgtųsi tokiu atveju lietuvis ūkininkas, kuris verčiasi kaimo turizmu. Kažin ar atsisakytų dar ir dar kartą nuomoti arklį, jeigu už tai jam byrėtų litai… O tai, kad norvegai tausoja augalus, rodė rugpjūčio pabaigoje uogomis aplipę mėlynių krūmeliai ir iš samanų kyšančios grybų kepuraitės.

Lietuviai ir norvegai
File6.pngHyttų stogai dažniausiai būna  padengti velėna

G. Beresnevičius savo knygoje „Ant laiko ašmenų” (kuri, beje, laimėjo esė konkursą, skirtą Lietuvos valstybės 750 metų jubiliejui) rašo, kad Romos imperiją sugriovė barbarai, kurie pasklido po visą Europą ir iš jų susidarė dabartinės valstybės. „Mes lietuviai esame barbarai, – rašo jis, – kuriems pavyko savo barbariškumą išlaikyti. Net ypač žiauriomis sąlygomis. Mes labai galinga tauta. Labai karinga… Atrodo, kad kare lietuvis gali atsipalaiduoti, išlaikyti tikrąją savo prigimtį. Kario prigimtį. Disciplinuoto barbaro prigimtį… Jei dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių barbarai neturi galimybės kariauti, jie užsiima prekyba. Šiuo metu lietuviai užsiima karą visiškai primenančiu automobilių verslu Vakarų Europoje. Nereikia užmiršti, kad tai tikrai aštrus darbas. Ne be reikalo šiuo pelningu verslu vakariečiai neužsiima – per baisu, per daug rizikos.” Tai apie lietuvius. (Beje, lietuviokario įvaizdį labai sėkmingai demonstruoja kareiviukas su automatu Palangos oro uosto prieigose.)

Na, o štai ką jis rašo apie daug anksčiau už mus civilizacijos teikiamas privilegijas pažinusias šalis, prie kurių, be abejo, reikėtų priskirti ir Norvegiją.

„Civilizuotos šalys, net kadaise barbariškos, iš dalies praranda savo jėgą, grynai fizinę ar fiziologinę galią, galų gale ją pavaduoja technika; bet netgi sporte jos silpsta”. Ar tai, kad norvegai labai tolerantiškai pasislenka, užleisdami savo šalyje vietą emigrantams iš įvairių pasaulio šalių, rodo jų silpnumą? O gal istorija taip pasirūpino, kad žiauraus jūrų plėšiko, negailestingo silpnesniųjų žudiko vikingo genas norvegų širdyje ištirpo, transformavosi į užuojautos silpnesniesiems, atjautos ir supratimo geną? Kas žino.

Norvegijos lietuvių bendrija

Taip jau atsitiko, kad man teko svečiuotis vienų aktyviausių Norvegijos lietuvių bendrijos narių – Daliaus ir Jovitos šeimoje. Ši bendrija, įkurta 2001 m. kovo 11 dieną, „siekia išlaikyti ir puoselėti Norvegijoje gyvenančių lietuvių bei jų vaikų lietuvybę, taip pat skleisti Lietuvos kultūrą Norvegijoje” (iš Norvegijos lietuvių bendrijos tinklapio, kurį galima rasti adresu http://www.li-tau-en.ho-mes-te-ad.com). Praeitais metais Osle atidaryta sekmadieninė lietuvių vaikų mokykla. „Ši diena – istorinė, nes tai pirmoji tokio tipo mokykla Norvegijoje ir turbūt vienintelė šiuo metu Skandinavijoje”, – atidarydama mokyklą kalbėjo Norvegijos lietuvių bendrijos pirmininkė Daina Bogdanienė. Kol kas mokykloje yra dvi klasės, dirba dvi mokytojos. Be to, prie tos mokyklos buvo atidarytas ir lietuviškas darželis.

Dabar didžiausias Norvegijos lietuvių bendrijos narių, atsakingų už sekmadieninės lietuvių vaikų mokyklos veiklą, rūpestis – sukurti internetinę sekmadieninę mokyklą, kurios mokytoja galėtų būti Lietuvoje, o mokiniai – lietuviukai, išsibarstę po visą pasaulį. Jie kartu ruoštų pamokas, pasitartų tarpusavyje („chatroom”), pasiklaustų mokytojos „online”, jeigu užduotis per sunki. Beje, yra panaši norvegų internetinė mokykla, veikianti kaip valstybinės mokymo įstaigos projektas norvegų moksleiviams užsienyje.

Keletas pastabų pabaigai

Labai greitai prabėgo pilnos įspūdžių viešnagės Norvegijoje dienos. Ir štai aš vėl Lietuvos avialinijų lėktuvėlyje, kuriame šį kartą daug norvegų gydytojų, skrendančių į konferenciją Vilniuje. Visi jie pažįstami, garsiai šnekučiuoja, juokauja. Noromis nenoromis pradėjau galvoti, kodėl beveik visą viešnagės Norvegijoje laiką aš praleidau grynai lietuviškoje aplinkoje. Lietuviai, gyvenantys Norvegijoje, stengiasi laikytis vienas kito, kartu švenčia šventes, iškylauja. Paklaustas, kodėl taip yra, Dalius pajuokavo, kad norvegai – nuobodūs žmonės. Ir vėl prisiminiau G.Beresnevičiaus knygoje „Ant laiko ašmenų” skaitytus žodžius: „Pats aš labai kietai jaučiu, kad mano bendravimą su vakariečiais lydi tam tikra nesusikalbėjimo dozė. Aš jį suprantu, bet negaliu suvokti, kad šitas beviltiškas lėkštumas ir yra jo tikroji esencija… Jie paprasčiausiai nuobodūs kaip betonas. Stebėjau visokius jų bendravimo lygius – tas pats. Jie nesubtilūs, be humoro jausmo, be niuansų, bet labai patenkinti savimi. Bet kokiu atveju su lenku, čeku (ir žydu, beje) susikalbėti lengviau nei su kokiu vakariečiu. Mes tiesiog dar nesame sumodeliuoti, sutvarkyti, nuasmeninti…”.

Štai taip. Tačiau kas supaisys, kas iš tikrųjų dedasi to norvego sieloje, kai jis veržiasi iš savo prabangaus namo ar buto su visais įmanomais civilizacijos teikiamais patogumais į laukinės gamtos stichiją, moka už vieną ekskursijos traukiniu, laivu ir t. t. dieną daugiau kaip 1500 kronų arba, palikęs automobilį, patraukia pėsčiomis fiordo krantais, kopia į kalnus, miega palapinėse, susisukęs į miegmaišį. Arba kai jis, pirkdamas namą, moka visu milijonu kronų daugiau vien už vaizdą pro langą?

Kaip ten bebūtų, aš labai dėkinga Norvegijai už tai, kad ji leido man šią vasarą pasigrožėti ja.



(c) Universitas Vytauti Magni